Jonavos kultūros centro Panoterių filialo vadovės, ieškodamos būdų, kaip paįvairinti vietos bendruomenės užimtumą, šią savaitę surengė poezijos ir muzikos vakarą „Iš širdies – į širdį“. Sueigos metu skambėjo kultūros centro moterų ansamblio „Vosilkėliai“ dainos, o viešnagėje dalyvavę rajono poezijos klubo „Šaltinis“ kūrėjai pristatė savo programą. Po renginio vyko diskusija kultūros tema.
Nuotaiką kuriame patys
Kaip teigė Panoterių KC renginių organizatorė Janina Adomaitienė, norėjosi praskaidrinti žmonių nuotaikas, įsileisti į sielas poezijos žodį ir dainą. „Kas kitas, jeigu ne mes patys susikursime sau nuotaiką, tad ir sumanėme šį renginį. Manau, kad sueiga suteiks daugiau šviesos ir optimizmo“, – šventės tikslą nusakė J. Adomaitienė.
Vakarą pradėjusi Panoterių KC meno vadovė Leonora Veselkienė pastebėjo, kad žiema, tarsi kokia išdaigininkė, mostelėjo saują sniego ir vėl išnyko, iškeisdama savo baltumą į lietaus lašus. Tad, pasak renginio vedėjos, „galime tik įsivaizduoti tą tyrą ir šventą baltumą, tuos nuostabius žiemiškus vaizdus su apsnigtais medžiais, kurie, regis, sustingę ramybėje saugo didelę ir svarbią paslaptį“.
„Miela žiūrėti į apsnigtus Panoterių namų stogus, į dūmo juostą, vinguriuojančią iš kaminų. Malonu sėdėti namuose prie židinio ugnies, gerti kvepiančią kavą, kai už lango baltos snaigės šoka grakštų, elegantišką šokį. Bet ši žiema pašykštėjo mums savo grožio. Tad šįvakar pabūkime visi kartu ir neskaičiuokime nei nebaigtų darbų, nei pinigų, kurių vis stokojame, nei kito nuodėmių, nei pažadų, kurie ištirpo bėgime. Tiesiog pabūkime kartu su poezijos žodžiu, su dainos melodija. Ir niekur neskubėkime“, – kalbėjo L. Veselkienė, paskelbdama šventės pradžią.
O kai suskambo „Vosilkėlių“ atliekama daina „Žiema, žiema“, prie dainininkių prisijungė ir tie, kurie atėjo pasisemti dvasinio meno ir įsilieti į bendrystės sūkurį.
Poeziją lydėjo gitaros skambesys
Anot vakaro vedėjos, geriausias būdas išlaikyti draugystę – tai kviesti svečius į savo namus, su jais dalytis džiaugsmais, mintimis apie šiandieną, apie tikslus, pasidžiaugti nuveiktais darbais, siūlyti naujas idėjas kasdienybei paįvairinti. L. Veselkienė akcentavo, kad bendra veikla yra žmonių artumo variklis. Tad, jos teigimu, poezija ir muzika visada eina drauge, o šie du komponentai yra žmogaus dvasingumo ir jo gyvenimo pilnatvės detalės.
Pristatydama atvykusius „Šaltinio“ klubo narius, „Vosilkėlių“ vadovė juos pavadino „gerais, bet seniai matytais bičiuliais“. „Tai žodžių žaismo meistrai bei sielų gydytojai – poetai, kuriuos daug metų vienija „Šaltinio“ sambūris. Dėkojame už viešnagę ir nekantraujame išgirsti meniškų sielų žodžius iš pačių kūrėjų“, – kalbėjo ji.
Šį kartą svečių prisistatymą pradėjo solistai Galina Plytnikienė, antrus metus vadovaujanti „Šaltiniui“, ir jos sutuoktinis Vilius, jo žodžiais tariant, „bardas iš Bartonių“. Abu jie yra Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos (LKRS) nariai. Jų repertuare nuskambėjo ne tik klubo kūrėjų tekstais sukurtos melodijos, bet ir jaudinantys romansai bei dainos, kurias abu menininkai sukūrė pagal žinomų Lietuvos poetų eiles.
