Ši diena kalendoriuje nepažymėta. Ją prisimename su karčiu grauduliu ar atsainia ironija: tik pamanykite, visoje Europoje liūdniausia diena.
SAUSIO MĖNESIO GRIMASOS
Vienas anglų džentelmenas, neblogas sociologas, paskaičiavo, kad sausio 20-ąją mūsu žemiškame klimate bene daugiausia „nesusipratimų“, neprognozuojamų vėjo, lietaus protrūkių, tądien mažiausiai būna šviesos ir daugiausiai depresijos diagnozių. Keista, kad sausio 20-oji sutampa su JAV prezidento D. Trampo inauguracijos kvaituliu. Ne, Amerika – tai ne Europa, ten mūsų datos ir diagnozės netinka, todėl net nederėtų galvoti, kad kada nors šioje nepaprastoje ceremonijoje dalyvavusių piliečių degančios akys apsiblaus abejonių ir nevilties šydu.
Liūdesys mažesnis, kai žinome tos būsenos priežastis. Gal atsigaus ir „Žalgirio“ krepšininkai, sausio 23-ąją nesuprantamai pralaimėję garsiam, bet įveikiamam Atėnų klubui. „Jie buvo stipresni“,- keistai paaiškino „palūžimo“ priežastis romantiškasis mūsiškių treneris.
BELAUKIANT KETVIRTO KARALIAUS
Sausis apskritai nėra džiugus laikas. Trys karaliai, nesulaukę kažkur klaidžiojančio ketvirto, žiūrėk, nutolsta, nurisnoja ant savo kuprių, ir prasideda kankinantis pavasario laukimas. Jo metu nesinori nieko nei statyti, nei tvarkyti, nei kiemą šluoti, nei drabužius spintoje dėlioti. Dar liūdniau, kai ant slidinėjimo trasų pristinga sniego, o danguje užanka paskutinės nedrąsios saulės properšos. Tada atgal į rūsį tempi suteptas slides ir trauki iš stalčiaus depresijos profilaktikai skirtą vitaminą D3.
„Linkime vilties, kad viskas bus geriau“,- neseniai savo bendražygei jubiliejaus proga linkėjo Neįgaliųjų draugijos narės. „Kas tas „viskas“ ir kas tas „geriau“? Atrodo, net pasitelkęs loginį mąstymą neatsakysi. Belieka guostis, kad „geriau“ dažniau atsitinka nei „blogiau“, o „viskas“ tai tik dalelė bėdos, ligos ar nepritekliaus, apie kurį tik tu vienui vienas žinai.
Švenčių dienomis linkime vieni kitiems ne tik vilties, bet ir meilės, laimės, Dievo palaimos. Linkėti pinigų pasidarė kažkaip nemadinga, tarsi ir nepadoru, netaktiška. Visi palinkėjimai, kokie jie bebūtų, suponuoja sąvoką „laimė“, apie kurią dabar užstalėse vėl tarsi nutylima. Esą kiekvienas savaip supranta tą būseną ir nėr čia ko nosis į svetimą daržą kaišioti. Ir apskritai ar visi turime teisę patirti laimę? „Mes neturime teisės būti laimingi, nesuteikdami laimės kitiems“,- teigė Bernardas Šo. Protingai ir gražiai pasakyta. Laimė be atsakomybės, be užuojautos, atjautos tėra tuščias egoisto barškutis, arogancijos ledokšniais sukaustyta neprasiskleidusi rožė, kuriai nėra vietos nei sveikinimų, nei linkėjimų puokštėje.
„Mums nereikia nei Seišelių, nei Maljorkų. Mudu su žmona nebūtume laimingi, jei neskaitytume tų pačių knygų, nedainuotume iš vaikystės atsineštų lopšinių, vasarą neaplankytume savo tėviškės, deja, jau prarastos, kurios takeliais eidavome penkis kilometrus į mokyklą“,- dalijosi mintimis apie laimę senas bičiulis.
SNAIGES GALIMA SURINKTI
Vasario viduryje bibliotekoje šurmuliuojantis klubas „Polėkis“ kalbėsis apie meilę. Penkios lietuviškos raidės nelyg penki tulpės žiedai Valentino dienos proga praskleis savo burtų galią. Vienaip tą būseną dainoje atgaivins Birutė ir Stefanija, kitaip savo kūrybos aistrą eilėmis išguldys Anelija ir Mykolas. O gal drąsiausieji pasiūlys suburti dar vieną klubo grandelę – pokalbių svetainę, kuri tarsi savotiška „sidabrinė linija“ galės pasiūlyti galimybę pabendrauti ir virtualiai, ir akis į akį, nesvarbu – bibliotekoje ar kavinėje. Palikime tai spręsti patiems klubo nariams, derinti tokio bendravimo galimybę su pačia klubo vadove Regina Lukoševičiene, juk tokios svetainės vedlys turėtų būti išrinktas itin demokratiškai ir savanoriškai.
„Ačiū už nepaprastas rožes. Jos popierinės, bet savo baltumu primena snaigių grožį“,- kalbėjo prieš kelias savaites senjorų klubo nariai, susirinkę į prisiminimų apie sniegą popietę ir namo parsinešę po snaigę.
Marius GLINSKAS
