Policijos komisariate jau tik viename lange plieskė šviesa. Benas Jardis rašė šios dienos kriminalinių įvykių suvestinę. Jam niekaip iš galvos neišėjo jauna advokatė Menė Lekaitė ir nuovadoje sulaikyta jos kopija. Jis dar kartą kompiuteryje peržiūrėjo dingusių asmenų registrą, atsiųstas artimųjų nuotraukas. Iš viso be žinios prapuolė trys moterys, bet jų amžius neatitiko sulaikytosios...
Kaip gerai, kad kilus tam incidentui jis reikiamu momentu atsidūrė šalia advokatės, – juk sulaikytoji realiai galėjo pasmaugti. Iš pradžių buvo tokia šoko akimirka, kad net pats Benas Jardis suabejojo, kuri yra kuri...
Policininkas puolė jas skirti. Vėliau kirbėjo mintis, kad tik nebūtų sumaišęs ir advokatę palikęs areštinėje. Vienos kaklas buvo iki mėlynumo raudonas, ji sunkiai galėjo įkvėpti, o kitos nagais sudraskytu kaklu tekėjo kraujas. Benas Jardis nurimo tik tada, kai sulaikytoji rankomis įsikibo į grotas, pasipylė ašarų lavina, seilės tiško į visas puses, o žodžių kruša virto vien keiksmažodžiais. Jos panagėse buvo matyti kraujo. Kada ji suspėjo save sužeisti?
– Finita la komedija! – pasakė Benas Jardis sulaikytajai ir, apsikabinęs advokatę, nusivedė ją koridoriumi.
– Ateikite pas mane vienas! Naktis ilga. Jei norite išgirsti sparnuotos frazės istoriją, iš kur ji kilusi, kada, kokiomis aplinkybėmis buvo ištarta aktorių lūpose, ateikite, aš jus apšviesiu. Juk jūs abu nežinote, kas aš? – įsitvėrusi į grotas nerimo moteris kraujuojančiu kaklu. – Ateik vienas ir sužinosi!
– Nesivarginkite, grįšiu su gydytojų komanda.
Jam pavymui pasigirdo grotų draskymas, šiurpus juokas, nepadorūs moters žodžiai.
– Aš esu tikroji!..
Benas Jardis norėjo advokatei iškviesti greitąją pagalbą, bet ši atsisakė ir pati savo automobiliu išvyko į ligoninės priimamąjį. Po dešimties minučių teismo ekspertų brigada atvyko į policijos nuovadą. Medikai, išklausę policijos tyrėjo pasakojimo apie suimtąją, labai greitai aptarė bendrą veiksmų planą ir tai, kas ką turės daryti eilės tvarka, kol bus jai suteikta pirmoji pagalba, atlikti būtiniausi tyrimai.
– Tik atsargiai, gal ji serga pasiutlige! – įspėjo budintis policininkas.
– Eikime... Bandysime suleisti suimtajai raminamųjų, – labai tyliai pasakė gydytojas. – Atrakinkite ir leiskite mums dirbti savo darbą.
Pirmasis įėjo paramedikas, tada medicinos sesuo, gydytojas ir Benas Jardis.
– O, pajacai atvyko! – tyčiojosi sulaikytoji.
Paramedikas atsargiai artėjo prie moters, kurios kaklas smarkiai kraujavo. Ji atrodė lyg kampe užspiestas laukinis žvėris ir buvo pasiruošusi dar daugiau žaloti ne tik savo kūną, bet ir besiartinantį žmogų. Netikėtai pasigirdo ramus gydytojo balsas – jis kažką pasakojo apie operą „Klounai“ ir tai savaip stabilizavo susidariusią padėtį.
– Opera „Klounai“ buvo parašyta 1892 m., – jis pritraukė visą sulaikytosios dėmesį. – Prieš pakylant uždangai scenoje pasirodęs klounas įspėjo žiūrovus, kad pjesė yra įkvėpta paties gyvenimo, joje susipina meilė, pavydas ir mirtis. Jis sakė, kad menas medžioja gyvenimą, o gyvenimas – meną...
Moters akys sublizgo, agresija atslūgo. Atsiklaupusi kampe ji rankomis užsidengė galvą...
– Man kiekviena minutė yra brangi. Jūs kraujuojate, leiskite jums padėti. Aš gydytojas, čia mano asistentas ir medicinos sesuo, atėjome taikiai nusiteikę...
– Ką parašė didysis prancūzų rašytojas Fransua Rablė prieš mirdamas? – paklausė ji Beno Jardžio, atsargiai tiesdama į jį rankas. Ir pati atsakė: – Jo visas gyvenimas buvo teatras.
