Lietuviškas senovinis tikėjimas turi labai įdomią atmintį – kad pusiaužiemyje meška savo guolyje ant kito šono verčiasi ir pradeda žįsti kitą leteną. Šis tikėjimas ateina tikriausiai iš pirmykščio, dar gentinės bendruomenės medžiotojų kalendoriaus, kai būdavo skiriami tik du metų laikai – žaliasis ir sniegingasis. Pirmuoju miške karaliaudavo Meška ar Lokys, antruoju – Elnias ar Briedis.
Apeigos su meškomis
Etnologas Libertas Klimka teigia, kad mūsų tautos tradicinėje kultūroje iki šiol dar ganėtinai ryškūs proistorinio miško galiūnų kulto aidai. Štai dėl ko graudenosi Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius, rašydamas ganytojiškąjį laišką, datuotą 1856 m. rugpjūčio 21 d.: „Isz milestos Diewo ir S. Sosto apasztaliszko Wiskupas Žemaicziu Aweles savo milauses swejkina. Su didžiausiu sopulu szirdies mano girdžiu, jogiej daug wietose krikszczionies katalikaj prasza meszkininkus idant namus, butus ir giwolus ju szwenstu, o anie už piningus wisokias su meszka szwentwagiszkas dara ceremonijas, wadžioja wisur po trobas, kleczes ir staldus, po daržines ir jaujes tą žwierį tuncindamiir pagal noro sawo riekindami, po tam jos kudlomis iszpesztomis sumajsziusis su nukirptajs plaukajs gaspadoriu, gaspadiniu smilka, o kas labiaus bediewiszko, Diewo muka, paweiksla nukrižiawoto Iszganitojaus musu siulajs aprajszio, burtas kažkiokes ant wandenio sznabzda, o wis taj, kajp saka, del nuszalinimo ir attitolinimo ligu, nelajmiu ir suzawieimu. Ir ira tokie, kurie tam itikia! Ir dar mano awiniczioj, mano wiskupistej!”
Tekstas labai iškalbingas, juolab parašytas XI a. viduryje! Prie jo dar galima pridurti, kad svarbios tradicinio kalendoriaus datos išties siejamos su meškos gyvenimo ciklu. Ganytojiškas laiškas paliudija, kad dar XIX amžiaus viduryje tebebuvo gyvi papročiai, susiję su tikėjimais globėjiškomis miško žvėrių galiomis. Įdomus tekstas: vyskupo pasipiktinimą sukėlę prietarai, o greičiau – apeigos su meška, yra labai svarbūs mitologijos tyrinėtojams. Mokslininkai tai įvardija kaip totemizmo reliktą.
„Meškiškos“ patarlės
Kitų paliudijimų galima aptikti žodingoje mūsų kalboje, jos fraziologizmuose, patarlėse. Pavyzdžiui, tokia: „Gyvena kaip meškos ausyje“, – totemas juk laikomas genties globėju ar net pranokėju. Arba sakoma: „Klausia meškos o ji – čia pat“. Posakis sietinas su senovės medžiotojų prietaru, kad negalima vadinti žvėries tikruoju vardu, antraip nesiseks medžioklė. Daug „meškiškų“ patarlių metaforiškai apibūdina žmogaus būdo savybes. „Meška guli – meška džiūsta“, reiškia, kad tingėdamas dirbti, nieko ir neturėsi. „ Meška gile užgauta baubia, o šaka prislėgta tyli“; „Kad ant meškos kankorėžis užkrinta, tai sutinka, o kad medis – tai nieko.“ Šie posakiai peikia žmogų, kuris susidūręs su mažais sunkumais, dažnai skaudžiau sielojasi nei ištikus didelei bėdai. O štai priežodis „Meška senyn – nagai aštryn“ teigia, kad žmogaus charakterio bruožai su amžiumi darosi vis ryškesni. Gražiai pasakyta: „Meška langą užgulė“, vadinasi, lauke sutemo. O jeigu „Kamaroj meška galvą nutrūktų“, – tai ten didžiulė netvarka. Apskritai „Vilku nearsi, meška nevažiuosi...“
Meškos knygose
Yra patarlių, paplitusių per knygas. Tarkime, ši: „Meška dar miške, o jau jos kailį dalija.“ Ji kildinama iš Ezopo pasakėčios, kurią perkūrė ir Lafontenas, ir vokiečių bei lenkų rašytojai.
