
Senovėje, laiką skaičiuojant pagal mėnulį, naujieji metai prasidėdavę praėjus trims mėnesiams nuo tada, kai elniai miške numesdavę ragus. Gal iš čia kilęs ir senovinis sausio pavadinimas – didysis rago mėnuo. Bet dažniau jis vadintas vilkų mėnesiu. Baltasis badas verčia pilkius braižytis apie tvartus, net žmogaus nevengia suįžūlėję. Bet baisiausia žiemą sutikti vilktakį, dar vadinamą vilkolakiu, vilkatu – žmogų, pasivertusį ar paverstą vilku. Kraupių istorijų apie vilktakius yra – jas pasakodami, seniau žmonės trumpindavo tamsius žiemos meto šventvakarius.
Vilkas – “jokūbas”
Kaimo žmogus, privalėjęs išgyventi iš savo žemelės duodamo gėrio – žemdirbystės ir gyvulininkystės – vilką laikė pikčiausiu girių žvėrimi. Stiprus ir aršus, vilkas medžioja ne po vieną, o visa šeima. Dažną žiemos mėnesienos naktį išgirdus pilkius “ūžaujant”, žmogui šiurpas perbėga nugara. Jei būtų daug sniego, vilkas ateitų ir iki kaimo tvartų.
Pasak lietuvių fiziko, etnologo, gamtos mokslų daktaro, Liberto Klimkos, vilkų itin bijodavo piemenys – juk gyvuliai seniau būdavo ganomi pamiškėse. Jų kalba vilkas – tai “jokūbas”. Štai koks posakis skamba Rytų Aukštaitijoje: „Ai, daboj, pagiry jokūbas aveles skaito!” Tai labai archaiško tikėjimo liekana: kitados žmonės pernelyg neišskirdavo savęs iš gamtos ir manydavo, kad žvėrys supranta jų kalbą. Todėl medžiotojai susitardavo pakeisti žvėrių tikruosius vardus išgalvotais. O piemenys, kad pikčiausio priešo – vilko – neprisišauktų, jokūbu jį praminė.
Žmonės – vilkai
Užvis baisiausia – sutikti vilktakį, dar vadinamą vilkolakiu, vilkatu. Sakmėse pasakojama, kad tai žmogus, pasivertęs ar raganos paverstas vilku. Kartais vilkais tapdavę net vestuvininkai, nes jų palydą, esą, turėdavęs saugoti specialiai pakviestas burtininkas – draugas, „geriausias vyras iš jaunikio pusės“. Jei burtininko nekviesdavo, jis iš pavydo paversdavo vestuvininkus vilkais.
Tokie pasakojimai itin kraupūs. Vilkolakiai, esą, būdavę labai žiaurūs – užėję į trobą, išpjaudavę verpiančias merginas. Atsiginti nuo jų galima tik šermukšnine lazda. Kartą užmuštą vilkatą žmonės sudegino lauže, o pelenuose rado… ledinę širdį.
Apie žmones – vilkus rašė dar senovės graikų istorikas Herodotas, vadinamas istorijos tėvu, gyvenęs V a. prieš Kristų. Pasak jo, šiaurėje gyvenanti neurų tauta. Ten kiekvienas vyras keletą dienų per metus pasiverčiąs vilku. Herodoto tekstų tyrinėtojai mano, kad čia kalbama apie baltų tautas.
Viena iš sakmių pasakoja, kaip tampama tuo baisiuoju vilkolakiu. Tai apie kerdžiaus gebėjimus burtininkauti: „Astravų kaime, Obelių valsčiuj, maždaug prieš šešiasdešimt metų buvo kaimo pasamdytas kerdžius, kuris paversdavo piemenis vilktakiais. Tas kerdžius kasdien prie savęs pasilikdavo po vieną piemenį, kurį pavertęs vilktakiu lengvai išganydavo daug galvijų. Žmonės apie tuos pavertimus nieko nežinojo, o kad prie tokio kerdžiaus vieno piemens užteko, tai buvo visiems gerai, užtat jam geriau mokėdavo, negu kitiems kerdžiams. Vieną kartą tas kerdžius vertė Likučių piemenį vilktakiu. Vienoj vietoj jis buvo prikalęs šermukšnių kuolelių, tad per juos liepė virsti – mat besiverčiantysis pavirsta vilktakiu. Kai kerdžius piemenį vilktakiu vertė, užėjo bernas ir viską matė. Ėmė jis vieną kuolelį ir ištraukė. Sulaukus vakaro, kerdžius atvertė tą piemenį, tik ne visai gerai. Kai vieną kuolelį tas bernas ištraukė, tai piemuo ir liko su vilko uodega: visas žmogus, o vilko uodega užpakaly. Tai kerdžius, nežinodamas ką daryti, įgrasė piemenį, kad niekam nesakytų, o rytoj vėl ateitų ganyti, tai gal ir atvers kaip reikia. Bet vaikas negi nukęs. Parėjo namo ir verkia. Močia klausia, kas yra. Anas nesako. Bet po ilgo klausinėjimo pasakė, kad turįs uodegą. Tuoj sužinojo visas kaimas, ir tas bernas atidavė kuolelį. Kerdžius jį įkalė ir bernioką atvertė kaip reikia. Tada tą kerdžių atstatė iš vietos.
