Niekad nemaniau, kad vasario žvarba padovanos tokį siurprizą!
Jonavos rajone – nauja pelkė! Na, ne visai nauja, ji gal šimtmečių senumo… Tačiau beatgimstanti dabar, kai „Pelkių atkūrimo ir apsaugos fondas” ėmėsi plataus užmojo iš nusausinto, eksploatuoto ir mišku apėjusio durpyno vėl grąžinti buvusiai aukštapelkei josios veidą.
Sekmadienio rytą paspaudus smagiam šaltukui, tačiau plieskian be proto išsiilgusiai saulei, riedu į pasimatymą – susipažinsiu su sena atsinaujinančia gražuole! Kiek neramino priėjimas prie nepažįstamosios – kokio sudėtingumo mišku teks brautis? Tačiau nuogąstauta visai be reikalo – palikusi ratus ant miško keliuko, traktorių paliktais pėdsakais nužygiavau tiesiai į... draustinį!?
Priešistorė.
Paąžuolynės pelkė gyvavo jau neatmenamus laikus. Susidarė ji, kaip ir visos aukštapelkės, užakus ežerui. Kodėl Paąžuolynė? Vardas, žinoma, nuostabus, tik deja, pelkėse ąžuolai neauga. Užtat nepertoliausiai, miškų apsupty, glaudžiasi Ąžuolynės kaimukas – dviejų trobų šeimininkų tesaugomas: kaip ir visur – sodybų tuštėjimo metas. Tad aukštapelkė ir bus pakrikštyta kaimo garbės vardui, kurį kadaise, manoma, gobė plačiašakiai miško galiūnai.
Praeito šimtmečio viduryje, kaip visi žinome, „svarbiausias“ progresuojančios žmonijos reikalas buvo melioracija. Ir kuo daugiau, kuo plačiau aprėpsi, tuo naudingesnis pasirodysi visuomenei. Kolūkis varžėsi tarpu savęs dėl medalių, pagyrų raštų ir kitokių liaupsių. Visus laukus, miškus vagojo griovių tinklai, o jau pelkės – apskritai gi bergždžias taip reikalingos žemės plotas! Tik šnai, šnai – upelius ištiesinam, griovius išgilinam, nuleidžiam „perteklinį“ žemės kraują ir jau turim tiek naudos, kad net širdis sąla...
Paąžuolynės aukštapelkės durpės puikiai tiko žmonijos pažangos labui – taip nusprendė „gudriųjų galvų komitetas“. Tad 1940 metais, suvarius zimagorus paruošiamiesiems sausinimo darbams, imtąsi tiesinti per pelkę smagiai almančios Geležės upelės vingius. Ištiesino, prakasė dar keletą griovių skersai išilgai, kurių bendras ilgis susidarė 15 km. Ir visa tai – žmonių gerovės labui! Pelkės gyvybei ištekėjus kartu su Geležės srauniuoju vandenėliu, galima jau ir rudąjį saulės turtą išsikasti. Matyt daug to turto buvo prikaupta, kad dirbo vyrai ir moterys išsijuosę net keletą dešimtmečių, kol iš unikalaus, gyvybingo, Šiaurės Sibiro kraštą menančio peizažo liko tuščia, rudų dulkių vėjo pustoma dykra. Bedvasė, mirusi, niekam nereikalinga stipena. Liko... niekas.
