Vos tik įėjus į biblioteką, žvilgtelėjus dešinėn, gali išvysti didelį paveikslą, kuriame iškart atrandi Jonavos motyvų. Pirmame plane – geraširdis susikaupęs vyriškis, rodos, kviečiantis užeiti į vidų. Tarsi kažkur matytas, o gal ir ne. Gal įstrigęs į atmintį iš daugybės meno galerijose sutiktų žmonių, iš daugybės šviesių veidų, kuriešmėsčioja miestų ir miestelių gatvėse. Gal jį galėtų prisiminti į devintą ar dešimtą dešimtmetį įkopę senoliai. Juk tą Viešosios bibliotekos saugotoją netrukus vadintume jau šimtamečiu…
„Mano tėvas nuolat visiems įrodinėjo, kad Jonava – turbūt geriausias įvairių tautų sutarimo pavyzdys. Jis tikino, kad pasaulį išgelbės ne perversmai, ne kruvinos revoliucijos ir ne karai, o sunkus kasdienis darbas.“
G. Kanovičius. „Miestelio romansas“
Vos tik įėjus į biblioteką, žvilgtelėjus dešinėn, gali išvysti didelį paveikslą, kuriame iškart atrandi Jonavos motyvų. Pirmame plane – geraširdis susikaupęs vyriškis, rodos, kviečiantis užeiti į vidų. Tarsi kažkur matytas, o gal ir ne. Gal įstrigęs į atmintį iš daugybės meno galerijose sutiktų žmonių, iš daugybės šviesių veidų, kuriešmėsčioja miestų ir miestelių gatvėse. Gal jį galėtų prisiminti į devintą ar dešimtą dešimtmetį įkopę senoliai. Juk tą Viešosios bibliotekos saugotoją netrukus vadintume jau šimtamečiu…
– Kaip radosi idėja tapyti rašytoją Grigorijų Kanovičių? Ar ne pernelyg drąsi ji jaunam kūrėjui?
– užklausiau paveikslo autoriaus Leonido ALEKSEIKOS. – Nors esu gimęs Armėnijoje ir į Jonavą su šeima atvykome prieš tris dešimtmečius, galiu save vadinti lietuviu, jonaviečiu, besidominčiu tuo kraštu, Lietuvos istorija. Rašytojo, tapusio Jonavos garbės piliečiu, deja, nepažinojau, bet supratau, kad jis mūsų miestui labai brangus, kad tai žymus menininkas, brandi asmenybė. Pajutau kontekstą, suvokiau tai, ką galėčiau išreikšti viename paveiksle. Daug informacijos gavau Savivaldybėje, išgirdau Jonavos žydų likimus, tiek ir užteko, kad imčiausi teptuko.
– Tiesą sakant, pats kaip dailininkas nesi dar plačiai žinomas. Daugelis prisimena prieš keletą metų Kultūros centre, Meno galerijoje, eksponuotus tavo darbus – pieštuku pieštus portretus. Kas atsitiko, kad pasirinkai kitą žanrą?
– Baigdamas Vilniaus dailės akademijos Kauno fakultetą, supratau, kad pirmiausia vis tiktai esu tapytojas. Tiesą sakant, neapsieita be „nuotykių“. Dėl vienos skolos buvau išbrauktas iš studentų sąrašų, buvo pasiūlyta pereiti į stiklo dizaino studijas. Šiaip taip išsigelbėjau, pasirinkau tapybą, ir štai dabar, po dešimties metų, jau esu tapybos magistras, artėju savo svajonės link…
– Ne paslaptis pasirinkti profesiją turbūt padėjo ir šeimos aplinka. Ar prisimeni savo vaikystės paveikslus?
– Prisimenu, kad, būdamas dvejų metukų, nupiešiau traukinį. Nors dar niekad nebuvau jo matęs. Štai tada galvelėje turbūt ir sukrebždėjo kūrėjo fantazija. O mano kūrybos kelias vingiavo motinos įtakoje. Jerevane ji mokėsi dailės paslapčių, armėnų tautos ornamentikos, neapleidžia savo pomėgio ir dabar, dalyvauja tautodailės parodose.
– Dailininko profesionalo duona nėra itin skalsi. Ar pavyksta su tuo susitaikyti, integruotis į menininkų visuomenę?
– Sunkiai. Pusę metų Kaune dirbau dailės mokytoju, vėliau teko „ragauti“ įvairių darbų, vos netapau picų kepėju. Nors man jau 35-rei, turiu menką darbo stažą. Meno kūrėjų ar Dailininkų sąjungų nario statusai ramina, bet nelabai padeda. Gyventi reikia čia ir dabar, ne senatvėje. Dalyvauju grupinėse parodose, turiu vilties, kad ir mano darbai bus pastebimi, perkami. 2019 metais Vilniuje, MO muziejuje lankėsi Prancūzijos pirmoji ponia, ji maloniai atsiliepė ir apie mano darbus.
– Kiek supratau, kūrybines svajones įgyvendinti nelengva, kaupi skaudžią gyvenimo patirtį, kuri, ko gero, dar negreit transformuosis į parodas, honorarus, visuomenės pripažinimą. Dažnai sakoma, kad dailininkų sėkmei tetrūksta tik dirbtuvės…
– Šiokį tokį „kampą“ su draugais turėjau Kaune, bet neatlaikėme konkurencijos, teko jį palikti. Tada keliese nusprendėme pakeliauti, pasižvalgyti po Europą. Teko pasistatyti palapinę net Budapešto centre, Slovėnijoje. Klaidžiojome apie metus be normalaus maisto, be normalaus poilsio. Kai kam gal atrodėme kaip piligrimai, kai kam – kaip valkatos. Tokiose sąlygose, nori nenori, teko pramokti anglų, slovėnų kalbų, moku, beje, ir lietuviškai, rusiškai. Kalba – svarbu, bet ne svarbiausia…
– Grįžkime prie Kanovičiaus, kuris pasitinka kiekvieną bibliotekos lankytoją. Sukūrei jį Jonavos viešosios bibliotekos 85-mečio proga. Ar ilgai truko kūrybos kančios?
– Apie pusketvirto mėnesio. Teko pasivaikščioti ir po senamiestį, paieškoti prieškario žydų štetlo pėdsakų, šnektelėti su vietos gyventojais. Kai Kauno gatvėje fotografavau medinio namo fragmentus, priėjo vienas žmogus, paklausė, ką čia veikiu. Teko patikinti, kad nuotraukos tarnaus geram paveikslui…
– Paveikslas bibliotekoje – įdomi metafora. Vienoje pusėje – medinis žydų namas, kitoje – knygų lentynos, viduryje stovi pats sumanymo personažas, kviečia užeiti į tolėliau dunksantį bibliotekos pastatą. Tačiau rašytojo veidas – ganėtinai realus, kaip ir tvirtai sunerti rankų pirštai. Tapei žvelgdamas į nuotrauką?
– Taip, gyvo juk jo nemačiau. Galbūt realistiškai atrodo ir veidas, ir pirštai, bet ir čia galite įžvelgti meninę užuominą, nes tai, kas pastebima – Jonavoje, ir ne tik Jonavoje, gyvenusių žydų tvirtybė, neužmirštama istorija.
– Ačiū, Leonidai, už atvirumą. Norisi palinkėti tau skalsesnės dailininko duonos, kad nereikėtų kepti picų ar kepurnėtis statybų pastoliuose, taip pat drąsesnio asmenybės proveržio mūsų krašto kultūroje. Neužmesk svajonės ir apie personalinę parodą, pavyzdžiui, toje pat bibliotekoje.
Kalbėjosi Marius GLINSKAS
