Paskelbtas Laisvalaikis

Vasario 2-oji – Pasaulinė pelkių diena

Antradienis, 04 February 2025 16:25 Parašė 

Ilgą istorijos dalį pelkės buvo mažiausiai mėgstamos ir paliestos žmogaus. Tačiau pastaruosius 200 metų pelkių naikinimas laikytas bene kiekvieno krašto pažangos rodikliu, kuo labiau pakeisti pelkes – nusausinti, iškasti, suarti ar apsodinti mišku – buvo siekiama bet kokiomis priemonėmis. Pelkės sparčiai naikinamos ir dabar.

Gamtininkai seniai skatino labiau rūpintis pelkėmis, nes jas eksploatuojant prarandama unikali jų biologinė įvairovė – pelkėse prisitaikiusių augalų, gyvūnų rūšys ir unikalios bendrijos. Jos veikia klimatą, valo ir reguliuoja vandenis, jų mažaisiais gamtos turtais naudojasi aplinkiniai gyventojai.

Dabar dažniau kalbama apie neišvengiamą būtinybę išsaugoti pelkes, nes jos atlieka ypač svarbų vaidmenį, ko nedaro jokia kita sausumos ekosistema Žemėje: kaupia pasisavintą iš atmosferos anglies dvideginį durpių pavidalu, taip prisidėdamos prie atmosferos stabilumo.

O sunaikintos pelkės, nusausinti durpynai kelia didelę grėsmę. Netekus vandens, būtino pelkių egzistavimui, jos didžiuliais kiekiais išskiria anglies dvideginį ir kitas dujas, žemės atmosferoje didindamos šiltnamio efektą.

Pelkes Lietuvoje saugome 

Svarbiausios išlikusios Lietuvos pelkės yra paskelbtos saugomomis teritorijomis – valstybiniais ar biosferos rezervatais, draustiniais.

Žuvinto biosferos rezervate saugoma pati didžiausia Lietuvos pelkė – Žuvinto palios: aukštapelkės, tarpinių pelkių ir žemapelkių kompleksas su išlikusiu sekliu, uždumblėjusiu ežeru.

Čepkelių valstybiniame rezervate saugoma 54 proc. rezervato teritorijos sudaranti Čepkelių raisto aukštapelkė.

Kamanų valstybiniame rezervate saugoma Kamanų pelkė su daugybe klampynių ir ežerokšnių (iki 120).

Pelkingi ežerai saugomi Viešvilės valstybiniame rezervate.

Aukštaitijos nacionaliniame parke saugoma Gervėčių pelkė su gretimais miškais.

Lietuvoje yra 39 telmologiniai (pelkių) draustiniai.

Į saugomas Lietuvos teritorijas šiuo metu patenka 158 tūkst. hektarų durpynų. Tačiau reali apsauga yra užtikrinama tik rezervatuose ir draustiniuose esančioms pelkėms, nors ir jų dalis yra nusausinta.

Beveik visos mūsų šalyje saugomos pelkės yra įtrauktos į specialų saugomų teritorijų Europos ekologinį tinklą „Natura 2000“. Lietuva patvirtino savo įsipareigojimą išsaugoti pelkes, pasirašydama tarptautinę konvenciją.

Ramsaro konvencija Lietuvoje įsigaliojo 1993 m. gruodžio 20 d. Konvencijos tikslas – vietos, nacionaliniu ir tarptautiniu lygiu saugoti ir protingai naudoti šlapynes, skatinti tarptautinį bendradarbiavimą siekiant tvarios plėtros pasaulyje. Į Ramsaro teritorijų sąrašą gali būti įtraukti durpynai, pelkės ir seklūs vandenys, išsiskiriantys itin didele bioįvairove.

 Paąžuolynės atgimimas

 Kai prieš keletą mėnesių  sužinojau, kad mūsų rajone, Aklojo ežero ir Ąžuolynės kaimų ribose, bus atkuriama Paąžuolynės pelkė, kadaise numarinta durpių pramonės monstro, negalėjau patikėti tokia nuostabia žinia! Pagaliau ir mes, jonaviečiai, turėsime gaivų laukinės gamtos gurkšnį, kuriame atsigaus ir suklestės unikali pelkinė augalija – spanguolės, varnauogės, kiminai, švyliai, gailiai... Vėl turės kur braidyti briedžiai ir slėptis miško sanitarai – vilkai. Atgis visa pražuvusi ekosistema, papildydama mūsų gamtą natūraliais  biologiniais veiksniais.

O kol „Pelkių atkūrimo ir apsaugos fondo“ nepailstantys darbštuoliai įvykdys savo projektą, papasakosiu apie įstabaus grožio pelkaitę, besislepiančią gūdžioje Dzūkijos miškų  šventovėje.

