Yra žmonių, kurie, save aukodami darbui, sugeba laiko rasti ir dainai, ir muzikai, ir koncertinėms išvykoms. Toks gyvenimas – tai bėgimas į priekį, tarsi lėkimas virš pačios erdvės. „Man taip gerai. Negulėsiu juk ir nelauksiu, kol ateis paskutinioji. Tai ir judu“, – šypsosi Panoteriuose gyvenanti smulkioji ūkininkė Aldona Rimdeikienė, su kuria vaikštome jos nueitais takais, primargintais neblėstančių prisiminimų, įrodančių, kad skausmingos patirtys, lydimos vargo ir skurdo, ne tik užgrūdina žmogų, bet ir išmoko rasti išeitį iš pačių sudėtingiausių situacijų.
Kaip košmariškas sapnas
Pašnekovės vaikystė, bėgusi Bučiūnų k. (Vilkaviškio r.), labiau primena košmarišką sapną, kuriame neatsirado vietos džiugiems žaidimams. Karo pabaigoje matydama pralaimėjimą, besitraukianti vokiečių kariuomenė išvarė žmones iš namų, trobas paversdama degėsių krūvomis, galvijus, arklius sunaikindama vietoje. Fašistai nepagailėjo ir kūdikio besilaukiančios mamos, klykiančių vaikų. Išvarė basus – nei šaukšto, nei puodo, nei savo kampo. Teko raustis karo nuolaužose, ieškant palikto kokio puodelio ar kareiviško katiliuko.
Buvo vasara, tad daugelis benamiais tapusių nelaimėlių glaudėsi šieno kaugėse, o kai aptilo nerimas, žmonės ieškojo medinių rąstų bunkeriuose ir taip dėliojosi sau pašiūres. Paskui prasidėjo trėmimai į Sibirą. Keturiolika gretimuose kaimuose gyvenusių ūkininkų ištrėmė, Aldonos šeimą nuo šios baisybės išgelbėjo tėčio darbas geležinkelyje.
Gausią šeimą maitino miško uogos, grybai ir žuvys, kurių netrūko kiekvienoje dauboje – buvo galima prisigaudyti rankomis ar bulvių krepšiais.
„Gimus sesutei, motina po keliolika kilometrų su vaiku ant rankų eidavo elgetauti, juk reikėjo duonos šeimai parnešti, – prisimena Aldona, pridurdama, kad tokios sąlygos užgrūdino, o žodis „negaliu“ prarado savo prasmę. – Kai tremtiniai pradėjo sugrįžti iš Sibiro, iš jų spinduliavo didžiulė vidinė stiprybė. Nėra ką lyginti su dabartine karta, tegul ji niekada neišgyvena to siaubo, kurį patyrėme mes.“
Nė vienas žmogus, matyt, nežino, kiek gali ištverti, gal jam ir pačiam kyla klausimų, iš kur jo viduje tiek energijos? Bet tuo sunkiausiu metu niekas apie tai negalvojo. Deja, praeities aidas atsirito iki šių dienų – Aldoną, net ir sulaukusią gražaus ir garbingo amžiaus, lydi alkio baimė, todėl namuose visada privalo turėti maisto atsargų...
Nelaimė šeimoje
Nutilus karo baubui, gyvenimas pamažu stojo į vėžes, o vikri mergaitė tapo aktyvia pagalbininke žemės ūkio darbuose, būdama dešimtmetė jau melžė karvę, ravėjo daržus, dirbo visus kaimiškus darbus. Tada ji negalvojo, kad prieš daugelį metų įgyta patirtis padės pačiai įnikti į žemdirbystę, sodininkystę, bitininkystę, patirti sėkmių ir nesėkmių, bet nepasiduoti nei gamtos išdaigoms, nei kitiems negatyviems dalykams.
