Pastaruosius metus besiplečiantys mūsų miestai vis labiau veržiasi į laukinių gyvūnų buveines. Jie priversti gyventi tarp mūsų, o žmonės – šalia jų. Gamtininkai teigia, kad taip bus jau visiems laikams, tad žmogus turėtų susitaikyti ir pernelyg nesistebėti gyvūnų draugija.

 Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijos Miškų ir ekologijos fakulteto Miško mokslų katedros lektorė Rasa Vaitkevičiūtė atkreipia dėmesį, kad anaiptol ne visi gyvūnai traukiasi iš žmonių užimamų teritorijų ar nyksta. Dalis jų puikiausiai prisitaiko gyventi mieste. Čia mažesnė plėšrūnų ir konkurentų sąveika, ilgesni veisimosi sezonai, todėl kai kurios rūšys net gausėja.

Naujos keturkojų „miestiečių“ kartos vis mažiau jaučia žmonių baimę ir nekreipia dėmesio į miesto triukšmą. Tiesa, dauguma jų vis tiek renkasi ramesnes miestų teritorijas, todėl laukinių gyvūnų tankis didėja tolstant nuo miesto centro į priemiesčius.

Prisitaikantys gyvūnai

Miestų parkuose, žaliosiose zonose ar paupių krūmynuose galima pastebėti besiganančias  stirnas, šmirinėjančias lapes, straksinčius kiškius, ar liuoksinčias medžiais voveres. Namų rūsiuose, plyšiuose kartais patogiai įsikuria akmeninės kiaunės, šeškai. Arčiau žaliųjų zonų gyvena miškinės kiaunės, priemiesčiuose atsiranda mangutų. Jeigu yra upė, kanalai, didesni tvenkiniai, ten apsigyvena bebrų. Užklysta ir šernų, briedžių, bet jie miestuose neužsibūna.

Dauguma šių gyvūnų pagal fiziologiją aktyvūs temstant ir prieš aušrą. Tik dienos metu gyventojai dažniausiai sutinka stirną, lapę ar kiškį. Beje, lapės – bene lengviausiai mieste išgyventi ir susirasti maisto prisitaikę plėšrūnai, todėl pastaruoju metu itin dažnai girdime apie jų ir miestiečių susitikimus. O stirnoms mūsų žaliuose miestuose gausu augalinio maisto, be to, šie gyvūnai laikosi nedidelėse teritorijose. Štai, 2019 m. atliktų stebėjimų duomenimis, stirna Kauno mieste buvo dažniausiai regimas gyvūnas. Po jos – nuolat mieste gyvenančios rūšys: lapė, kiškis ir bebras.

O štai briedžiai į miestus užsuka trumpam, ir tai tik migruodami, ieškodami naujų teritorijų, poravimosi laikotarpiu. Kartais žiemos metu jiems paranku čia susirasti maisto, nes miesto augalija labai įvairi, dėl genėjimo visuomet yra jaunų šakelių ir ūglių. Taurusis elnias labai jautrus gyvūnas ir miesto vengia, tačiau miestų pamiškėmis, migravimo laikotarpiais, prabėga ir vilkai. Praeitais metais, rytui prašvintus, vairuotojai matė porą vilkų, kertančių mūsų rajono Girelės miškelį.

Šernų  pavojus  

R. Vaitkevičiūtė teigia, kad nors šernai miestuose jaučiasi neblogai, puikiausiai randa maisto ir net pripranta prie žmonių, juos dažnai tenka išprašyti iš miestų. Prieš keletą metų plačiai nuskambėjo skandalingas šernų antplūdis Tauragėje. Miesto centre gyvūnai ne tik sugadino vejas, bet ir drąsiai šeimininkavo miestiečių kiemuose. Tai sukėlė pasipiktinimą, todėl savivaldybė kartu su medžiotojais ėmėsi reguliuoti jų populiaciją. Beje, rimtą pavojų šernai kelia ir Kuršių nerijoje, kur poilsiautojai neretai ima juos šerti kaip namines kiaules.

Kartais netoliese pastebėjus pakartotinai užsukantį sveiką gyvūną  gali kilti pagunda jį jaukinti, t. y. pašerti. Tačiau mokslininkė to daryti nerekomenduoja. Mat laukinis gyvūnas yra laukinis. Nors ir sunku atsispirti, tačiau reikėtų suprasti, kad jo natūraliame mitybos racione nėra maisto atliekų ar to, kas neauga, negyvena gamtoje. Todėl nereikėtų jo jaukinti augintinių pašaru ar žmonių maistu. Gyvūnui gali sutrikti virškinimas, jis gali net žūti.