   Gudaraistis

Nutiko tai vidurvasarį, slopinantiems karščiams alpėjant. Visa kas gyva slėpėsi išganingame pavėsyje arba leipo priedangos neturinčioje kaitroje. Tik miške galėjai atsikvėpti, medžių šešėliuose gyvastį išsaugoti. Tačiau šešėliai irgi turi savo kainą – uodai, varmai ir visokie mašalai tik ir laukia aukos. Nepaisant visų trukdžių susiruošiau į seniai lankytą mišką ir jame glūdinčią aukštapelkę: su palapine, miegmaišiu ir aukštais guminiais batais (kurių, kaip vėliau pasirodė, nė neprireikė).

   Oi griežle, griežlele mano,

   Kur buvai šią vasarėlę?

   Lankoj, lankoj, šienelį  grėbiau...

   (Liet. liaud. daina)

   .... į pavakarę atsišaukė griežlė. Grėbė grėbė pradalges, tačiau tik balzgana migla tesugebėjo  pievų žolynus užleisti. Visą naktį griežlė iš širdies darbavosi, o brėkštant trumpos vasarvidžio nakties sapnui, suklykė gervės... Suklykė iš gretimai slūgsančio raisto ir pasimėgaudamos pirmaisiais saulės spinduliais, nuplasnojo galingais sparnais į tolius. Šią naktį aš laukiau vilko dainos. Tačiau ne pilnatis ir ne speigo viduržiemis, matyt sotus vilko pilvas ir nereik jam ilgesingai staugti...

Ilgokai vargau trypčiodama palei ištvinusį po liūčių bebrų kanalą, ieškodama perėjimo į kitą krantą. Seniau čia vienoj vietoj puikavosi gan tvirta užtvanka, kuri maloningai siejo pievą su mišku. Tačiau šiemet kažkas ne taip... Nei užtvankos, nei kitokio perėjimo nė akyse nesimato. Ir tik išbraidžius kone visus pakrantės dilgėlynus ir pažastis siekiančias garšvas pagaliau pavyko rasti nuvirtusį per griovį  rąstigalį.

Gudaraistyje lankiausi gana senokai, gal prieš penketą metų. Dar seniau, bekeliaujant žiemos pabaigoje, netgi perėjau visą auštapelkę ir jos draugėn prisišliejusią žemapelkę. Bet tuomet buvo vasaris, dar pašalas neišėjęs iš pelkių, tad žemapelkių juodalksnynai mielai nešiojo mane ledo paviršiumi. O šiltu metų laiku ten geriau nė nebrist – nežinia ar išmaurotum sveikas gyvas. Tačiau dabar, neperbridus juodų, atgrąsančių vandenų, spanguolių žemės niekaip nepasieksi. Tad smagiai vėsinant kojas aukštų medžių pavėsingame vandenėly, puškavau maurynais vis mintydama ar nenugarmėsiu skradžiai. Tokiam puškavimui geriausiai tinka kroksai – kojoms  lengva, gaivu, žengi be jokios įtampos, jog ilgaaulius tuoj tuoj prisemsi. Perklampojus  paslaptingų vandenų kraštą, užkvimpa gailiais.

Gailinis pušynas – kvepiantis, aitrus, šviesiai perregimas, lyg  darbščių rankų taisyklingai apkarpytas stilingas  sodas. Regis vyrauja tik du augalai – gailiai  ir pušys, nors iš tiesų, žemesniam arde nematomi skverbiasi mėlynojai, ir vaivorai vietomis žalias uogeles jau sūpuoja. Gailių parku bemaknojant, akis įžiūri tolumoj kaži ką boluojat. Prieinu ir spėju iš pirmo karto – avelės baltos liekanėlės. Už poros kilometrų, kaime vienintelis Jonas telaiko avis, va ir nujojo vilkas dešimtąją jo baltavilnę.