Marijampolės (anuomet Vinco Kapsuko) 2-oje vidurinėje mokykloje, kurioje buvo galima įgyti muzikos pagrindų, mergina išmoko skaityti natas, skambinti pianinu, išgauti melodijas akordeonu. Pasekusi sesers Onutės, jau gyvenusios Panoteriuose, pavyzdžiu, Aldona atvyko į Jonavos kraštą, įsidarbino Kulvos kultūros namuose meno vadove, tačiau ištekėjusi iš šių pareigų pasitraukė – pasuko į Jonavos baldų įmonę. Penkiolika metų moteris darbavosi technikinių medžiagų sandėlyje, o vėliau stojo prie operacijų staklėmis.
Tačiau 1982-aisiais į Rimdeikų namus atėjo nelaimė – staiga mirė vyras, palikdamas Aldoną našlauti su pusšeštų ir dvylikos metų sūnumis. Po šios netekties buvo labai sunku atsitiesti ne tik psichologiškai – šeimą slėgė ir materialiniai nepritekliai.
Pasak pašnekovės, laikmetis buvęs sudėtingas. Turėdama namuose mini įrangą, vaikus mokė staliaus amato: gamino duris, langus, kitokius smulkesnius buities reikmenis – reikėjo kažkaip išgyventi.
„Prasidėjus pertvarkai Lietuvoje, trejus metus nešiojau telegramas Jonavos pašte, kol nusprendžiau persikelti į Panoterius, kur gyveno mano sesuo. Štai nuo tada tapau visateise sodiete, o ūkininkavimas virto pagrindine veikla“, – sako p. Aldona.
Ūkininkavimas reikalavo žinių
Jaunystėje įgytų žemdirbystės pradmenų nepakako, stigo mokslo žinių, tad jauna moteris ieškojo seminarų jai rūpimomis temomis. „Stengiausi dalyvauti visur, kur tik įmanoma. Ūkininkams buvo organizuojami nemokami mokymai Babtuose, Kaune, Dotnuvoje. Žinių reikalavo pokyčiai, naujovės, ateinančios į kaimus, įvairios naujos technologijos, kurių iki tol neteko pažinti. Atsivėrus sienoms, Lietuvą užplūdo prancūziškos, olandiškos daržovių veislės, pranokusios mūsiškąsias. Mūsų sėklininkystė ėmė kristi ir nykti. Pavyzdžiui, mes nesugebėjome išsaugoti ilgos vegetacijos Lietuvos didžiųjų svogūnų. Reikėjo domėtis, siekti žinių, tai mane ir išgelbėjo kursai, seminarai, praktiniai užsiėmimai“, – savo kelią į individualų ūkininkavimą prisimena A. Rimdeikienė.
Moteris prisipažįsta, kad teko imtis visokių mėginimų, kurie ne visada baigdavosi sėkmingai. „Drąsiai imdavausi darbų ir bandydavau siekti sėkmės. Tiesiog kitos galimybės nebuvo – reikėjo užsiauginti maistui, pragyvenimas buvo sunkus. Tokios nuostatos laikausi ir dabar: jei kas neužderėjo, susirgo kokia liga, ieškau priežasties, ką ne taip padariau. Ir užsispyrusiai einu iki pergalės. Na, esu tokio charakterio. Kitas gal ir numotų ranka, o aš – ne. Bet, kaip matote, esu gyva ir darbo neapleidžiu“, – mintimis dalijasi Aldona.
Pašnekovė prisimena, kaip augino broilerius, kuriuos parduodavo už pašarus, bet ir namuose mėsos pakakdavo. Kol dar savos žemės neturėjo, sesers valdose įsiveisė braškyną. Braškių derlius atnešė pirmą tūkstantį litų, už kuriuos nusipirko šešias šeimas bičių. Patirties neturinčiam žmogui teko mokytis bičiulystės su šiomis darbštuolėmis. O kai pramoko bitininkauti, ūkį išplėtė iki 30 avilių. Šios veiklos neatsisako iki šiol – pati kopinėja ir suka medų.