Tyrėjas suimtąją pasodino ant kieto gulto. Gydytojas ėmė apžiūrinėti jos žaizdas, pakvietė medicinos seserį, kuri suleido kraujavimą stabdančių vaistų... Paramedikas, prilaikydamas glembančią Menės antrininkę, apsikabino ją per pečius ir taip laikė, kol gydytojas siuvo žaizdą. Kai pagaliau kaklas buvo baigtas tvarstyti ir apsnūdusi sulaikytoji iš lėto vėl paguldyta ant gulto, netikėtai pasikūkčiodama ji pradėjo kažką pasakoti apie niokojamą žmogaus sielą ir beviltišką degradacijos šauksmą. Minėjo garsius psichologus, guru vardus, įvairiausių kursų ir užsiėmimų Lietuvoje ir užsienyje šūkius... Vardijo moters saviraiškos stovyklas su garsiais vizažistais, kosmetologais, plastikos chirurgais iš viso pasaulio. Kokie dideli pinigai... Buvo kraupu jos klausytis...
– Kas ta moteris, apie kurią ji pasakoja? Ji vis kartoja „Londonas“, mini Vilnių... Kas per velnias tas kruizinis laivas? Tarp Fidžio salų plaukiojanti ligoninė? – klausė Benas Jardis gydytojo.
– Nežinau.
Jis pridėjo pirštą prie lūpų, taip parodydamas, kad tyrėjas nutiltų.
Staiga sulaikytoji prabilo vyrišku balsu. Lygino save su Dalai Lama.
– Jis gyveno taip, tarsi niekada nemirtų. Ir galiausiai numirė taip, tarsi nebūtų gyvenęs... – kalbėjo.
Benas Jardis tik dabar pastebėjo, kad gydytojas telefonu įrašo šią jos kalbą. O moteris, prieš visiškai užmigdama, dar minėjo kažkokį kiną, lyg ir Yu Hua.
Pagaliau ji užmigo. Medikų komanda ėmėsi darbo: nuvilko drabužius ir kruopščiai apžiūrėjo kiekvieną kūno centimetrą. Apie antrą valandą nakties gydytojas užėjo į tyrėjo Beno Jardžio kabinetą.
– Teks jums ieškoti aktorės. Bandysime kito hipnozės seanso metu išsiaiškinti, kas tas kinas. Rašytojas, aktorius, režisierius, o gal plastikos chirurgas? Gal lietuvis žurnalistas, mokantis kinų kalbą? – gydytojas garsiai dėstė savo minčių srautą. – Ji nepaprastai graži moteris, išsilavinusi, mačiusi daug pasaulio. Ištverminga, jei gebėjo iškęsti tokio lygio plastines veido operacijas. Bet kas nutiko, kad ji prarado viltį gyventi? Sulaikytoji yra labiausiai nuskriaustas žmogus, nes viskas, išskyrus vidaus organus, yra pakeista. Mes paėmėme kraujo tyrimams, rytoj žinosime, ar kraujuje yra kokių nors cheminių preparatų likučių, kurie trikdo jos psichiką. Nustatysime DNR, gal yra duomenų bazėje ieškančių jos giminaičių. Paėmėme pirštų atspaudus, nors jų pagalvėlių ratų kodai ir išdeginti... Rytoj ryte atvyksiu su orderiu, leidžiančiu ją išvežti į psichiatrijos ligoninę stebėti. Jei kas, tuoj pat man skambinkite. Gavusi tokias vaistų dozes, ji turėtų miegoti aštuonias valandas.
Benas Jardis iki ryto sėdėjo miegamojo lovoje, niekaip negalėdamas sumerkti akių. Ilgai savo telefone ieškojo informacijos apie Yu Hua. Rado. „Yu Hua – kinas, rašytojas, 1992 m. išleidęs romaną pavadinimu „Gyventi“. 1994-aisiais režisierius Zhahg Yimou už šio kūrinio ekranizaciją pelnė Kanų kino festivalio Didįjį žiuri prizą. Aktorius Ge You buvo apdovanotas kaip geriausias aktorius.“ Rado ir šio romano vertėją į lietuvių kalbą – tai Indrė Balčikonytė-Huang. Dar ji yra sinologė, rašytoja, jau daug metų gyvena Kinijoje. Bet juk jie nieko bendro neturi su sulaikytąja...
