Senovėje lietuviai po Saulės labiausiai garbino Mėnulį, laikė jį moterimi ir vadino Luna. Mėnuo valdė naktį ir matavo laiką. Tai seniausi matriarchato laikų vaizdiniai apie dangaus kūnus. Archaiškiausi Mėnulio lyginimai susieti su maisto gaminiais (papločiais, duona, sūriu), su valgymui naudotais indais (dubenimis, lėkštėmis). Daugelis indoeuropiečių tautų – graikai, indai ir kt. – Mėnulį laikė moteriška, o Saulę – vyriška dievybe.

Mėnesis (Mėnulio dievas, Mėnuo, Mėnesys, Mėnesėlis) – nakties šviesos Dievas, laikmečio valdytojas karys, kunigaikštis, augalijos augimo skatintojas, pagal jį buvo sudarytas kalendorius. Mėnulis buvo nakties žibintas, išblaškantis tamsybę ir tamsoje slankiojančias piktąsias būtybes, taip padėdamas žmonėms apsisaugoti nuo visokiausių pavojų. Žvaigždės Mėnulį saugojo nuo velnių ir raganų.

Mėnulis įvairiuose pasaulio kraštuose žmones sudomino jau akmens amžiuje. Pirmiausia pastebėtos besikeičiančios mėnulio fazės, jų ryšys su oro kaita, vandenų potvyniais ir atoslūgiais. Seniausi mėnulio piešiniai ant uolų, kaulo, akmenų žinomi iš paleolito laikų (piešti maždaug prieš 20 000–30 000 metų). Greičiausiai, tai buvo seniausio kalendoriaus užuomazga.

Manoma, kad žodis mėnulis kilęs iš žodžio mainulis – išvaizdos mainymąsi.

Mėnulis, įgavęs skritulio pavidalą, vadinamas pilnatimi, pilnas mėnulis, pilnatė, pilnija, pilnius.
Jaunatį ir pilnatį žmonės laikė svarbiausiomis mėnulio fazėmis. Tikėta, kad pilnatis simbolizuoja grožį, gerovę. Savaitės diena šeštadienis – subata – reiškė pilnaties dieną. Lietuviai kalendorines šventes pradėdavo švęsti pilnaties arba jaunaties dieną, dažniausiai šeštadienį. Žyniai laiką skaičiavę (mėnesius, savaites, dienas) pradėdami nuo mėnulio jaunaties. Senovės babiloniečiai šią dieną vadino šabatt, hebrajai šabat, lietuviai – subata, slavai – subota ir pan.

Mergina ir vanduo

Knygoje "Lietuvių liaudies kosmologija" etnologė Pranė Dundulienė pastebi, kad  įsižiūrėję į Mėnulį, žmonės matė ant jo vaizdus. Mitologinė tautosaka juos įvairiai aiškina. Seniausieji aiškinimai byloja, kad ant mėnulio yra besiraitančios gyvatės, slibinai, mitologinės būtybės, nubaustos už vandens vogimą.

Daugelyje Lietuvos vietų sakoma, kad ten matosi mergina, kuri patikusi Mėnuliui ir jis ją pasiėmęs. Pasakojama, kad gyvenusi dora mergaitė, kuri tarnavusi pas vieną šeimininką. Kartą per Kūčias šeimininkas jai liepęs eiti į šulinį vandens. Mergaitė eidama pamatė Mėnulį ir pradėjo skųstis jam savo vargais, ir užgiedojo raudodama: – ,,Mėnesėl, Mėnesėl, / Kada aš tuos vargelius pabaigsiu? Neturiu tėvelio nei motinėlės / Niekas manęs nežėlavoja! / Pasigailėk manęs, našlaitėlės, / Paimk mane, našlaitėlę, ant savęs!" Tada Mėnulis nuleido kablį ir užsikėlė pas save mergaitę. Ir dabar ji yra ant Mėnulio. Sako, seniau našlaitė labiau matydavosi, dabar nebe taip, matyt, ji nuėjo toliau. Kitur sakoma, kad mergina, eidama vandens, sutiko jaunikaitį, kuris ją nuvedė į Mėnulį (Nemakščiai). Minėtas jaunikaitis, be abejo, buvęs pats Mėnulis.

Kitos sakmės aiškina, kad Mėnulis paėmęs pamotės skriaudžiamą našlaitę, kuri prašiusi jį globos, arba, kad našlaitė tarnavusi pas piktus šeimininkus, kurie išvarę ją vandens. Našlaitei besemiant vandenį, ją pagrobusi Vaivorykštė. Kai našlaitė pakilo iki Mėnulio, įsikibo į jį su naščiais ir ten pasiliko iki šiai dienai (Papilės apyl.).