Rudens gėrybės
Daug laiko reikalauja darbai sode ir darže, bet malonu matyti, kaip noksta sultingos kriaušės, rudeniu pakvimpa obuoliai, nuo uogų ima raudonuoti vaiskrūmiai.
Kasmet Jonavoje vykstančios Rudens šventės metu už gėrybėmis nukrauto stalo Panoterių bendruomenės kiemelyje užsukusius praeivius pasitinka Aldona. Daugelis jonaviečių neatsispiria pagundai nusipirkti jos lysvėse išaugintų česnakų, pasodinti juos savo daržuose, įsigyti kitų skanumynų, išaugintų šios ūkininkės daržuose.
Praėjusių metų vasarą stiprios vėtros pridarė nemažai nuostolių – išpurtė prinokusias kriaušes, obelis.
„O ką pakeisi? Žinoma, gaila. Surinkau, tinkamai sudėliojau, bet kai išdžiūvo, prarado prekinę išvaizdą, nebejauku tokią prekę siūlyti pirkėjams. Tai dalį kriaušių išdalijau, o paskui užsimerkiau ir supyliau į duobę… Reikia išmokti susitaikyti su praradimais. Negali būti vien tiktai sėkmingų metų. Matysime, ką atneš 2025-ieji”, – svarsto darbšti panoterietė.
Dainoje ir su daina
Aldonos nuomone, gyvenimas be dainos nebūtų pilnavertis. „Muzika ir daina papildo dvasią, pakelia nuotaiką ir suteikia vidinės šilumos. Negaliu nedainuoti. Kartais pagalvoju: gal jau pakaks? Bet kažkokia nematoma jėga neleidžia sustoti, atsisakyti kolektyvų. Nors, atvirai kalbant, kitąsyk širdelė kažkaip keistai suplazda… Suprantama – juk nebe jaunystė”, – samprotauja A. Rimdeikienė.
Sodietė dainuoja Jonavos kultūros centro moterų chore „Guoba“. Ji mėgino sumažinti krūvį sau, ketino atsisakyti chorinio dainavimo, bet pakako vadovui pakalbinti – ir vėl pasinėrė į muziką, dalyvavo Lietuvos dainų šventėje „Kad giria žaliuotų“.
Jos žodžiais tariant, „choras reikalauja intensyvaus darbo“, dainininkė prisipažįsta, kad jai patinka sudėtingesni kūriniai, tai kaip čia pasitrauksi? Repeticijos, vykstančios Jonavoje, taip pat reikalauja ir laiko, ir atsidavimo. A. Rimdeikienė suvokia žodžio REIKIA esmę, juolab kai viduje tūnantis velniūkštis jau niūniuoja naują melodiją, kuriai reikalingas ir Aldonos balsas.
Ji yra Panoterių kultūros centro moterų ansamblio „Vosilkėliai“ narė, net ir tamsiais rudens ar žiemos vakarais nepraleidžianti nė vienos repeticijos bei koncerto bet kuriame kampelyje.
Aldona gyvena dainoje ir su daina, kitaip nepasakysi. Prieš kelerius metus ji kartu su Virginija Dauskurdiene subūrė sakralinės muzikos „Sekmadienio grupę“. Jų atliekamos dainos, giesmės dera ne tik po maldos namų skliautais, bet ir kokiame teminiame vakare prie židinio ar spragsint laužui po žvaigždėtu dangumi.
Ūkininkavimas, repeticijos, koncertai ir bendrystė – tokia šios nuostabios moters kasdienybė, šiltais šviesos spinduliais šildanti Panoterių kraštą. Aldonos žodžiais tariant, „skaudžios patirtys išmokė mylėti kiekvieną gyvenimo akimirką”.
2021-aisiais vietos bendruomenė, įvertindama A. Rimdeikienės aktyvią veiklą, išrinko ją „Metų kraštiete“, o priklausančias regalijas įteikė Panoterių parapijos 580-ties metų sukakties minėjimo šventėje.
Irena BŪTĖNAITĖ
