Paskelbtas Renginiai

Pažintis su kūrėjais, puoselėjančiais lietuvių tautodailę

Antradienis, 04 February 2025 16:30 Parašė 
Liepa Maciulevičiūtė. Liepa Maciulevičiūtė.

2025-uosius Jonavos kultūros centro (JKC) Krašto muziejus pradėjo unikaliomis parodomis, raginančiomis atsigręžti į lietuvių tautos tapatybę, paveldą bei tradicijas. Vienoje salėje veikia tapytų kraičio skrynių paroda „Skrybėlėj (at)minties“, kurios autorė – Jonavos senamiesčio gimnazijos 12-os klasės gimnazistė Liepa Maciulevičiūtė. O kitoje erdvėje lankytojai kviečiami pasigrožėti  Pasvalio krašto sertifikuotų tautinio paveldo produktų tradicinės amatininkės, meno kūrėjos, senojo mezgimo amato puoselėtojos Linos Bartašienės ekspozicija „Tradicinės Pasvalio krašto pirštinės”. Pasižvalgykime po Krašto muziejuje veikiančias parodas.

Meilė gimtajam kraštui

Pirmojoje salėje lankytojų dėmesį patraukia daug įvairių dydžių dekoruotų skrynelių, imituojančių kraičio skrynias, be kurių XIX–XX a. pirmoje pusėje neapsieidavo nė viena mergina. Šiose gražiose skryniose ar kuparuose jos laikydavo savo kraitį – lovatieses, rankšluosčius, skaras ir t. t. Jaunosios turtai priklausydavo nuo merginos socialinės padėties – kuo stambesnis ūkininkas, tuo gausesnis kraitis. Toji kraičio skrynia būdavo visos šeimos vertybė. Ir šiais laikais kai kurie gyventojai dar turi išsaugotus kuparus ar kraičio skrynias. Tai iš tiesų vertingos praeities relikvijos.

Tad savaime kyla klausimas: kas paskatino Senamiesčio gimnazistę prisiliesti prie lietuvių tautos praeities?

„Nuo mažens žavėjausi Lietuvoje išsiskiriančiais etnografiniais regionais. Esu jonavietė, bet mano mama yra kilusi iš Žemaitijos, tad visos mano vasaros atostogos prabėgdavo Žemaitijoje, Kelmės rajone. Susitapatinau su šio krašto kaimu, kultūra, o tai sustiprino domėjimąsi pačiu liaudies menu“, – sako Liepa.

Mergina be galo brangina ir puoselėja savo tapatybę. Paveldėjusi aukštaitišką lyriškumą, jausmingumą ir žemaitišką užsispyrimą bei patriotiškumą, meilę gimtajam kraštui ji perteikia domėdamasi istorija, lietuvių kalba, literatūra, tautodaile ir sujungdama visa tai savo kūrybinėje veikloje.

Piešimas ir tapyba lydi ją visą gyvenimą – 2020 m. baigė Jonavos Janinos Miščiukaitės meno mokyklos Dailės skyrių, dalyvauja įvairiuose konkursuose, projektuose. Daugiausia užsiima grafika, iliustruoja savo kūrybos poeziją, tapo.

Malonus atsitiktinumas

Gimnazistė atkreipia dėmesį, kad su kraičio skryniomis ją „suvedė“ dailės mokytoja Edita Danielienė. Tai buvęs malonus atsitiktinumas, paskatinęs  platesnei veiklai ir sudaręs galimybę surengti pirmąją parodą.

„2024-ųjų Joninių šventę JKC Krašto muziejus sugalvojo paįvairinti nauju akcentu – mergina, Jonų kiemelyje puošiančia kraičio skrynią. Mokytoja pasiūlė mane. Buvo nedrąsu, abejojau, ar sugebėsiu, bet sutikau. O kai susipažinau su muziejaus edukatore Rasele, pradėjau gilintis į skrynių puošybą. Pasirodė labai gražu ir prasminga. Ir tas skirtumas tarp skrynių puošybos, ornamentų simbolikos įvairiuose regionuose susiliejo su mano ankstesniu požiūriu, – mintimis dalijasi Liepa. – Lietuvos etnografiniams regionams būdinga simbolika dekoruotos ir šiek tiek sušiuolaikintos skrynelės – tautiškumo ir atminties simbolis.“

Ornamentuose – širdies šiluma

Mergina prisipažįsta, kad mokslai Janinos Miščiukaitės meno mokyklos Dailės skyriuje neturėjo didelės įtakos domėjimuisi liaudies kūryba, tačiau suteikė techninių bei praktinių įgūdžių. Liepa pastebi, jog buvo kiek apleidusi savo pomėgį piešti. Joninių projektas paskatino traukti iš stalčių senus dažus, prisiminti, kaip laikyti rankoje teptuką, dėlioti kompozicijas ir pan.