Vilktakiu paverstas žmogus visai panašus į vilką. Kai tas vilktakis apibėga apie galvijus, šie niekur ir neina. Arba kai reikia sugrąžinti, tai greitai sugrąžina – kerdžiaus jis klausydavo.”
Mitologams ši sakmė tapo mįsle: gal tai kokių brandos apeigų ar įšventinimo į karius ritualo aidai?
Vietovardžiai, pavardės
Apie sostinę Vilnių esama nemažai vietovardžių, kilusių iš vilko vardo. Šalia miesto būta Vilkų kaimo, prie Vilnios ištakų yra Vilkabrastis. O pačiame Vilniuje užfiksuoti tokie toponimai: Vilkaduobė, Vilkalaukis, Vilkeliškės, Vilkynė, Vilkiniai, Vilkpėdė. Apie pastarojo pavadinimo kilmę yra tokia legenda.
Velnias, besivalkiodamas Paneriais, pamatė besiganančią baltą ožkytę. Pasivertė vilku ir puolė ją. Bebėgančiai ožkytei kelią pastojo didžiulis akmuo. Vilkas kaipmat sumetė: prie jo ir sučiupsiąs grobį. Užbūrė akmenį – tegu tampa klampus. Bet ožkytė strykt ir peršoko kliūtį, tik kanopėle kiek užkliudžiusi. Vilkas iš paskos, bet įklimpo į savo spąstus. Užgiedojus gaidžiui, visi burtai prapuolė, o alkanas velnias nudūlino pragaran. Ant akmens liko atsispaudusios gaudynių pėdos.
Šiandien to akmens – tik skeveldros. Archeologai šalia jo aptiko labai apardyto piliakalnio ar alkakalnio kalvelę. Tad tikėtina čia buvus senojo tikėjimo apeigų vietos.
Garsusis rusų mokslininkas mitologas Vladimiras Toporovas savo studijoje apie Vilniaus mitinę aurą kelia tokį klausimą: iš kur legenda apie geležinį vilką – sostinės simbolį? Pasirodo, vilkais būdavo vadinami kunigaikščio kariaunos vyčiai. Vienas iš legendinių Gedimino protėvių – taip pat vardu Vilkas. Kunigaikščio kariaunos viena užduočių – surinkti to krašto gyventojų duokles. Kaime sakydavo – rudenį atjos siaubųjų. Štai iš kur vilkolakių baimė!
Pavardė su vilk- šaknimi Lietuvoje irgi ne tokia jau reta: Vilkas, Vilkelis, Vileikis… Ypatingai jos dažnos Žemaitijoje.
Vilko totemas
Lietuviškose pasakose yra ir geležinių, ir varinių vilkų, tarsi šarvuotų karių. Galima manyti, kad kitados Vilniaus apylinkėse gyvenusi lietuvių gentis vilką buvo pasirinkusi savo mitiniu pranokėju ir globėju. Tai totemizmas, labai archaiška religijos apraiška. Gentainiai tuomet save laikė vilko vaikais, vilkiukais. Ilgainiui globėjo atvaizdas tapo genties vado, kunigaikščio, jo pilies, o kartu ir šalia išaugusio miesto simboliu, herbu. Į vilko letenos grafinį ženklą kiek panašūs ir Gedimino stulpai. Netoli Paparčių kaimo, Kaišiadorių rajone, prie alkakalnio yra išlikęs akmuo – aukuras. Pietinis jo šonas, prie kurio kūrenti apeiginiai laužai, grybštelėtas tarsi vilko nagais.