Ne tik rajono poezijos klubui, bet ir Lietuvos nepriklausomų rašytojų sąjungai priklausantis Aloyzas Vaznaitis, pasirinkęs kelis meilės lyrikos eilėraščius, auditoriją sužavėjo sodriu, aktoriniu balsu ir išraiškingu savo kūrinių skaitymu.
Aktyvi šaltinietė Valentina Kašauskienė, neseniai įstojusi į LKRS, savo eiliuotuose kūriniuose atskleidė asmeninę poziciją į ją supančią aplinką, tarsi kviesdama klausytojus pastebėti net smulkias detales, kurios gali atnešti įvairių pokyčių į kiekvieno žmogaus namus.
Klubo Garbės pirmininkė Irena Nagulevičienė per savo kūrybos prizmę pažvelgė į žmogaus būties laikinumą, nesustabdomą laiko bėgsmą, meilės temą, palietė grėsmingą pasaulio išnykimo problemą.
Galina ir Vilius ne tik dainavo, bet ir paskaitė po kelis pačių sukurtus eilėraščius.
Renginiui krypstant į pabaigą, į sceną sugrįžo moterų ansamblis, padovanodamas romansus „Gražių dainelių nedainuosiu“, „Užmirštoji taurė“ bei „Po sidabro mėnuliu“, kuriuos panoterietės dainavo pernai Panevėžio rajone vykusioje respublikinėje romansų šventėje.
Gerų norų nepakanka
Pasibaigus šventinei programai, svečiai ir susirinkusieji diskutavo apie kultūros reikšmę kaimo bendruomenei, „Vosilkėlių“ dainininkės dalijosi nuomonėmis apie tai, ką joms duoda repeticijos, koncertai bei išvykos į kitus rajonus.
Šiuo metu moterų ansamblyje dainuoja Virginija Dauskurdienė, Rasa Kilijonaitė, Aušra Vancevičienė, Janina Petrauskienė, Aldona Rimdeikienė ir Irena Čeberekienė, vadovaujamos L. Veselkienės. Pasak vadovės, prieš keliolika metų ansamblis buvo vadinamas folkloriniu. Tačiau keitėsi jo sudėtis, atėjo naujų dainininkių, tad pakito ir dainų stilistika, repertuare yra ir šiuolaikinio, ir klasikinio žanro kūrinių. Buvo kilusi mintis net ir pavadinimą pasikeisti, nes „Vosilkėliai“ labiau primena liaudišką stilių.
„Nutarėme pasilikti Petro Vaičiūno apdainuotų gėlių vardą, juk už kelių kilometrų – šio rašytojo, poeto ir publicisto tėviškė. Džiaugiuosi visomis ansamblio moterimis – jos ne tik turi gerus balsus, bet ir myli dainą, kruopščiai lanko repeticijas, noriai važiuoja į koncertus, į kuriuos mus kviečia. Kasmet repertuarą papildome vienuolika naujų dainų, o koncertus įvairiuose kampeliuose per metus skaičiuojame dešimtimis“, – pasidžiaugė L. Veselkienė, primindama, kad šiemet ansamblis „Vosilkėliai“ minės 40-ies metų sukaktį.
Diskusijos dalyviai vieningai pripažino, kad kultūriniai renginiai kaimo žmonėms – tai atgaiva širdžiai ir sielai, tai pabendravimas ir pažintis su naujais kūrėjais. Tačiau vien gerų norų nepakanka – kiekvienas sujudimas reikalauja tam tikrų lėšų. Nuo jų priklauso ir meno mėgėjų teatrų šventės „Tėviškės pastogėj“ organizavimas, ir artėjančio „Vosilkėlių“ veiklos 40-mečio paminėjimas, ir bet koks kitas kultūrinis sujudimas. Kol gyvuoja Panoterių kultūros centras, esantis Šilų seniūnijoje, tol bus šviesiau ir vietos gyventojų širdyse.
Irena BŪTĖNAITĖ