Medžiotojas su odininku suderėjo meškos kailį, o tik paskui išsiruošė jos dobti. Nepataikius nušauti, teko medžiotojui griūti ant žemės ir apsimesti negyvu. Tada meška jam draugiškai į ausį pakuždėjusi, kad nedera jos gyvos kailį parduoti.
Dažnai kartojamas posakis: „Nuo vilko bėgo, ant meškos pataikė“ – yra kilęs net iš Indijos. Tai iš literatūrinio šaltinio, aprašančio Budos ir atsiskyrėlio gyvenimo nutikimus. Renesanso laikais tekstas buvo išverstas į įvairias Europos kalbas ir pervadintas „Juozapato ir Barlamo gyvenimu.“
Lietuviškas posakis: „Meška su lokiu abudu tokiu“ – įėjo ir į pasaulinę literatūrą. Jį kaip epigrafą įrašė prancūzų rašytojas Prosperas Merime novelėje „Lokys“, kurios veiksmas vyksta Lietuvoje, gūdžių miškų krašte. Beje, viename bajoriškame herbe išties pavaizduota moteris su kūdikėliu, sėdinti ant lokio nugaros – tikra žmogaus ir laukinės gamtos santarvė. Šį motyvą panaudojo dailininkas Petras Repšys, horeljefu papuošdamas „Lokio“ restoraną Vilniaus senamiestyje.
„Meškų akademija“
Įdomiausia savo kilme ši patarlė: „Mirė meška, mesk ir dūdas.“ Mat būta pramogos jomarkuose ir kermošiuose šokdinti dresuotas meškas grojant dūdmaišiu. To lepečkojes pramokydavo dar XVII a. pradžioje kunigaikščių Radvilų, Smurgonių miestelyje įkurtoje ir visoje Europoje garsėjusioje „Meškų akademijoje“. Jas dresuodavo labai paprastu, bet efektyviu būdu: įleisdavo meškutę į narvą su geležinėmis grindimis. Ant užpakalinių letenų užmaudavo karnines vyžas. Tada užgrodavo dūdmaišiu ar dūdele, o po grindimis jau sukurtas laužas. Ką darys lepečkojė, ima stripinėti ant dviejų atsistojusi. Kitą kartą užtenka tik užgroti – ir meška „šoka“. Išmokytą parduodavo čigonams, kurie kaip meškininkai keliaudavo per kraštą. Vilnijos krašte iš senų žmonių dar ilgai buvo galima išgirsti pašaipų kokio netikšos jaunikaičio vertinimą: „Tam tik Smurgonių akademijoje mokytis...“
Žemaitijai meškas dresuodavo panaši Raudondvario mokykla, įkurta grafų Tiškevičių. Kaip vyskupo paliudyta, jos ten būdavo reikalingos ne vien pramogai. Ne veltui Žemaitijos herbe pavaizduota prijaukinta meška – senųjų tradicijų čia tvirtai laikytasi. Ir kai M. Valančius griežtai jas išpeikė, meška tapo būtinu Tarpušvenčio ir Užgavėnių persirengėlių vaikštynių personažu.
„Tokie tad „meškiški“ reikalai... Kaip gaila, kad prieš trejetą dešimtmečių paskutinė meškutė, klaidžiojusi Lietuvos miškuose, savo kaliį „padovanojo“ Biržų „Sėlos“ muziejui, – apgailestauja L. Klimka. – Gyventų nors keletas didžiosiose mūsų giriose, – ir grybų, ir uogų būtų daugiau, o šiukšlių ir miško gaisrų gerokai mažiau. Kad tik gerai išsimiegojusios būtų...“
Šių dienų klajoklės
Tačiau keletas pastarųjų metų parodė, jog migruojančios meškos vis dar neretas svečias Lietuvoje. Tai vienam, tai kitam, netgi Jonavos rajone, katkartėm nuaidi skambūs varpai, kad užfiksuota judanti lepečkojė. Dar įdomiau klausytis Labanoro regioninio parko ekologo, Andrejaus Gaidamavičiaus pasakojimo, jog prieš keletą metų Januliškio kaimo, įsikūrusio plačiose giriose, pašonėje, buvo apsigyvenusi meška. Dvejus metus ji ten laikėsi ir niekas jos nevijęs šalin – kaimo žmonės nepeikė meškos kaimynystės. Vėliau gauruotoji patraukusi kito prieglobsčio ieškotis. Šit kokia miško žmonių ir žvėrių bendrystė.