Gimnazistė, pastaruoju metu įnikusi į kraičio skrynių dekoravimą, perka medines dėžutes, jas apdailina, nudažo baldų dažais ir pradeda kurti.

Būdama labai kruopšti, pašnekovė prisipažįsta turinti įgimtą kantrybę, gal net prefekcionizmo bruožą – jokios kreivos linijos, jokio nereikalingo taško, jokio dažų sluoksnio trūkumo. Kiekvieną kūrinį jaunoji menininkė stengiasi visapusiškai išbaigti. Ir tai rodo kūrėjos atsakomybę sau ir tam, kas matys jos darbus.

Liepos nuomone, ornamentas turi būti nupieštas iš širdies, su meile. Pasak autorės, su kiekvienu potėpiu ir dažų sluoksniu ant medžio amžiams pasilieka skrynią puošusiojo mintys.

„Mergina, ruošdama kraitį, sudėdavo į skrynią ne tik materialinius turtus, tačiau ir savo kilmę, tradicijas, prisiminimus, vertybes, asmeninį požiūrį į gyvenimą, viltis ateičiai ir svajones, su kuriomis keliaudavo į savo naujuosius namus. Šiandien ir pati skrynia yra gražus, unikalus ir apčiuopiamas atminties bei tautiškumo pavidalas, tarsi priminimas, iš kur kilome, kas esame ir ką, saugiai uždarę savo širdies skrynelėje, nešamės per gyvenimą“, – samprotauja kūrėja.

Eina paskutiniai L. Maciulevičiūtės mėnesiai Senamiesčio gimnazijoje. Mergina, baigusi dvylika klasių, neketina toli pabėgti nuo kultūros ir tapatybės. „Labai domiuosi literatūra, planuoju studijuoti lietuvių filologiją. Jeigu pavyks, norėčiau tapti lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja“, – planais pasidalija menininkė.

Pasvalio mezgėjų pirštinės

Tautodailininkė L. Bartašienė, dirbanti Valakėlių (Pasvalio r.) kultūros namų renginių organizatore, galėtų ilgai pasakoti apie šio krašto pirštinių raštų išskirtinumą. Anot mezgėjos, kadaise jos būdavo margintos smulkiais simetriškais rašteliais, pasirenkant santūrias, tamsias spalvas, išryškinant juodos ir žalios derinį. Vėlesnėse atsiranda daugiau spalvų, didesnių raštų. Pasvalio kraštui būdingos dubultos, arba dvigubos, pirštinės.

„Dubultų užfiksavau labai daug. Ir nemačiau nė vienų vienodais riešeliais, kas nors vis tiek kitaip. Pirštinė dažnai juoda, o riešelis – gėlėtas, ornamentuotas ar ažūriškai išmegztas, tai mezgėjos įdėtos širdies ir savos kūrybos atspindys”, – aiškina pasvalietė.

Parodos sudarytoja ir pirštinių autorė L. Bartašienė – sertifikuotų tautinio paveldo produktų tradicinė amatininkė, meno kūrėja, senojo mezgimo amato puoselėtoja.

Nuo 2005-ųjų moteris pradėjo domėtis Pasvalio krašto tradicinėmis pirštinėmis ir jas rinkti. Per dešimtmetį užfiksavo 400 pirštinių pavyzdžių, iššifravo jų raštų schemas, įrašė pateikėjų pasakojimus, kuriuose gausu etnografinės medžiagos apie verpalus, verpimą, siūlų dažymą, audimą, žlugtą. Įrašuose apie pirštines išliko ir vertingų pasakojimų apie pokario gyvenimo sąlygas, pastangas išsaugoti tradicinę krašto kultūrą sovietinės okupacijos metais. Seniausiems pirštinių pavyzdžiams – daugiau nei 70 metų.

Parodoje pristatomos autentiškos Pasvalio krašto mezgėjų pirštinės, autentiškų pirštinių foto nuotraukos ant drobės, pačios Linos megztos pirštinės.