Šių dienų siaubūnai
Apie neįtikėtinai per pastaruosius metus išpopuliarėjusius vampyrus ir vilkolakius kalba psichologai, knygų leidėjai ir tokios produkcijos kūrėjai. Pasak Mykolo Romerio universiteto Socialinės politikos fakulteto Psichologijos katedros docentės Jolantos Sondaitės, vilkolakiai žmones traukia dėl jų esybėje užkoduoto tam tikro žmogaus pasąmonės energijos turinio. „Tai yra mitologiniai siužetai, kurių galime rasti įvairių tautų sakmėse, folklore. Visais laikais pasąmonės galios ir gebėjimas su jomis tvarkytis buvo labai aktualus dalykas“, – sakė psichologė. Jos teigimu, vilkolakiai vaizduoja sąlytį su gyvūniška, instinktyvia žmogaus prigimtimi. „Šiuos siužetus atrandame įvairiomis formomis – kai kuriose tautose vilkolakis yra žmogus-vilkas, kitose, ypač Azijos – žmogus-tigras, Amerikoje – žmogus-lokys. Sąlytis su gyvūniška prigimtimi žmogui šiandien toks pats svarbus kaip senovėje. Kita vertus, vilkolakio simbolis įspėja, kad šis sąlytis gali būti pražūtingas, žmogus gali prarasti save – gyvūniškoji dalis gali dominuoti ir užvaldyti žmogiškąją“, – aiškino J.Sondaitė. Anot jos, vilkolakiai įprasmina klasikinę kovą tarp žmogiškosios ir instinktyvios gyvūniškosios prigimties. Pastarąją svarbu išlaikyti, tačiau negalima jai leisti dominuoti.
J.Sondaitė pripažino, kad jautriausios grupės vilkolakių ir vampyrų temoms – vaikai, paaugliai. „Man pačiai teko pastebėti, kaip jie susitapatina su negatyviais herojais. Tai gali būti normali raidos etapo dalis, kai žmogus susitapatina su personažu, nes atpažįsta savyje tas ypatybes, kartu mokosi kontroliuoti. Tuo pat metu yra pavojus visiškai susitapatinti, tokia grėsmė kyla jautresniems žmonėms. Tokiu atveju destruktyvioji pasąmonės dalis gali būti per stipriai aktyvuota“, – įspėjo specialistė. Dabar vaizduojami seksualūs ir patrauklūs vampyrai bei vilkolakiai kelia pavojų žiūrovams ar skaitytojams tuo, kad nebėra įspėjimo, kad šie personažai iš esmės yra neigiami. Saugotis tokio poveikio kiekvienas turi pats, tačiau, J.Sondaitės teigimu, atidesni turėtų būti emociškai jautrių, imlių vaikų tėvai. Jiems naudinga riboti tokios informacijos srautą ir stebėti jos poveikį vaikui, kad šis pernelyg nesusitapatintų su herojais, o destruktyvios pasąmonės apraiškos netaptų norma. „Tokios patrauklios pabaisos, kaip vaizduojamos dabar, išties kelia pavojų“, – perspėjo psichologė.
Amerikietė rašytoja Maggie Stiefvater, viešėjusi Lietuvoje, pati yra parašiusi dvi knygas apie vilkolakius, kurių pirmoji – „Virpėjimas“ – jau tapo bestseleriu. 28-erių autorė pripažino, kad jos gimtinėje dedasi „tikra beprotybė“. „Knygynuose yra didžiuliai paaugliams skirtos literatūros skyriai, kuriuose 90 proc. visų knygų užima literatūra apie vampyrus, vilkolakius ir angelus. Visi kaip pamišę laukia naujo „Saulėlydžio“ sagos filmo. „Judėjimas išties milžiniško masto“, – neslėpdama susirūpinimo sakė M. Stiefvater. Ji stebėjosi, kad netrūksta skaitytojų, kurie visiškai savaip ir dažnai neteisingai interpretuoja knygų perduodamą žinią. „Žmonės rašo laiškus, klausdami, kur rasti vilkolakių ar kaip jais tapti. O juk visų mano vilkolakių istorijų esmė, kad būti vilkolakiu yra blogai! Pagrindinis herojus Semas nori likti žmogus, jis dėl to kovoja. „Virpėjimas“ pasakoja, kaip likti žmogumi, o ne apie vilkolakių gyvenimą“, – aiškino rašytoja.
Kaip atpažinti įtariamąjį?
Europos folklore yra minima nemažai požymių, pagal kuriuos galima atpažinti vilkolakį dar jam būnant žmogaus pavidalu. Šią būtybę išduoda virš nosies suaugę antakiai, užsirietę nagai, žemai esančios ausys ir spyruokliuojanti eisena. Patikimas būdas išsiaiškinti, ar jūsų įtariamasis tikrai vilkolakis – įpjauti jam odą iki kraujo: jei tai tikrai tas, kurio jūs baiminatės, žaizdos vietoje pasirodys kailis. Pasak rusų pasakojimų, vilkolakį išduoda po jo liežuviu augantys šeriai. O štai gyvūno pavidalu esantį vilkolakį galima atpažinti pagal tai, kad jis neturi uodegos (tai būdinga visiems gyvūnams, kuriais pasiverčia raganos), paprastai yra didesnis nei normalus vilkas, turi žmogaus akis.