Mūsų Jonava, nors ir ne senoji Žemaitija, ir ne gūdusis Labanoras, vis tik turime Lokio vietovardžių: upelė Lokys ant vieno kranto saugo Lokėnėlių piliakalnį, buvusį Lokenėlių dvarelį su nuostabiu Lokio ąžuolu, deja, prieš porą metų gaisro perlaužtu pusiau. Netoliese stūkso Lokėnėlių kaimas. Ant kito Lokės kranto – restorano „Lokys“ griuvėsių likučiai. Upė išteka iš Ukmergės rajono, tad pariby dar turime Palokio kaimą. Matyt, žiloje senovėje ir čia meškos slankiodavo.
Žemaičių herbo meška
Kaip žinoma, meškos atvaizdu pasipuošęs Žemaitijos herbas. Kodėl meška?
Truputėlis teorijų. Herbo klausimas nėra pakankamai ištyrinėtas. Visoje Žemaitijos vėliavos ir herbo istorijoje yra labai daug teorijų, o mažai faktų. Pradedant nuo herbo yra teorija, kuri sako, jog Žemaitijos herbo ištakos susijusios su legendine Lietuvos kunigaikščių romėniškosios kilmės teorija. Pagal ją, viena iš Italijos į Lietuvą atsikėlusių giminių buvo vadinama Ursinais (lot. ursus– meška). Jeigu taip, tai viena šioje versijoje neaišku, ar romėniškosios kilmės teorija paskatino šio herbo atsiradimą ir įsitvirtinimą Žemaičių žemėje, ar Žemaitijoje iki tol naudotas meškos simbolis Lietuvos metraštininkų buvo gudriai įpintas į legendinį pasakojimą.
Jei kalbėtume apie vėliavą, kadangi nei viena neišliko, o atkurta iš pasakojimų „iš lūpų į lūpas", taip atsirado ne viena jos interpretacija. Pasak kaimyninių šalių šaltinių žemaičių narsiausi kariai, apsisiautę meškų kailius jodavo į mūšius, net ir karštomis dienomis. Savo arklius prijaukindavo prie baisaus kvapo, o karo lauke priešininkų žirgus atbaidydavo su tokiu stipriu kvapu. Todėl mūšiuose, kaip rašo istoriniai šaltiniai, nebūdavo žemaičių vėliavų, nes vėliavas atstodavo žemaičių kariai, vilkintys meškų apdarus, kurie būdavo ir kaip atpažinimo ženklas.
Pirmą kartą Žemaitijos meška Lietuvos valstybės didžiuosiuose antspauduose buvo pavaizduota 1669 m., tai yra Mykolo Kaributo Višnioveckio valdymo laikais ir nuo tada valstybinėje sfragistikoje išliko iki trečiojo Lenkijos-Lietuvos valstybės padalinimo 1795 m.
Žemaitijos sfragistikoje meška atsirado tik XVIII a. antroje pusėje.
Remiantis istorine ir ikonografine medžiaga, mažojo ir didžiojo herbų etalonus sukūrė dailininkas Algis Kliševičius. Lietuvos heraldikos komisija juos aprobavo 1994 m. liepos 21 d.
Žemaitijos herbas tiek ikikarinėje Lietuvos Respublikoje, tiek dabar plačiai naudojamas viešajame gyvenime, įvairių Žemaitijos kultūrinių draugijų, meno kolektyvų, sportininkų ir pan.
Na, o meškos simbolį, ne tik kaip Žemaitijos herbą, bet ir visos Lietuvos senovės atminimą, šauniai atspindi jonaviečiu tapęs, aktyvus žemaitis Petras Bieliauskas. Įsikūręs Ragožių kaime jis suka savo gimtojo krašto skanųjį kastinį ir slegia burnoje tirpstančius sūrius. Svetingas, vaišingas šeimininkas, užsukusius svečiuosna ne tik pavaišins savo rankų gamintais skanėstais, bet ir neieškos žodžių kišenėje pasakodamas apie lokio herbo krašto papročius. Norintys savo akimis pamatyti, kaip darosi žemaičių tradicinis patiekalas – kastinys, visada gali užsisakyti įdomią edukaciją. O pievoje besiganančios žalmargės karvutės – pats tikriausias aromatingų gardėsių įrodymas.
Parengė Jūratė VITKAUSKAITĖ
