Žavu, kai pavasaris pasibeldžia ne tik į duris, bet ir širdin. Žmogus jautiesi pakylėtas, norisi pokyčių, veiklos ir netgi supranti, kad gal jau metas įgyvendinti seniai brandintą svajonę. Būtent taip paskutinėmis žiemos dienomis pasielgė jonavietė Regana Trubochinienė. Nieko nepaisydama, mūsų mieste ėmė ir atidarė nuostabią sendaikčių ir vintažo parduotuvėlę „Re-tro“.
Vintažas, antikvaras, sendaikčiai visais laikais turėjo savo vertę. Vieni tokius baldus, namų apyvokos daiktus ar dekorą perka dėl išskirtinio grožio ir kokybės, kiti – dėl istorijos, kurią sugėręs laikas amžinai juose užrakino. Esama ir kolekcionierių, kurie tokių daiktų ieško tik su manufaktūrų arba kūrėjo – dizainerio žymomis. Nes tai – klasika. Menas. Laiko patikrinti ir garsių kūrėjų darbai niekada nepasens ir nenuvertės. Apie tai ir daugelį kitų dalykų kalbamės su žavia juodaplauke, ką tik duris atvėrusios parduotuvės savininke, Regana Trubochiniene.
Sveika Regana, virš įėjimo į naują parduotuvę dailiuose, aukso spalvos rėmuose puikuojasi senas paveikslas, su užrašu „Re-tro“. Pavadinimą sugalvojai spontaniškai, ar tai ilgai brandinta mintis?
Sveiki, manęs daug kas šito klausia, tačiau atsakymas labai paprastas ir neįmantrus. Parduotuvės pavadinime slypi mano inicialai: pirmos dvi raidės – vardo, likusios trys – pavardės. Toks įdomus sutapimas, o kartu šiame trumpame žodyje telpa viskas, ką mėgsta klasikos gerbėjai – vintažas, antikvariatas, seni, tačiau kokybiški ir širdžiai mieli daiktai.
Kiekvienas žmogus kuria sau patinkančią aplinką, o namai gi, mūsų tvirtovė, į kurią grįžtame pailsėti, norime būti niekieno nevaržomi, atsipalaidavę. Kurdamas erdvę, kurioje praleidžia daug laiko, net nebūtinai namus, žmogus įdeda visą širdį, vaizduotę, išmonę, tad renkasi ne tik patogias, bet ir patinkančias interjero detales, kad kasdien džiugintų akį ir sielą. Gyventi gražiuose ir savo rankomis išpuoselėtuose jaukiuose namuose yra nepalyginti lengviau, nei šaltame bejausmiame būste. Neužtenka vien lovos ir virtuvinio komplekto – jaukumo paslaptis slypi detalėse.
Kaip kilo mintis atidaryti parduotuvę ir būtent tokią – vintažinių daiktų? Tai Tavo gyvenimo vizija, o gal vingrios kasdienybės padiktuotas rezultatas?
Gana ilgą laiką, daugiau nei 20 metų, dirbau prekyboje įvairiose sferose. Dėliodama prekes vitrinoje neretai pagaudavau save svarstant – o kaip aš tvarkyčiausi jei būčiau savininkė? Vazelės, gėlės, statulėlės, įvairūs suvenyrai – visa tai mane pačią domino, nes patinka graži, tvarkinga aplinka, patinka menas. Nuolat stebėjau, kaip pirkėjai renkasi dovanas, dekoracijas, mačiau, kad žmonėms patinka gražūs daiktai ir nejučia mintys imdavo suktis apie savo mažą, jaukią parduotuvėlę, kurioje klientams galėčiau pasiūlyti mielų smulkmenų ir suteikti džiaugsmo įsigyjant dailius daiktelius. Tad šią svajonę gvildenau ir jos siekiau 20 metų.
Pradžia link savo vaizduotės realizavimo atsirado sendaikčių ir antikvarinių baldų prekybvietėje, čia, Jonavoje. Savininkai iš Vokietijos atveždavo įdomių, mūsų krašte neįprastų baldų, šiek tiek interjero detalių, tad sukantis tokioje aplinkoje natūraliai mano požiūris formavosi jau ne vien apie grožį, bet ir kokybę, stiliaus supratimą: senovinių baldų raižiniai, ornamentai, įrantos, graviūros – idėjos pačios pradėjo suktis galvoje. Tuomet namuose, lyg netikėtai, ėmė rastis klasiką menantys ilgaamžiai daiktai. Man patiko spėlioti jų buvusio gyvenimo istoriją, kartais vieną kitą baldelį perdažydavau, atnaujindavau.
O fotografija? Žinau, kad esi įgudusi fotografė. Gal tai irgi paveikė svajonės įgyvendinimą?