Tačiau, kaip žinia, gamta nemėgsta tuštumos, ir mirę ilgainiui vėl turi prisikelti. Sausoj durpingoj žemėj sunkiai, tačiau atkakliai ėmė kaltis nauja gyvybė – pušų ir beržų daigai. Sunešė jų sėkleles pasiutėlis vėjas iš aplinkinių miškų, prašniojo tamsūs lietaus debesys, pamigdė tuomet dar gajos žiemos speigas ir vieną ramų pavasarį negyvą durpyną atgaivino tyro žalumo kruopelės. Kadangi sausinimo grioviai vis dar „šauniai“ atlikinėjo savo misiją, tad pušelės su beržiukais augo kreivi, susisukę, kuproti – tikri savo gimtos žemės patriotai. Tačiau jau radosi vietos kur paukštukui nutūpti, gilesnio durpių kasimo duobėse rinkosi lietaus vanduo, tad ūgtelėjusių medelių pavėsiuke jau ir šernai, briedžiai galėjo atsikvėpti. O tokiose mirusiose dykrose labai greit mėgsta įsikurti viržiai ir baltosios saidros. Tad besikūprinančių pušų ir beržų palajėse, tankių viržių guotuose guolius ėmė suktis vilkai. Ir ko jiems ten nesitaisyti, ko jiems vaikų neauginti? Durpinis medynas ramus, tuščias, niekam nereikalingas, neįdomus. Nei grybas, nei uoga ten nenoksta – žmogui jokios naudos anei džiaugsmo. Koks malonumas laisvalaikį leisti alsa siūruojančių vargetų laukymėj, kai aplink gaiva, sveikata trykštančiais fitoncidais miškai vargonais groja! O vilkiukai saugūs ir padykę laimingai savo vaikystę švenčia – raudonžiedžių viržių kupstynuos slėpynes žaidžia, duobelių balutėse taškosi ir laukia grįžtant mamos su pilnu skrandžiu skanėstų...
Taip buvo iki šios dienos, iki šios žiemos. Viduržiemį atburzgė traktorius, atėjo kastuvais ir pjūklais nešini „Pelkių atkūrimo ir apsaugos fondo“ atstovai ir suskato gelbėti menkaverčiu miškėliu šiurpsantį durpyną. Dirbtinėmis užtvankomis apkamšė sausinimo griovius – tegul liejasi vanduo laisvai – upelį paliko, lai plukdo Geležė savo bangeles nevaržoma. Gerokai apkirto augesnius medelius ir krūmus, kad per stipriai negarintų taip brangiai kainuojančios pelkėms drėgmės. Viržiai, gausiai gavę drėgmės neištvers ir paskiau iškeliaus į pakraščius, pamiškes, o aukštapelkė, labai tikimasi, pasipuoš vatinėm švylių galvelėm, sužydės baltu nuometu gailių aitra. Uogas nokins spanguolės, varnauogės ir vaivorai. Museles vėl gundys gudriosios saulašarės, o siauralapė balžuva vilios savo nekalto rausvumo žiedpumpuriais. Ir svarbiausia – po visą pelkę gyvybingai drieksis žaliuojančių kiminų kilimai... Nes šlapynė be kiminų – ne aukštapelkė.
Žinoma, tokia graži vizija tikrove virs ne po metų ir net ne po dviejų. Betgi viską lemia padarytas pirmas žingsnis. Nuo šiol kiekvieną pavasarį pelkė prabils vis gausėjančiu vandens balsu. Sugrįš šlapynes mėgstantys paukščiai, ant aukštesnio kupsto savo slidžią odą šildys margoji angis. Turės kur braidyti ilgakojis briedis, gaivintis nuo vasaros karščių visa gyvija.
O šiandienos saulėtą, tačiau nosį šaltuko žnaibančią popietę ganau akis po naujai atgimstančią pelkę ir negaliu atsidžiaugti spindinčio vasario siurprizais: čia, žiūrėk, stebuklingas vandens šulinėlis, ten – čiuožykla žėrinčiais kristalais pasidabinusi. Sniego žiūpsniais padrabstyti durpių plotai ne taip jautriai akį rėžia, balose nusvirusios viksvos balto deimanto vėriniais tviska. Rodos pats dangus nusileidęs ir vandenį savo mėlyje surakinęs juokiasi. Neūžaugos pušelės lyg nagingo bonsai meistro subtiliai iškarpytos – užburton pasakon papuoliau, ne kitaip!..
Visgi, norint kažką gauti, turi ir pats duoti. Visos pelkės trokšta aukų, tad ir Paąžuolynė pasiėmė iš manęs svarbų mažmožį. Regis stipriai laikiau rankoje, o grįžus prie savo ratų – sauja buvo tuščia...
Jūratė VITKAUSKAITĖ
