Jonavos kultūros centro Krašto muziejuje iki kovo 5-os dienos veikia jonavietės tautodailininkės Eglės Pečiurienės riešinių paroda „Išmegztas laikas“. Ekspozicijoje galima pamatyti ne tik naujus autorės kūrinius, bet ir dėvėtus mezginius, kuriuos kolekcionuoja menininkės gerbėjai. Anot E. Pečiurienės, tai esanti ypatinga paroda, tarsi kūrybos apvainikavimas, tarsi galimybė sugrįžti į toli už jos likusį laikmetį. „Ši ekspozicija – tai susitikimas su savimi”, – parodos atidarymo metu sakė menininkė.

Trumpai apie autorę

E. Pečiurienė – sertifikuota tautinio paveldo produktų tradicinė amatininkė, senojo mezgimo amato puoselėtoja.

Prieš penkiolika metų Eglė tapo Lietuvos tautodailininkų sąjungos nare, po poros metų riešinės pelnė aukščiausią pripažinimą – joms suteiktas tautinio  paveldo produkto sertifikatas. 2017-aisiais jonavietei suteiktas meno kūrėjo statusas, kurį ji laiko reikšmingiausiu jos kūrybos įvertinimu. 2018 metais tautodailininkė tapo  Vilniaus krašto tautodailininkų  – meno kūrėjų bendrijos nare.

Nuo 2011 metų jonavietė surengė 16 personalinių parodų įvairiuose Lietuvos kampeliuose, yra respublikinių konkursinių parodų dalyvė.

Didelio susidomėjimo E. Pečiurienės riešinės sulaukia Kaziuko, dainų švenčių mugėse, Sostinės dienose, renginiuose „Skamba skamba kankliai“ ir t. t.

Pernai rudenį kraštietė buvo pakviesta aplankyti Hamburgo (Vokietija) lietuvių bendruomenę, kurios gyventojai tautietę sutiko labai šiltai, mielai dalyvavo jos edukacijos užsiėmimuose, žavėdamiesi riešinių raštais, stebėjosi Eglės talentu.

Mezgimas – tai minčių bėgimas

Parodos atidarymo dieną tautodailininkė dėkojo moterims, kurios kadaise įsigytas  jos riešines atvežė į Jonavą ir sutiko papildyti jomis ekspoziciją. „Dalis šių riešinių atvežta iš privačių kolekcijų. Prisipažinsiu, kai moterys man perdavė riešines, nustebau: ar tai mano darbai? Tad iš tikrųjų malonu prisiliesti prie savo kadaise sukurtų mezginių, pamatyti karoliukais išmargintus raštus. Tai lyg mano riešinių sugrįžimas pasisveikinti su manimi, – kalbėjo E. Pečiurienė. – Žaviuosi šia paroda. Nemažai porų riešinių palikau Hamburge, bet ateity, manau, atsiras ir daugiau kolekcininkių, kurios prisijungs prie naujos riešinių parodos ir galėsime užpildyti abi sales. Šios parodos idėja labai prasminga – praeities ir dabarties sandūra, kaip netikėtas žvilgsnis į save.”

Anot Eglės, ji eina tuo pačiu keliu ir nė sekundei nepagalvoja apie sustojimą, nes mezgimas tūkstančiais karoliukų esanti jos malda, jos kalbėjimasis su Aukščiausiuoju.

„Riešinės – tai minčių bėgimas. Tad ir spalvų parinkimas neretai priklauso nuo nuotaikos. Sakykime, kai kūrybinio proceso metu apima liūdesys, renkuosi tamsią ar net juodą spalvą, kai būna džiugi nuotaika, atsiranda žasimingas derinys, meilės išraiškai labiau tinka raudona ir panašiai”, – aiškino kūrėja.