Pripratęs prie nuolatinio šėrimo ar be pastangų gaunamo maisto, jis gali nebegrįžti į savo natūralias buveines. Be to, gausiai maitindamiesi maisto atliekomis, gyvūnai rizikuoja praryti plastiko ir kitų nesuvirškinamų atliekų. O ir maitinimasis žmogaus maisto atliekomis gali pasireikšti gyvūnų elgsenos pasikeitimu: urbanizuotoje teritorijoje gimę laukiniai gyvūnai praranda instinktą ir nebemoka natūraliai susirasti maisto, susimedžioti. Sudarius galimybę laukiniams gyvūnams misti maisto atliekomis, daromas poveikis kitoms rūšims per mitybos grandinę, o dėl to kaip virstančios domino kaladėlės griūva ir kiti ekologiniai  procesai, ir taip aštrėja laukinės gyvūnijos ir žmonių tarpusavio santykiai.

Meškėnų invazija

Gamtininkas Selemonas Paltanavičius atkreipia dėmesį, kad ne visi keturkojai prisitaiko prie urbanizuotų teritorijų, sakykim labai sumažėjo mangutų. Taip, lapių, barsukų ir akmeninių kiaunių miestuose gausu, ateityje prie jų gali pritapti ir meškėnas: šio invazinio žvėriuko bandymai įsikurti jau pastebimi Kuršių nerijoje ir dar bent 10 Lietuvos vietų. Meškėnas geba prisitaikyti prie bet kokių sąlygų, įlįsti į namą ir per rūsio langelį, ir per stogo kraigo plyšį.

Vokietijoje, kai kur Lenkijoje jų jau gausu, tad šie gyvūnai ir pas mus greitai taps labai nepageidautinais kaimynais. Ir jei atsakingos institucijos praleis jų kūrimosi pradžią Lietuvoje, kai plitimą lengviausia kontroliuoti, meškėnai ims daugintis geometrine progresija.

Bet tai ir neišvengiama, todėl S. Paltanavičius žvelgia į šią problemą globaliai: miestai vis plečiasi į laukinių gyvūnų buveines. Be to, dalis gyvūnų seniai suprato, kokios naudos gali gauti iš žmogaus netvarkos (vien kiek maisto atliekų išmetame) ar jo gailestingumo. Mat kai kurie miestiečiai šeria lapes kaip benames kates, tik ar joms to reikia? Tad ateityje viskas priklausys nuo mūsų gebėjimų sugyventi su tikraisiais žemių, kurias mes, žmonės, „atkovojome“, šeimininkais. Nebūkime per daug susireikšminę, draugiškai pataria S. Paltanavičius, nesame gamtos šeimininkai!

Prisitaikantys paukščiai

Atskirai gamtininkas užsimena ir apie miesto paukščius. Pavyzdžiui, jau nieko nestebina daugiaaukščių namų stoguose perinčios kai kurios sakalų rūšys. Be to, paukščiai – daug judresni padarai, jiems lengviau atskristi ir vėl pasitraukti. Taip daro varniniai paukščiai, net plėšrieji, apsilankantys mieste.

Žiemą, kai striuka su maistu, bet kuris vištvanagis mielai pasisuks prie miestinių karvelių pulko ar lesyklos. Prie mūsų namų, jei tik savo aplinkoje turime pasodinę daug krūmų ir medžių, gyvens ir paukščiai. Dar svarbesnis daiktas bus lesykla, tokia mieste galėtų būti papildoma lesalu visus metus.

Miestuose vis gausėja kirų (ir net stambių, sidabrinių), kaip ir visi varniniai paukščiai besinaudojančių mūsų buitiniu apsileidimu. Be to, miestuose ima kurtis ir perėti kėkštų, karvelių keršulių. Gal ne visiems patinka šių, didelių sparnuočių draugija, tačiau turime priprasti, kad tokių mūsų kaimynų vis daugės.

 „Negyvėliai“ mangutai

Šie egzotiniu vardu vadinami žvėreliai, ilgą laiką buvo Lietuvos invazinė rūšis. Nors pas mus jos niekas neįkurdino, tačiau mažiau nei prieš šimtą metų įveisė artimiausiose mums vietose – Baltarusijoje ir Latvijoje. Naujos sąlygos, maisto gausa mangutams regimai patiko, jie ėmė plisti ir per 15 metų išplito po visą Lietuvą.

