Jonavietis kultūrologas dr. Ramūnas Čičelis ką tik išleido dar vieną meninės publicistikos knygą „Likti ar eiti?“. Leidinys skirtas pokalbiams su mūsų išeivijos atstovais – literatais, menininkais, filosofais, mokslo žmonėmis. Pašnekovus jungia laisvas žodis, asmenybės laisvė, diskusijos horizontai.

MIGRACIJA IR KŪRYBA

– Skaitytojams pateikėte daugiau nei dešimt pokalbių su Lietuvoje ar svetur gyvenančiais, kuriančiais žmonėmis. Kaip apjungėte emigracijos, egzilio ir kūrybos aspektus?
– Ne paslaptis, su daugeliu mane sieja asmeninė draugystė, kolegialumas. Ir savęs, ir kitų klausiau vieno, svarbiausio: koks yra žmogaus ir vietos ryšys? Kaip įmanoma išgyventi plačiajame pasaulyje be tėvynės atramos, kurti kultūrą, liudyti, kad Lietuvos žmogus gali būti kūrybingas ne vien po gimtuoju klevu?

Kalbinamųjų mintis rinkau apie penkerius metus. Dar keleri metai prabėgo, kol pasirodė knyga. Ją paskyriau gerai visiems žinomam Amerikos žurnalistui ir filosofui, gaila, jau mirusiam, Mykolui Drungai. O gimtąją Jonavą, smalsius jonaviečius galėtų itin sudominti du pokalbiai su rašytojo Grigorijaus Kanovičiaus sūnumis – Sergeju ir Dmitriju. Šiuose dialoguose atsispindi paprastos, bet gilios įžvalgos Lietuvos žydų istorijos klausimais, dabartinė mūsų tautų problematika.

„LIETUVOJE NEBUVAU SVETIMAS, BET...“

– Ypač, man regis, įdomios mintys ilgus metus Kanadoje gyvenusio verslininko, filantropo, labdaros organizacijų kūrėjo Dmitrijaus Kanovičiaus. Savo kone tris dešimtmečius jaunystės, anot kalbintojo, jis praleido grandiozinio melo, šmeižto ir veidmainiavimo valstybėje, nors augo apsuptas vadinamojo elito. Ką jam reiškia Lietuvos netektis?
– Gal pacituosiu keletą ištraukų. „Sprendimas išvažiuoti buvo netikėtas, bet dėsningas. Laipsniškai supratau, kad Lietuvoje neturiu profesinių perspektyvų, kadangi nebuvau pasiruošęs šmeižti, meluoti, pataikauti. Turėjau unikalią progą bandyti kurti kitokią ateitį už kalėjimo ribų. Nutariau kalėjimą palikti 1980 metais. Teko atsisveikinti su „prestižiniu, bet beprasmišku darbu ir trejus metus mokytis realių darbų – rūkyti žuvį, rišti knygas.

Sunku buvo sakyti „sudie“ tėvams, seneliui ir broliui. Draugų tuo momentu jau nebeturėjome, todėl išvykome be didelių palydų, liūdnoki, bet agresyviai optimistiški. Baimės nebuvo, nors Kanadoje mūsų niekas nelaukė. Lygiai po metų mano tėvas, atsisveikindamas su laisvąja (!) Lietuva, pasakė: „Lietuvoje niekad nebuvau svetimas, bet niekada nebuvau ir savas“. Sėdau į traukinį panašiai galvodamas“.

„Tėvo „Miestelio romansą“ dovanojau keleto Kanados kalėjimų kalinių komitetams, kur nuolat lankausi su klasikinės muzikos atlikėjais. Koncerto metu būtinai šnekamės su auditorija. Daugelis teiraujasi, kodėl užsiimu labdara, ir dar kalėjime. Pasiūliau atsakymo paieškoti „Miestelio romanse“ ir jo angliškąjį vertimą dovanojau kaliniams. Žinau, kad daugelis jį perskaitė, o kiti dar perskaitys ir galbūt kažką supras, prisimins savąjį miestelį, savąjį romansą ir sugebės pakilti virš savojo miestelio ir žvilgterti į žvaigždes...“

MEILĖ TĖVYNEI, NE ĮSTATYMAMS

O štai kito sūnaus – Sergejaus, rašytojo ir muziejininko, įžvalgos žydų kultūros sklaidos tema. Tėvynės meilei, anot jo, nereikia nė atsako?

„Jei galėčiau rinktis pilietybę, būčiau Antakalnio pilietis. Vilnius, Antakalnis man – kaip tėvui Jonava. Paliktas rojus. O kol gyvas, į rojų gali patekti tik mintimis. Jei atmeni, jei turi ką atminti...“

„Ir į palmes žiūrėdamas, gali matyti pušis, ir begaliniame Izraelio vasaros begėdiškai mėlyname danguje gali pamatyti virš Aukštaitijos kalvų plaukiančius debesis. Išmoksti paprasto dalyko – niekas iš tavęs Tėvynės neatėmė. Įsidėjai širdin, ir kur nori – ten nusineši...“

„... nė pats nemaniau, kokios apimties projekto imuosi, kai 2013 metais apsiėmiau tvarkyti Šeduvos žydų kapus. Projektas iš kapų restauravimo peraugo į modernaus muziejaus statybas. Lietuvoje nuo nepriklausomybės laikų tai bus antras muziejus, kuris statomas nuo nulio. Ten, kur plynas laukas. Ir tas muziejus yra metafora. Šeduvos žydų istorijos muziejuje bus atpažįstamas visų Lietuvos štetlų pėdsakas. Mano tėvas sukūrė rašytinį paminklą išnaikintiems Lietuvos žydams. Man nusišypsojo laimė, kad rėmėjai pritarė mano idėjai sukurti ir materialią tokio paminklo formą“...

„Mano tėvo romano herojus teigia, kad žydas yra laimingiausias kelionėje. Jei tik sustoja, jį iškart užpuola visos negandos. Ir priduria, kad mes visi vis viena keliaujame į kapus. Mes dažnai pamirštame, kad esame mirtingi. Galybė mūsų darbų yra beprasmiai, apie tai retai besusimąstome“...

„Laimingi, manau, yra žmonės, kurie keliauja namo... kaip rašiau viename iš eilėraščių, aš keliauju „iš namų be tėvynės, į tėvynę be namų“. Namų praradimas yra didžiausia išlikusius Europos žydus ištikusi tragedija“

„Jau ne vieną sykį rašiau, kad vienintelė laiminga meilė be atsako yra meilė Tėvynei. Ir aš galbūt naiviai tikiu, kad meilė Tėvynei nugalės kvailus įstatymus.“

Kalbėjosi ir knygą vartė Marius GLINSKAS