Jonavos neįgaliųjų draugijos įkūrėja ir ilgametė jos vadovė Violeta Neimontaitė šį pavasarį minės gražią asmeninę sukaktį. Prieš septyniasdešimt metų ateidama į šį pasaulį, ji atsinešė amžiną negalią, kuri ją lydi iki šių dienų. Moralinį ir fizinį skausmą moteris malšina savo žiniomis ir patarimais ateidama į pagalbą kitiems. Tad ir savo gyvenimo prasmę moteris apibūdina paprastai: būti žmogumi ir gyventi žmonėms. „Tai mano kelias. Gera žinoti, kad tavo žodis guodžia, kelia, kad tavo dienos augina gerumo daigus“, – sako prie lovos prikaustyta Violeta, stulbinanti vidine stiprybe ir gyvenimo meile.
Pasklaidykime šios nuostabios moters nueito laikotarpio puslapius – tebūna pavyzdys tiems, kurie net menkiausią nesėkmę prilygina tragedijai. Paieškokime atsakymo į klausimą: kaip gyvenimo verpetų užgrūdintoje sieloje išpuoselėti gerumo ir šviesos daigus?
Klaidingos prognozės
Violeta, motinos įsčiose brendusi tik daugiau kaip šešis mėnesius, gimė Ožkos metais po Avino ženklo žvaigždėmis Kaišiadoryse, pavasariu dvelkiantį, bet dar itin žiemišką sekmadienį. Gydytojai, priėmę kilogramo ir trijų šimtų gramų kūdikį, įspėjo tėvus ruoštis blogiausiajam – neišgyvens.
Tačiau tėvai atmetė tokią tikimybę ir atsidavė kovai už pirmagimės gyvybę – klostė plunksnų apklotais, maitino per pipetę, girdė ožkos pienu. Tada gimdytojai dar nesuprato, kad jiems teks kovoti ne tik už dukrelės gyvybę, bet ir už visą jos gyvenimą.
Iki šešerių metų mergytė nedaug judėjo – saugiau buvo ropoti keturpėsčia, tačiau toks „vabalėlio“ ropojimas nekėlė nuostabos nei jai pačiai, nei vaikams. Gal net priešingai – mažieji Violetos draugai lengvai pasodindavo ją į lėlių vežimėlį ir nudūgzdavo miestelio gatvėmis. Net ir tada, kai pati atsistojo ant silpnų kojyčių, mažylė iki mokyklos nenueidavo – ją nunešdavo ir parnešdavo tėvai, kaimynai, pati mokytoja. Tada visi augino viltį, kad, laikui bėgant, mergaitė tą atsineštą negalią išaugs…
O kai tėvai persikėlė gyventi į Jonavą, Violeta pajuto nepaprastą norą būti savarankiška, tad į tuometę 1-ąją vidurinę mokyklą stengdavosi keliauti pati. Kažkas iš pakeleivių krepšį su knygomis panešdavo, ranką, parankę paslaugiai pasiūlydavo. Kartais toji kelionė užtrukdavo porą valandų, kai sveiki vaikai atstumą įveikdavo per kelias minutes. Ne kartą paslydusi įkrisdavo į balą, sušlapdavo ir susipurvindavo. Bet nebuvo ką kaltinti – jos viduje brendo viltis, suformuodama negalios laikinumo jausmą. Mergaitės galvoje augo tikėjimas, kad praeityje atliktų operacijų poveikis atsiskleis po kelerių metų, va, tada išnyks skausmas, o jos eisena bus tokia pat, kaip ir jos bendraamžių. Bet likimas nebuvo gailestingas – liga ne tik nesitraukė, bet augantį organizmą alino ir gniuždė. O Violeta jokiam negalios „spaudimui“ nepasidavė, siekė žinių, kruopščiai mokėsi, turėjo labai gerą atmintį, tad, baigusi vidurinę mokyklą, po dar vienos operacijos nedelsė – pasirinko studijas Vilniaus elektromechanikos technikume…
Savarankiškumo siekis
Sunku įsivaizduoti negalią turinčios merginos gyvenimą Vilniuje, bet Violeta ir dabar prisimena, kad ji norėjo būti savarankiška ir pati susidoroti su kasdieniškais sunkumais.
„Neišsigandau, nepabūgau, visa širdimi tikėjau, kad turiu išmokti pati tvarkytis su iššūkiais ir juos įveikti. Tokie dalykai stiprino ir grūdino, grupės draugai bei dėstytojai stebėjosi mano užsispyrimu“, – tas dienas prisimena pašnekovė, technikumą baigusi su pagyrimu (raudonu diplomu), įgydama teisę studijuoti aukštojoje mokykloje.