Jau šviečia išlakaus pušyno pakraštys. Vakarėjanti saulė be skūpos žarsto savo spindulius  erdviuose spanguolių ir kiminų tyruose. Čia, šitoj miškų glūdumoj, kur nėra jokios civilizacijos, kur tik švelnus pelkių brizas nešioja nužydėjusių švylių pūkus, kadaise, keletą šimtmečių atgal plytėjo didelis ežeras. Neturtingose smėlio žemėse gyveno tokie pat neturtingi žmogeliai. Laikė karvę, padžiūvusį arklioką, porą vištų – toks ir ūkis. Miškas buvo jų prieglobstis ir namai. Miškas šildė ir maitino. Bet karvę su arklioku taipogi reikėjo maitinti, tik klausimas  kuo, jei smėliukas neužaugina sodrios žolės. O suktis iš bėdos privalai ir tiek. Tai ir ganė kaimiečiai  karvutes miško pievaitėse, balų viksvynuose, ar ežero pakrantėse. Ir šiame Gudaraisčio miške, varguolis Vytkė vesdavo savo graudžiai styrančių  šonkaulių karvutę ežero vikšrių paskabyti. Tačiau ne tik gražus ežerėlis girioje savo vandenis teliūškavo – pakrantes jo labai mėgo žalčiai ir angys. Ypatingai pastarosios šildė savo slidžią odą saulės atokaitoj ir nemėgo trukdančių ramybę dvikojų. Vos tik artinasi varguolis paskui karvutę, anoji ir kerta savo nuodų pilnais dantimis. Tačiau Vytkė nebūt Vytkė – namine samanėle nuolat kūną pripildęs per daug neėmė galvon tų nuodingų dantų. Beeinant, gyvatė kapt kojon, tas gi kad spirs ją šonan – jukš nelaboji, kad tave kur - ir toliau sau niūniuodamas gano žaląją.  Šitaip margąsias bespardydamas, akis amžinai drumstu skysčiu užpylęs, žmogelis jau ir surokuot nepajėgė, kiek per visą amželį gyvačiokų rangėsi apie kojas – gal penkiasdešimt, o gal ir visas šimtas? Nuodai jo neveikią, dzūkiška samanėlė geras konservantas – gyrėsi visiems. Taip ir nugyveno savo varguolišką gyvenimėlį gyvačių tramdytojas.

O ežeras pamažu vėrėsi. Ilgi metai slinko ir raiste slūgsantis vanduo auginosi  aplink save stiprius žolynus, kurių tvirtos galingos šaknys pynėsi tarpusavy, raizgėsi, be mazgų rišo tinklus į tvirtus pamatus.  Rudenį platūs žolynų lapai krito vandenin, puvo ir tvirtino kietą povandeninį dugną, taip kasmet versdami ežerą trauktis vis siauryn. Ant linguojančių ežerėlio  pakrančių ėmė rastis kiminai, kurių dūlančios šaknelės kaupė po savimi durpojus ir kėlė visą šitą gruntą aukštyn, į paviršių. Ir kai po daugel metų iš gražaus didingo ežero liko tik banguojantys kiminų liūnai su mėlynai žibančiais akivarais, kaimo biedni žmogeliai vis dar vesdavo savo siaurašones karvutes viksvų pakramtyti. Besiekdama viliojančios pelkių žolės, ne viena žaloji bedė savo kanopėles akivaro bedugnėn ir prasmego lyg nebuvus. O kaimų tuštėjimo metais, viensėdžių kaimiečiams  susikėlus gyvenvietėn, niekam neberūpėjo liulantis raistas – nebent rudeniop moteriškos baltom skarutėm ryšėdamos, krepšiais mosuodamos, traukdavo pelkėn spanguoliauti. Kad neperkaist atviros saulės tvankoj, dar ir nuo svaigių gailių besigindamos, dėdavos kaskart ant kaktos šlapių kiminų saują ir perdien po pilnus krepšius raudono pelkių turto pririnkdavo. Taip ir ėjo nestabdomas gyvenimas prie didelio miško ir paslaptingų liulančių šlapynių.

Kai pirmąkart stačiau koją į Aklaežerį – taip vietiniai  gyventojai pavadino užakusį raiste ežerą – jame dar plūduriavo žalzganos bedugnės akelės. Tuose liūlynuose pirmą kartą ir gražiąją liūnsargę išvydau – nedidukas, tačiau išskirtinai mielas augalėlis savo didelėm  žaliuojančiom  sėklų dėželėm. Ir musgaudės saulašarės žibino savo klampius lašelius, ir švyliai balta medvilne plaikstėsi, ir siauralapė balžuva rausvais žiedeliais dabinosi. Rudenį varnauogės juodais karoliukais karstėsi, spanguolės išlekiančioms gervėms uogeles nokino. Ir visas šitas grožis pasakiškai kerėjo ir dabar tebekeri, tik neberadau tų mėlynų akivarų tyrumo – ežeras užsivėrė visiškai. Kojos vietomis klimsta giliau, vietomis sekliau – pats smagumas basomis įšildytoj saulės arbatėlėj murkdytis.

Tik meldžiuos, jog nepritrūktų kasmet tos arbatėlės, kad nebūt pušims ir beržams priežasties savo daigus kilnoti ir pelkę mišku paversti. Telieka  saulės ir drėgmės spanguolėms draikytis, gervelėms erdvės braidyti, telieka kur padūkusiam vėjui lakioti, girių karaliui briedžiui žirglioti, o ir teturi namus vilkas, neatsargią avelę parsiboginęs kur doroti...

Parengė Jūratė VITKAUSKAITĖ