Į parodos atidarymą pasvalietė atvyko kartu su vyru Albertu, Valakėlių skyriaus meno vadovu, gaminančiu įvairius muzikos instrumentus. Parodos atidarymo dieną abu sutuoktiniai padainavo gražių lietuvių liaudies dainų, o Albertas pagrojo retu instrument – ryla.

2023 m. L. ir A. Bartašiams skirta Kultūros ministerijos premija už etninės kultūros ir nematerialaus kultūros paveldo puoselėjimą ir sklaidą.

Džiugina jaunimo požiūris

Pasak muziejaus edukatorės Rasos Libienės, norisi surengti tokių parodų, kokių dar nėra buvę, surasti tokių kūrėjų, kurių darbai dar niekada nebuvo pristatyti. Daugiau nei dešimtmetį dirbdama šioje įstaigoje, Rasa džiaugiasi jaunimu, puoselėjančiu lietuvių tautodailę. Pavyzdžiui, pernai savo karpinius eksponavo Jeronimo Ralio dvyliktokas Nojus. Pašnekovės teigimu, Lietuvoje aptikti tokį talentingą karpytoją vyrą nelengva užduotis.

„Jaunuolis sparčiai tobulėja, šiemet, planuojama antroji jo karpinių paroda. Jis aktyviai dalyvauja pleneruose, įstojo į Tautodailininkų sąjungą, domisi mūsų liaudies kūryba. Jaunus žmones reikia palaikyti, padėti jiems išeiti į viešąją erdvę ir skatinti kurti. Šiemet savo kūrybos parodą pristato Senamiesčio gimnazijos ugdytinė Liepa Maciulevičiūtė. Tai labai kruopšti ir kūrybinga gimnazistė. Jaunosios menininkės dekoruotos kraičio skrynios liudija, kad jaunimui rūpi liaudies menas. Šios abiturientės ornamentuose išryškėja ir aukštaitiškų, ir žemaitiškų akcentų. O tam, kad lankytojai giliau susipažintų su kraičio skrynių ir kuparų – skrynių su gaubtais antvožais – istorija, Liepos darbų parodą papildėme fotografijomis iš Lietuvos nacionalinio muziejaus. Labai džiaugiamės, kad Jonavoje auga tokių talentingų jaunų žmonių karta”, – sako R. Libienė.

Alfonso Keturkos knygoje „Spalva lietuvių liaudies mene“ teigiama, kad tapytiniam ornamentui reikia didelių įgūdžių, meninio pojūčio ir talento. R. Libienė akcentuoja – Liepa visus šiuos bruožus turi.

Ateities planai

Krašto muziejuje rengiama daug įvairių parodų, atspindinčių tiek liaudies kūrybą, tiek šiuolaikinį meną, tad šiame kultūros centro padalinyje galima pamatyti įvairių ekspozicijų, supažindinančių su skirtinga kūrimo technika bei autorių savita stilistika.

Kiekvienais metais čia vyksta tautodailininkų darbų paroda, kurioje savo kūrinius pristato mūsų krašto menininkai. Netrukus jonaviečius sukvies meno kūrėjos statusą turinčios Eglės Pečiurienės sertifikuotų Lietuvos tautinio paveldo dirbinių – riešinių paroda, Vaclovos Antanavičienės lėlių kolekcija, daugelis kitų talentingų autorių darbų. R. Libienė pastebi, kad prioritetas skiriamas Jonavos krašto tautodailininkams.

Edukatorė prisipažįsta – labai norėtųsi surengti skiautinių parodą, kokios dar nėra buvę.

„Skiautiniai – tai rankdarbių technika, kurioje iš mažų audinio skiautelių, sukarpytų įvairiomis geometrinėmis formomis, susiuvama viena dėlionė, išgaunant visokius ornamentus. Manau, kad yra žmonių, kurie lino, šilko, vilnos, drobės atraižų neišmeta, bet panaudoja štai tokiems įdomiems darbams. Skiautiniai ne tik puošia interjerą, bet ir šildo bei teikia jaukumą. Manau, kad pavyks įgyvendinti šią svajonę”, – viliasi edukatorė R. Libienė, kviesdama nepraeiti pro Krašto muziejų, bet užsukti į buvusią arklių pašto stotį pažinčiai su talentingais kūrėjais, puoselėjančiais mūsų tautos paveldą.

Irena BŪTĖNAITĖ