Įsigijusi technikės-matematikės specialybę, mergina pagal paskyrimą kelerius metus dirbo „Achemos“ įmonėje. Bet noras tobulėti, siekti gilesnių žinių ir aukštojo išsilavinimo ją atvedė į Kauno politechnikos institutą (dabar Technologijos universitetas), kuriame, baigusi Skaičiavimo technikos fakultetą, mergina įsigijo inžinierės-matematikos specialybę.
Moteris prisimena, kad visus tuos penkerius studijų metus jautusi ją varstančius instituto bendruomenės nepatiklius žvilgsnius, tarsi įspėjančius, kad tokia specialybė merginoms nedera, o negalią turintis žmogus apskritai negali būti visavertis darbuotojas. Tačiau studentės pasiryžimas nepasiduoti ir nebūti nugalėtai padėdavo praryti tą kartėlį. Jos žodžiais tariant, „tikslas – aukštesnis už žmogų. Kol neįgyvendinsiu to, ką užsibrėžiau, nepasitrauksiu.“
Jos užsispyrimą liudija ir faktas, kai į valstybinį egzaminą mergina atėjo po ką tiktai ištikusio kraujoplūdžio, bejėgė ir išsekusi. Bijodama, kad čia pat, komisijos akyse, nepasikartotų nenuspėjamų sveikatos sutrikimų, Violeta skubėdama išbėrė atsakymą į bilieto klausimą – egzaminas išlaikytas!
Progresuojanti liga atėmė galimybę dirbti pagal specialybę, tačiau kolektyvai, į kuriuos laikinai ar ilgesniam laikui įsiliedavo Violeta, nušvisdavo šviesiomis spalvomis, visi džiaugdavosi komunikabilia, išsilavinusia, darbščia ir itin atsakinga kolege.
Pati turėdama sunkią negalią, V. Neimontaitė dėjo pastangas, kad Jonavoje būtų įkurta Neįgaliųjų draugija. Ir jonavietei pavyko pasiekti šį tikslą. Pradėjus veikti draugijai, teko peržengti daug sudėtingų slenksčių, bet veikla įsibėgėjo, padėdama ne vienam negalią nešiojančiam žmogui atsitiesti ir pajusti gyvenimo pilnatvę
Sudužusi viltis
Operacijos, ligoninės, manualinės terapijos seansai Moldovoje, sanatorijos ir įvairios gydymo klinikos nepagydė, bet galbūt kiek sulėtino ligos progresavimą. Silpstančios fizinės jėgos atėmė pasivaikščiojimus po gatves ir gėrėjimąsi gamta. Mamai, lydėdavusiai Violetą į darbą, į komandiruotes, kitokias išvykas, kelionės tapo pernelyg sudėtingos. Tad laikas bėga prie šalia esančio kompiuterio, pokalbio ar susirašinėjimo su draugais internete. Violeta savo situaciją vertina realiai – paguodos nereikia, nes turėta viltis sudužo, kaip laivas, atsitrenkęs į akmeninę uolą.
Pašnekovės manymu, nereikia į gyvenimą žiūrėti per rožinius stiklus. Pasak jos, žmogui, žinančiam, kad kitaip nebus, fantazijos nepadės. Žinoma, būna visokiausių minčių, kartais neduodančių naktimis užmigti. Bet ar ką pakeis tos ašaros? „Žmogus negali pasirinkti gimimo, bet gali pasirinkti mirtį – jo teisė. Buvo ir tokių minčių, bet manyje nėra savęs sunaikinimo programos. Taip, yra toks pasitraukimo būdas, bet mano laikas tam dar neatėjo. Svarbiausia – neprarasti žmogiškumo ir jaustis esant reikalinga. Nesukūriau šeimos, ir vaikų neturiu. Meilė buvo šalia, bet išnyko, nebepavysi, nebesugausi… Juk žinau – stebuklas nebeįvyks…“, – pastebi Violeta.
Pasak jos, svarbiausia – pamatyti žmoguje jo gerąsias savybes ir jas puoselėti. To V. Neimontaitę išmokė gyvenimas, tuo ji dalijosi ir dabar dalijasi su savo likimo žmonėmis.
„Metai ne tik duoda, bet ir atima – brangius žmones, jėgas, sveikatą. Metų daugėja, ir našta tampa sunkesnė, bet ji kantriai nešama“, – samprotauja jonavietė, visą gyvenimą kamuojama paralyžiaus (grubi kojų parezė).