Moteris raštų ieško internete, kartais žmonės atneša senų žurnalų su mezgimo, audimo  ar siuvinėjimo pavyzdžiais. Tačiau Eglė mėgsta improvizuoti, tad pasitelkia visą vaizduotę ir net tokiame pačiame ornamente atsiranda kitoks blizgesys, kitokios spalvos karoliukai – tai pakeičia riešinės patrauklumą. „Man patinka kurti ir ieškoti. Labai norėčiau, kad riešinės nebūtų užmirštos ir po manęs, kad jos gyvuotų ir toliau, turėdamos savo istoriją”, – mintimis dalijosi tautodailininkė.

Svarbiausia – žmogus

Kiekvienas pagerbimas, geras žodis bei įvertinimas yra malonus ir mielas. Tačiau jokie titulai, Eglės manymu, neatstos žmogaus buvimo šalia.

„Visi titulai man padeda augti, tobulėti, dar daugiau dirbti. Bet už žmogų nieko brangesnio nėra. Todėl žmonės, kuriuos sutikau savo gyvenimo kelyje, visam laikui lieka mano širdyje ir prisiminimuose. Riešinės – tai mano meilės žmonėms išraiška. Gera, kai žinau, kad tuose ar anuose namuose moterys gėrisi mano numegztomis riešinėmis – jas dėvi ar saugo kaip tautinio paveldo produktą. Tai, kad šioje parodoje septyni žmonės eksponuoja mano riešines, rodo artumą ir meilę, tarsi sakydami – nepamirškime vienas kito”, – jausmingai kalbėjo E. Pečiurienė.

Iki dabar tautodailininkė yra numezgusi per 3000 riešinių, kurios išsibarsčiusios po  pasaulį. Eglė prisipažįsta – riešinių mezgimas reikalauja kruopštumo, kantrybės ir, žinoma, meilės. Pasak jos, tai esąs jos džiaugsmas, jos laikas, jos mintys. „Galvoju, kad gyvenime pritrūks laiko mano planams įgyvendinti. Noriu padaryti dar labai daug. Į naujus raštus įmegsiu ir savo meilę, tegul šildys kiekvieną, kuris dėvės mano riešines”, – mintimis pasidalijo darbštuolė.

Būdama jautrios sielos, Eglė savo mintis išguldo eilėraščiuose. Jos žodžiais tariant, „be eilių – niekaip, bet toji poezija – tik sau.”

Lankytojų atsiliepimai

Krašto muziejaus direktorė Daiva Petrikėnienė ekspoziciją įvertino kaip „grožio, tobulumo ir spindesio viršūnę“. „Tegul karoliukais spindintys darbai ir toliau byra po visą pasaulį, o šiluma ir meilė, kurias įpinate į riešines, lai šimteriopai sugrįžta į Jūsų širdį”, – linkėjo ji.

Visi, tądien dalyvavę parodos atidaryme, stebėjosi moters talentu ir atsidavimu kurti neapsakomo kruopštumo reikalaujančius kūrinius. Salėje, kur eksponuojami  darbai, E. Pečiurienė paliko užrašų knygą, prašydama į jos puslapius kąžką parašyti – atsiliepimą, palinkėjimą ar šiaip gerą žodį.

„Namuose turiu kelias lankytojų tekstais užpildytas knygas. Kai užeina liūdesys, atsiverčiu ir skaitau, nusiraminu, kartais nurieda ašara. Dabar esame įpratę prie elektroninių laiškų, o štai knygose – ranka rašyti sakiniai. Tai didžiausia vertybė, šildanti, raminanti, jaudinanti. Būtų malonu, jei ir šios knygos puslapiuose rasčiau jūsų žinučių – turėčiau šios parodos ir kiekvieno jūsų prisiminimą. Ačiū jums, nes skatinate mane dar labiau atsiduoti liaudies meno puoselėjimui”, – dėkojo auksarankė tautodailininkė E. Pečiurienė iš Jonavos.

Irena BŪTĖNAITĖ