Tiesa, likimas dėliojosi taip, kad mano gyvenime atsirado fotografija. Tai irgi stiprus menas, ir jis mane taip įtraukė, kad ėmiau rimtai mokytis jo subtilybių. Įvairiems foto eksperimentams atlikti reikėjo visokių daikčiukų, modeliukų, tad internete pradėjau intensyvias „lobių“ paieškas. Kaip tik tuo metu iš akmenėlių vėriau papuošalus. Pradžioje sau, nes norėjosi originalumo, be to, man tai buvo lyg relaksacija vakarais grįžus iš darbo. Vėliau pamatė draugės, savo gaminius parodžiau internete, moterims irgi patiko. Tuomet mainų grupėse ėmiau juos keisti į man tinkančius nebylius foto „pozuotojus“. Fotografijos pamokos užtruko, todėl žavūs daikteliai namuose kaupėsi, kol vieną dieną apsižiūrėjau – lyg ir ankštoka pasidarė. Regana, privalai kažko griebtis! – griežtai tariau sau. O tas kažkas ir buvo mano ilgai puoselėtos svajonės įgyvendinimas – maža jauki parduotuvėlė. Ir būtinai artima namų aplinkai, kurioje daiktai ne šiaip sumesti lentynose, o suderinti lyg savo asmeninėje erdvėje – vazelė, šalia statulėlė, stalo šviestuvas. Mano vaizduotėje visos dekoracijos tvarkingai, raiškiai sudėliotos, pagal spalvas, stilių, estetiką. Pirkėjas atėjęs iš karto turi matyti, kaip jo įsigyta prekė atrodys jo paties interjere.
Savo namuose visas fotografijos eksperimentams įsigytas dekoracijas irgi nededu bet kaip. Visuomet skyriau dėmesį grožiui ir estetikai, tad gyvenu lyg mini ekspozicijos salone. Betgi negali ištisai kaupti – greit neliktų vietos kur apsisukti ir po kurio laiko norisi permainų – akiai pabosta tie patys vaizdai. Kurį laiką skiriu pasidžiaugti daiktu, tada jau galiu su juo išsiskirti, perleisti kitam.
Papasakok apie savo klientus, jų poreikius, įgeidžius. Iš kur Tavo prekės atkeliauja parduotuvėn?
Pradžioje, kaip minėjau, keisdavau savo gamintus papuošalus interneto mainų grupėse ir pati jais prekiaudavau. Vėliau ėmiau lankytis įvairiuose Lietuvos antikvariatuose, sendaikčių turguose, nemažai veždavausi iš Lenkijos. Dabar Anglijoje turiu profesionalų kolegą, kuris mums abiems suderinus, parūpina didžiąją dalį prekių.
Mano pirkėjai ne vien lietuviai, turiu kelias pastovias klientes iš Latvijos. Tačiau perka dažniausiai iš didmiesčių, nes priežastis savaime aiški – jų pajamos didesnės, o ir menas ten labiau vystomas nei mažuose miesteliuose.
Interneto prekyboje vintažu labiau domisi moterys, nes joms mažiau reikia tikslumo. Jas veda grožio pajautos intuicija, o vyrai gyvai ateina. Jie į šią sritį brenda giliau, didelę reikšmę skiria gaminių unikalumui, preciziškai stebi kokybę, netgi su lupa apžiūri statulėles.
Štai kolekcionieriai itin skrupulingai renkasi originalius gaminius, kopijų jiems nepasiūlysi. Senienų žinovai kreipia dėmesį į tam tikrus gamintojus, kuriuos nurodo skiriamasis įspaudas. Kiti net centimetrais išsimatuoja statulėles, vazeles, kad tilptų į norimą lentyną. Žmonės man siunčia nuotraukas, kuriose jau eksponuojami šimtai statulėlių, arba puodelių rinkiniai, o gal puodelių trio (puodelis ir dvi skirtingo skersmens lėkštelės) ir t. t. Tačiau kiti, ypač moterys, perka intuityviai ir joms visai nesvarbu nei gamintojas, nei stilius, tiesiog pamatė ir gražu. Vieni kolekcionieriai renka tik damučių statulėles, kiti keramikinius gyvūnėlius, dar kiti – pakabinamas lėkšteles. Jeigu žmogus neseniai pradėjęs domėtis vintažu ir antikvariatu, jis nori visko iš eilės. Tačiau netrukus pamatai, kad pamažu jis pradeda tobulėti – jau atsirenka stilistiką, ima gaudytis manufaktūrų gamintojų įspauduose, lavina skonį. Tokie „lobių“ ieškotojai man įdomiausi – tiesiog akyse tampa išrankiais gurmanais.