Vertybių klodai
Malonu ir gera bendrauti su šia moterimi įvairiomis temomis. Galima kalbėtis teisiniais klausimais, aptarti literatūrą, pabraidyti po poezijos erdves, prisiminti istoriją, prisiliesti prie tautodailės klausimų, prisiminti Išėjusiuosius, palikusius ryškius pėdsakus kultūrinėje veikloje. Tačiau viskas susibėga į vertybių sąvokas –pareigingumą, pasiaukojimą, meilę, atsidavimą, sąžiningumą, teisingumą ir t. t. Šie klodai subrandina asmenybes, išmoko kovoti ne tik už save, bet ir už kitus.
Skausmą suvokti gali tik tas, kas jį išgyveno. „Aš net nežinau, kas yra – neskauda“, – liūdnai šypteli Violeta. Ir atsiliepusi į prašymą suredaguoti poezijos knygą ar sukurti jai iliustracijas, parašyti projektą tam tikra tema, parengti scenarijų renginiui, ji, gulėdama lovoje, sutelkia mintis į užduotį. Ne visada skausmas leidžia susikaupti, bet Violeta negali neateiti į pagalbą prašančiajam, nes jos vidinis balsas sako: reikia. Ir šiuo metu ji administruoja rajono Neįgaliųjų draugijos Faceboock paskyrą, pasakoja apie šios organizacijos veiklą, žmones, džiaugsmus ir netektis.
„Gera žinoti, kad tavo žodis guodžia stiprina, kelia, kad tavo dienos augina gerumo daigus. Taip paprasta ir taip nelengva eiti paskui šią viziją. Gyvenu kasdieniškomis svajonėmis: kad pakaktų gerų žodžių, kantrybės, kad nepritrūktų jėgų darbams, kitą žmogų iš nevilties prikeliantiems, kad neapleistų tikėjimas, jog dar galiu suprasti, nuraminti, patarti, padėti… – mąsto Jonavos rajono neįgaliųjų draugijos įkūrėja ir buvusi ilgametė jos vadovė V. Neimontaitė. – Suprantu, kad mano gyvenimas būtų žymiai sudėtingesnis, jei ne žmonės, be kurių nebūtų manęs. Kol turiu rūpestingąją mamą, atidų ir paslaugų brolį Artūrą, jo šeimą, jo vaikus ir anūkus, esu saugi, esu sklidina besąlygiškos meilės jiems už kiekvieną prisilietimą prie mano gyvenimo kasdienybės ir švenčių. Vaikščioti jau negaliu, bet renkuosi kitą – sielos, minties kelią. Praradau galimybę savarankiškai judėti, bet nepraradau galimybės mąstyti, nepraradau atminties. Viskas, ko man reikia, telpa viename nedideliame kambaryje. Čia susitinku su draugais ir nesielvartauju dėl gyvenimo tarp keturių sienų: kuo jos arčiau, tuo man saugiau. Ir kiemas, ir gatvės, ir parkai, ir žmonės – už stiklo televizoriaus ekrane, kompiuteryje, telefone… Vienaip ar kitaip matau, kaip keičiasi mūsų Jonava ir metų laikai, kiek paaugo tėčio sodinta vyšnaitė. Jos žydėjimas, kaip jaunystė, toks kerintis, bet trumpas. Pasidžiaugi ir vėl lauki pavasario…”
Irena BŪTĖNAITĖ
Violeta NEIMONTAITĖ
Minčių vėriniai
(Ištrauka)
Paleiskim praeitį. Jos mums nesulaikyt.
Nutolsta šypsenos, balsai ir žvilgsniai.
Nors norisi iš skausmo garsiai rėkt –
Susigrąžinti tą, kuris tavęs seniai negirdi.
Pasaulis keičiasi. Tas, kur mylėjai, tolsta.
Ir atpažinti negali namų, alėjų, aikščių.
Dabar vaizdai ir interjerai ten kiti…
Užlieja sielą ilgesys ir nuotaika graudi –
Blaškaisi, ieškai, dalies savęs nebetenki,
Nes bilieto į saulėtą vaikystę jau neturi.
Kiek daug galėtum šiandien atiduoti tam,
Kas tau padėtų į praeitį takelį rasti?
Bet tolsta net viltis. Kaip nepasiklysti?
Kaip neprarasti sielos šilumos, neužmiršti
Prisilietimų rankų tau brangaus žmogaus,
Kai norisi dar kartą viską, viską pakartot,
Į praeitį sugrįžti. Neilgam. Ir likt. Išlikti.