Atlygis už puikybę

Mėnulyje matosi už tuštybę nubausta mergina, kuri, išėjusi iš pirties nuoga, kreipėsi į Mėnulį, sakydama: – „Mėnesėl, ar mano kūnas šviesesnis, ar tu?“ arba: „Ak, kad mano kūnas taip šviestų, kaip Mėnulis!" Kitur sakoma, kad prie išėjusios iš pirties nuogos merginos pristojęs velnias. Negalėdama nuo jo pabėgti, ji sušukusi: – „Mėnuli, tėveli, apgink mane nuo neprietelių!" Mėnulis ją įtraukęs ir paslėpęs po savim, kur ji dabar tebestovinti. Kitur sakoma, kad ant Mėnulio stovinti moteris su naščiais. Mėnulis ją už tai nubaudęs, kad ši, nešdama vakare vandenį, paslydusi, griūdama papylusi vandenį ir supykusi sušukusi: – „Mėnuli, kad švieti, tai šviesk, dabar mano pasturgalis labiau šviečia nei tu". Supykęs Mėnulis moterį su naščiais ir kibirais įsitraukęs į save.

Žemaičiai pasakoja, kad kartą mergina Marcė, Mėnuliui šviečiant, nuėjusi į šulinį vandens ir paskandinusi kibirą. Supykusi, kad negali sugauti, barė Mėnulį, kad šis neaiškiai šviečia į šulinį, sakydama: „Ak, tei mano užpakalis geriau gali šviesti, nekaip tas cielas mėnuo, kuris žiba ant dangaus!" Kai tik ji ištarė tokius žodžius, ją su kibirais ir naščiais pagavęs Mėnulis ir įtraukęs pas save, sakydamas: „Nu, kad teip tavo užpakalis yra šviesesnis už mane, nu, tegul gi dabar šviečia su manim drauge, kaip aš šviečiau per visus jau amžius!" Tą mergą su kibirais ir naščiais Mėnuo pasistatė į pat vidurį. Žemaičiai sako, kad Mėnulyje stovinti merga su kibirais ir naščiais kenčianti už savo nusižengimą.

Palemono laikais į Viduklę atsikraustė du broliai ir sesuo. Sesuo, eidama pilnaties naktį vandens, mačiusi ant akmens sėdintį vokietuką su bato aulu rankoje. Keldamas į viršų aulą, vokietukas Mėnuliui sakė: – „No, tu šviesk man, vaike, jog tei čia ne žertai yra, bo tei meistras batus turi siūti!" Kai vokietukas taip pasakęs šešis sykius ir ištaręs septintąjį, sutviskusi kaip pagaikštis Mėnulio šviesa, lyg žaibas tėškęs vokietukui per nosį. Vokietukas surikęs nesavu balsu ir pavirtęs į dervą devyndrekį, kurį žmonės vartoja vaistams.

Apie Radviliškį pasakojama, kad našlaitė turėjusi pamotę raganą. Kartą mergaitė nuėjusi į upelį vandens su naščiais ir kibirais. Pastačiusi kibirus ant žemės, našlaitė ėmusi žiūrėti į Mėnulį. Pamačiusi pamotė ir tarusi: – „Kad tu su tais naščiais pranyktum ant to Mėnulio!" Tuo metu mergaitė prilipusi prie Mėnulio, kur ir dabar esanti.

Kitur aiškinama, kad ant Mėnulio stovinti boba, išsitiesusi su naščiais ir kibirais su vandeniu. Patekusi ji ant Mėnulio taip: kai Dievas sutvėręs žmones, jis ėjęs per pasaulį ir užklydęs pas Mėnesį. Žemėje kalnai buvo dideli, todėl beeidamas Dievas pavargęs ir atsisėdęs pailsėti. Pro šalį boba nešusi naščiais kibirus su vandeniu. Dievas paprašęs atsigerti, bet boba ne tik nedavusi, bet ir aprėkusi jį, sakydama: „Nešiosiu mat visiems vandenį, gali gert ir iš šulinio”. Supykęs Dievas ir užkėlęs bobą ant Mėnulio, kur ji visą laiką stovinti su naščiais ir stovėsianti iki teismo dienos (Kupiškio raj.).

Kitose sakmėse moteris patenkanti ant Mėnulio, kai ją kas nors prakeikia. Pavyzdžiui, pasakojama, kad Viduklėje gyvenęs bajoras. Jis turėjęs tarnaitę, kuri turėjusi labai gražią dukterį. Kai mirusi bajoro žmona, bajoras sumanęs vesti gražuolę, bet ši nenorėjusi už jo tekėti. Bajoras supykęs. Pamatęs ją besišukuojančią plaukus, sukeikęs: „Kad tu ant Mėnulio nusidaužtum!" ir trenkęs jai per nugarą. Merga atsidūrusi ant Mėnulio, kur ir dabar matosi besišukuojanti plaukus.