Yra klientų, kurie iš anksto užsisako pageidaujamų daikčiukų, tuomet perduodu jų norus savo kolegai Anglijoje, kad paieškotų. Kai kurių pirkėjų skonius per daugelį metų jau perpratau ir įsigijusi meno kūrinį, iškart pasiūlau. Smagu, kai per daugelį metų bendravimas suartėja, imi pažinti savo nuolatinius pirkėjus, jie pasitiki tavimi. Taip vyksta abipusiai mainai – materialiniai ir moraliniai.
Įnoringieji klientai? Taip, vos atidarius parduotuvėlę, buvo gana keista ir juokinga, kai atėjusios moterys barėsi, jog labai prastas parduotuvės pavadinimas. Anot jų, retro – nelietuviškas žodis. Tačiau tai yra tarptautinis žodis ir aš nieko blogo jame nematau, juolab, kad atitinka mano inicialus. Žinoma, kai nori, gali prie visko prisikabinti.
Beje, pirmomis dienomis, žmonės, o ypač vyrai čia ėjo ieškoti mėsos ir buvo labai pikti jos neradę. Mano parduotuvė – tiesiai priešais įėjimą į turgavietę ir kažkada trumpą laiką čia buvo prekiaujama šviežia mėsa. Tačiau ant langų seniai neliko reklaminių užrašų, namas ilgai stovėjo tuščias, bet vis vien buvo tokių, kurie energingai reikalavo mėsos, žarnokų. Kiekvienam aiškinau, kad visa tai jau praeitis, ir mėsą dabar pakeitė estetinės prekės.
Na, o kainos pas mane labai įvairios, prasideda nuo 0,50 ct. Sakai, labai minimalios? Tačiau norisi, kad ir mažesnių miestelių žmonės, ir jonaviečiai galėtų įsigyti patikusį daiktą, pasipuoštų namus. Menas kiekvienam turėtų būti prieinamas, jei tik yra poreikis.
Žinau, kad rašai eiles. Kaip ir kada kilo toks pomėgis? Ar sunku išleisti į pasaulį eilėraštį?
Oi, čia jau labai senas procesas. Yra netgi atspirties taškas, nuo kada ėmiausi kūrybos.
Mokantis vidurinėje mokykloje man labai patiko lietuvių kalba ir literatūra. Per vieną pamoką rašėme rašinį lakūnų Dariaus ir Girėno tema. Savo darbo pabaigoje spontaniškai parašiau kelių eilučių eilėraštį ir vien už jį gavau papildomą penketą (tuometinis aukščiausias balas). Vėliau kažkam reikėjo trumpaeilio į radio reklamą – vėl parašiau. Net pati stebėjausi, kaip lengvai jie man gimsta, be jokios kančios. Temos gali būti pačios įvairiausios – ar humorui, ar gimtadieniui, o gal asmeniškai žmogui norint pritaikyti. Tereikia kelių raktinių žodžių ir mintys sudėlioja eilutes. Žinoma, ir sunkias minutes išgyvenant, vienumoje ir skausme eilėraštis gimsta.
Savo kūrybos aš nekaupiu, užrašų neturiu, tik savo feisbuko profilyje karts nuo karto įkeliu, fotografijos vaizdams paįvairinti. Ir knygelės išleisti neplanavau, nežinau, gal kad labai rimtai į save, kaip į poetę, niekada nežiūrėjau. Man eiliuota kūryba patinka kaip literatūros aspektas ir aš mėgaujuosi netikėtais jos apsireiškimais.
Lašeliai liejasi upeliais.
Per stiklą, per akis, per širdį.
Lyg vagomis nubėga jie randeliais,
Tik tyloje jų nieks negirdi..
Nubėga kūnu, atgaivina.
Ir skausmą tyliai nuslopina..
Lašeliai bėga lyg patrakę,
Nutolsta nieko nepasakę.
Įkvėpsi oro, atsidusi –
Vėl užmaršty ryte nubusi…
O kaipgi prekybos konkurencija? Jonavoje yra ne viena suvenyrų parduotuvė, ir netgi keletas jų prekiauja sendaikčiais.
Konkurencija? Net negalvoju apie tai. Iš tiesų, kiekvienas pirkėjas turi savo vietą, o kiekviena prekė – savo pirkėją. Žmonių skoniai skiriasi, tad kuo platesnis pasirinkimas, tuo geriau. Vienas visiškai į daiktą nekreips dėmesio, o kitas apsidžiaugs radęs tai, ko ilgai ieškojo.
Linkiu „Re-tro“ ilgai ir laimingai gyvuoti, o Tau – ačiū už išsakytas mintis.
Kalbėjosi Jūratė VITKAUSKAITĖ