„Tai buvo apie 1960 –1961 metus, – pasakoja S. Paltanavičius. – Rugsėjį žmonės Sūduvos laukuose rovė linus. Mes talkinome suaugusiems, klojome nurautus linus ant žemės. O čia lauko takelyje pasirodė mano klasės draugas, stumiantis karutį, kuriame buvo kažkas ypatingo – negyvas nematytas negirdėtas žvėris. Žmonės jį atsargiai apžiūrėjo, kol kažkas prisiminė girdėjęs per radiją jo pavadinimą: tai usūrinis šuo. Nes iš Usūrijos, iš Rusijos Tolimųjų Rytų.“

Tokia buvo gamtininko pirma pažintis su dar viena svetimžeme rūšimi. Vėliau usūrinis šuo pervadintas į mangutą.

Koks žvėris yra mangutas? Tai plėšriųjų būrio, šuninių šeimos atstovas: vidutinio šuns dydžio, trumpakojis, apaugęs tankiu kailiu. Vyrauja pilkai rusva, juoda spalvos. Ypatinga yra šio žvėrelio „kaukė“ – ilgi žandenų plaukai, nuo akių link ausų nutįsę šviesūs brūkšniai, balsvas snukio galiukas sukuria kontrastingą piešinį – jis šiek tiek primena meškėno „kaukę“, todėl manguto vardui būdavo pasiskolinamas „jenoto“ (rusiškai jenot yra meškėnas) atitikmuo.

S. Paltanavičius teigia, jog sparčiam mangutų išplitimui mūsų krašte, galėjo lemti adaptavimasis prie naujų sąlygų, neišrankumas maistui ir ypatingas vislumas. Yra dar viena svarbi biologinė šios rūšies savybė – dalinis įmigis. Jam mangutai ruošiasi nuo ankstyvo rudens,užaugina pakankamai didelį riebalų kiekį ir, esant poreikiui, saugioje vietoje gali snausti 2–3 savaites. Kadangi žvėrelio kojos trumpos, daugelyje paplitimo regionų įmigis yra vienintelė išlikimo galimybė.

Manguto kilmės regiono gyvenimo sąlygos itin atšiaurios, žiemos ten šaltos ir sniegingos, tad kitur, ypač Europoje prisitaikyti jam buvo paprasta. Žvėreliui nebaisus šaltis, jis gali gerai jaustis pelkėtose šlapynėse. Mangutas išmaniai naudojasi žmogaus auginamais javais, vaisiais, gali nugvelbti naminius paukščius. Naktį jie dažnai šniukštinėja kaimo sodybose, patikrina visas galimas maistavietes.

Iš pradžių mangutas buvo medžiojamasis kailinis žvėrelis, po to jį leista naikinti visus metus. Pagaliau rūšis paskelbta invazine. Bet ji savo juodą darbą padarė: 3–4 dešimtmečius aktyviai naikino visus ant žemės perinčius paukščius, žvėrių jauniklius, driežus, varles. Gali būti, kad sunykusi tetervino populiacija – bent iš dalies yra manguto „darbelis“.

„Nedavė Dievas mangutui ne tik padoraus pavadinimo, bet ir greitų kojų, vikrumo, pykčio ginantis nuo priešų, – dėsto medžioklės atstovas V. Ribikauskas. – Tačiau Tolimųjų Rytų ateivis surado išeitį. Jei visi kiti žvėrys ir žvėreliai sužeisti ar šiaip patekę į bėdą blaškosi, draskosi, kandžiojasi ar spardosi ir dėl to paprastai būna greitai pribaigiami, tai mangutai tokiose situacijose lieka ramūs, apsimeta negyvais. Ir toks jų gebėjimas apsimesti negyvais išgelbėjo daugeliui, atrodo, į beviltišką padėtį patekusių žvėrelių gyvybes, ypač tais laikais, kai mūsų medžiotojai su šiais plėšrūnais dar tik buvo pradėję susipažinti. Negi dar pribaiginėsi šuns „negyvai“ užsmaugtą ar švariai „nušautą“ žvėrelį. Pametei kur į pašalę, kol ateis eilė jam kailį nudirti, o apsimetėlis mangutas pramerkia akies kraštelį, apsidairo ir tylutėliai nusliūkina vis didindamas greitį. O pasislėpti tai jau jis moka – nesvarbu ar miške, laukuose, ar netgi sodybos kieme...“

Parengė Jūratė VITKAUSKAITĖ