Tvardausko nuodėmės

Žmonės aiškina, jog jiems dar seneliai sakydavę, kad prie Mėnulio pritraukti yra du pajungti jaučiai. Tik seneliai užmiršę, dėl ko juos pritraukę (Rokiškio raj.). Kitur sakoma, kad Mėnulyje matosi nuogas vyras su ryšuliu malkų ant pečių, nubaustas už nuodėmes. Jį, rinkusį per šventes miške šakas, nubaudęs Dievas ir pastatęs ant Mėnulio su glėbiu šakų. Jis, kaip ir Mėnulis, keičiasi – tampa jaunu ar senu. Be to, aiškinama, kad Mėnulyje matosi du vyrai su šakėmis, laikantieji drignę (vaivorykštę), kad bemąstančią apie erdves ir žvaigždes bobą Dievaitis pakėlęs virš debesų ir ten pavertęs ją Mėnuliu (Žagarė). Dar – Mėnulyje stovinti mergina su dubeniu, paties Mėnulio įtraukta (Kelmė).

Iš lenkų atėję pasakojimai apie Mėnulyje esantį poną Tvardauską, kuris su velniu pasirašęs sutartį tarnauti jam 7 metus, 7 mėnesius, 7 savaites, 7 dienas, 7 valandas, 7 minutes, 7 sekundes ir už tai gavęs iš velnio galią naudotis burtais, gydyti žmones ir pan. Pasibaigus sutarties laikui, velnias pagriebęs Tvardauską ir nešęs į pragarą, bet nešamasis ėmęs giedoti šventas giesmes, ir velnias jį numetęs ant Mėnulio, kur jis ir pasilikęs. Kitur aiškinama, kad Mėnulyje matosi Tvardauskas, jojantis į pragarą ant velnio, pasivertusio gaidžiu. Kai jie užsukę pas Mėnulį, ten jį velnias numetęs. Dar kiti aiškina, kad Mėnulyje Tvardauskas stovi su naščiais, arba, kad Tvardauskas lėkęs į debesis, belėkdamas kritęs, užsikabinęs už Mėnulio, kur ir pasilikęs. Ten jis matosi su naščiais ir kibirais. Iš jų žmonės spėdavo, koks bus oras: jei Tvardausko kibirai semia vandenį, bus lietaus, o jei naščiai stovi tiesiai, bus giedra (Šilutės raj.). Kiti pasakoja, kad Tvardauskas buvęs raganius, velnias jį nešęs ir užmetęs ant Mėnulio, arba jis, bėgdamas nuo velnių, išlėkęs pro kaminą ir nulėkęs į Mėnulį (Druskininkai). Dar sakoma, kad Tvardauskas ant Mėnulio pasikoręs. Kai vėjas pučia, tai jis sukaliojasi ant kilpos. Kai atsigręžia pilvu, būna jaunatis, kai šonu – delčia arba senagalis, kai galva – pilnatis (Anykščių r.).

Kainas ir Abelis

Kai kas ant Mėnulio mato žmogų su durimis. Jį velnias nešęs į pragarą, bet jis su durimis nukritęs ant Mėnulio ir ten pasilikęs (Viduklė). Apie Seirijus sakoma, kad Mėnulyje stovi kalvis Barkauskas, kuris sumušęs maišą velnių. Dievas paskyręs jam Mėnulyje nešti vandenį.

Krikščionybės įtakoje paplito pasakojimai, kad Mėnulyje matosi Kainas su Abeliu. Kainas buvęs nuteistas už brolio nužudymą stovėti ant Mėnulio iki pasaulio pabaigos ir kibiruose, pakabintuose ant naščių, laikyti užmušto brolio kraują. Apie Tverus sakoma, kad Dievas nuteisęs Kainą laikyti Mėnulyje nužudytą savo brolį iki paskutinio teismo dienos. Apie Ylakius aiškina, kad Kainas nužudęs savo brolį ir nešęs ant Mėnulio slėpti. Ten jie ir pasilikę. Kitur sakoma, kad iš pradžių Mėnulio dar nebuvo. Tik kai Kainas nužudęs Abelį, Dievas sutvėręs Mėnulį ir juos abu ten palikęs. Mėnulio pilnatyje Abelis guli negyvas, o Kainas stovi pasirėmęs ant šakių.

Iš pateiktų pasakojimų matome, kad seniausiose sakmėse ant Mėnulio stovinčios moterys, o vėlyvosiose – vyrai.

Parengė Jūratė VITKAUSKAITĖ