Toliau Beno Jardžio dėmesį patraukė minima kita informacija. „2024 m. už Shuang Xuetao apysakų rinkinio „Raudona gatvė“ vertimą į lietuvių kalbą Indrė Huang apdovanota Dominyko Urbo premija. Nominacijos teikimo vakarą autoriaus kūrybos ištraukas skaitė, parodijavo ir juokino garsi lietuvių aktorė Aira Rigė.“
Jau aušo, o Benas Jardis vis dar suko ratus po butą. Jis intuityviai jautė, kad užčiuopė siūlo galą, galvoje kirbėjo šimtas klausimų ir nė vieno atsakymo. Kokia paslaptis sieja dvi moteris: tikrąją Menę ir sulaikytą nežinomąją Menę? Kokie bus gydytojo psichiatro tyrimo rezultatai? Ką papasakos patalogoanatomas apie kitą auką, rastą Janinos Ščiulgienės name? Čia tikrai pasidarbavo profesionalus plastikos chirurgas? Kodėl pavogtos būtent šių moterų tapatybės? Šiandien jis daug ką išsiaiškins...
***
Suleidus vaistų jos sąmonė temo, šiluma užliejo kūną ir nuovargis paėmė viršų. Kažkoks vyras ją stipriai apsikabino, galva nusviro ant peties, atrodė, tuoj užmigs. Darėsi vis tamsiau, tarsi kažkur viena klaidžiotų miško keliuku... Pasiklydo, bet jau aušta... Iš nuovargio linksta keliai, ji atsisėda prie pušies... Kaip padriki fragmentai grįžta gyvenimo atsiminimai. Susirgus tėčiui, meniškos sielos Aira buvo priversta grįžti į gimtinę ir visiškai atsiduoti slaugai. Tėvo mirtis buvo sunkiausia patirtis...
Tada sugniuždyta moteris nusiraminimą rado pasivaikščiojimuose gamtoje, pajuto neapsakomą miško trauką. Ten sutiktas nepažįstamasis suintrigavo Airą, pasiūlęs jai prisijungti prie medžiuose miegančios grupės. Smalsumas paėmė viršų ir ji pasidavė paslaptingojo vyriškio provokacijai... „Kas tas vyras? Kas manęs laukia?“
Mistika, tvyrojusi aplink jį, viliojo ir žavėjo. Norėjosi kuo daugiau sužinoti to vyro paslapčių, išlukštenti iš apsauginių kiautų, saugančių tikrąją esybę, nurengti rūbus ir mylėtis, mylėtis, mylėtis. Kas vyko tarp Airos ir Mokytojo Palakių miške prie Baltojo ežero? Neįtikėtinos fantazijos virto realybe. Jai atrodė negalima sugriauti to, ką matė akys, jautė kūnas ir slėpė miškas. Kuo kvėpavo jis, tuo kvėpavo ji.
Ar tikrai jis toks nuostabus? Reabilitacinės grupės nariai vadovo bijojo. Ten buvusi dalyvė Janš vienintelė ją įspėjo. Vėliau Aira sužinojo, kad tikrasis jos vardas Janina, pavardė Ščiulgienė, gydytoja, nors prasigėrusi. Kai kartą abi maudėsi ežere, Janš paklausė: „Ar tikrai žinai, ką darai?“
Tada supyko ir paskundė ją vyrui, dėl kurio kraustėsi iš proto...
Dabar ant kieto gulto Aira alpo iš malonumo, kūnas įsitempdavo, įsiriesdavo, vėl suglebdavo. Policijos nuovadoje ji sapnavo erotišką sapną... O kai išbudo, moters atmerktomis akimis tekėjo ašaros. Geriau nebūtų sužinojusi to, ką sužinojo apie jį ir ko niekam negali sakyti.
Aušo rytas. Stresas vis labiau smaugė, darėsi tvanku ir ėmė trūkti oro. Ji nusidraskė kaklo tvarstį, atrodo, palengvėjo. Pagaliau įkvėpė gilų oro gurkšnį, bet mintyse atskriejo jo balsas... „Melskis!“
Airai sustojo širdis. Buvo praėjusios lygiai aštuonios valandos nuo tos minutės, kai jai suleido vaistų.
Guli žemėje aktoriai,
Žinomi ir ne.
Kai saulė tyliai kyla,
Žolė sapnuoja juos.
Akmeniniai antkapiai ir kryžiai,
Seni ir ne,
Svyra kapuose,
Nes laikas baigės...
Žmonės. Žmonės... Amžiaus žmonės,
Mylime ir ne?
Dingsta gyvenime ir širdyje
Su viltim paskutine.
Eitvydė Pranevičienė