Vilkolakiai – visame pasaulyje
Argentinoje vilkolakiai vadinami lobisonais. Tikėta, kad dažniausiai jais tampa septintas sūnus šeimoje (o septinta dukra yra pasmerkta būti ragana). Lobisonas, tapęs plaukuota pabaisa, neva turinčia ir žmogaus, ir vilko savybių, klajoja po kalvas ir kalnus, daugiausia misdamas dvėseliena, o sutikęs žmogų – staigiai jį puola. Esą, jei užpuoliko auka išgyvena, ji taip pat tampa lobisonu, tačiau taip nutinka nedažnai, kadangi dauguma žmonių visgi žūsta nuo mirtinų laukinės pabaisos letenų ir nasrų. Iki XX a. šios legendos apie vilkolakius Argentinoje buvo tokios populiarios, kad, gimus iš eilės septintam sūnui, tėvai dažniausiai jį palikdavo, atiduodavo įsivaikinti arba net užmušdavo.
Suomijoje vilkolakiai yra laikomi pakankamai melancholiškomis būtybėmis. Pasak legendų, jais tampama prieš savo valią, netyčia, iš nežinojimo padarant ką nors, kas paverčia žmogų vilku, arba tapus užkerėjimo auka. Šios šalies mitologija ir legendos teigia, kad vilkolakis tokiu išlieka ir dieną, ir naktį, jis klajoja aplink namus, misdamas galvijais ir tik retkarčiais žmonėmis, vaikšto nuo durų iki durų tikėdamasis, kad kas nors jį atpažins. Jei taip atsitinka (pavyzdžiui, motina atpažįsta, kad vilkolakis – tai jos sūnus), kerus neva galima nutraukti pašaukiant žmogų jo krikšto vardu arba duodant jam suvalgyti duonos. Sakoma, kad kartais, atgavęs savo žmogiškąją išvaizdą, buvęs vilkolakis vis dar turi uodegą, kurią nešioja iki pat mirties. Kai kuriose pirtyse Suomijoje galima pastebėti saunos suolus, kuriuose yra padaryta skylė specialiai buvusių vilkolakių uodegoms, kad šiems būtų patogu sėdėti.
Portugalijoje vilkolakiai vadinami lobis-homemais. Dažniausiai tai švelnios ir žmonių nepuolančios būtybės, kurios tokiomis tapo dėl piktavalių burtų. Lobis-homemai naktimis ateina į kryžkeles ir šliaužiodami po purvą virsta vilkais. Tuomet jie, esą, bėga į kaimą, garsiai stūgaudami, tačiau niekam nekenkdami. Pasak legendų, šie drovūs ir liūdni portugališki vilkolakiai gali būti lengvai atpažįstami iš trumpos geltonkailės uodegos. Tačiau šioje šalyje gyvena ir piktieji vilkolakiai, kurių prigimtis yra susijusi su velniu, blogiu, juodąja magija ir raganavimu. Juos galima atpažinti iš specifinės akių formos.
Rusijoje, pasak legendų, vilkolakiais dažniausiai tampama savo valia – norintis tai padaryti žmogus eina į mišką, įsmeigia į medį varinį peilį ir šoka aplink jį kalbėdamas specialius burtažodžius. Ritualui pasiekus kulminaciją, vilko dvasia užvaldo žmogaus sielą ir jis tampa vilkolakiu. Tikėjimas vilkolakiais buvo stiprus tiek senovės, viduramžių Rusijoje, tiek Rusijoje XVIII - XIX a.
Prietarų medžioklės
Centrinė ir rytų Europa nuo XV iki XVII a. buvo aršiai medžiojama visų rūšių piktųjų dvasių, tarp jų ir vilkolakių. Nelaimingi įtariamieji buvo sugauti ir kankinti, kad išgauti prisipažinimą. Baisiausi kankinimai privertė ką nors pripažinti, po to „nusikaltėliui“ buvo iškilmingai įvykdyta mirties bausmė – sudegintas, pakartas ir pan. To meto kankinimų asortimentas stebino savo įvairove. Dėl to 1520–1630 m. vien Prancūzijoje už vilkolakį buvo įvykdyta mirties bausmė apie 30 000 žmonių.
1521 m. yra likęs vienas oficialus susitikimo su vilkolakiu įrašas. Remiantis senovės dokumentais, keliautojas, einantis per Prancūziją, nusprendė likti mažame pasienio miestelyje Poligny. Naktį jį užpuolė vilkas. Kovodamas su plėšrūnu, keliautojas peiliu jam dūrė kelis rimtus smūgius, po kurių gyvūnas atsitraukė. Keliautojas nusprendė sekti žvėrį, nes tais laikais vilko kailis turėjo įspūdingą kainą. Ryte auka sekė vilko pėdomis iki Michaelo Werdungo (vietinio gyventojo) trobelės. Keliautojas namo savininką rado tą pačią akimirką, kai žmona tvarstė jo žaizdas, esančias tose pačiose vietose kaip ir vilko. Werdungas buvo apkaltintas vilkolakiu, išvežtas į miestą ir jam įvykdyta mirties bausmė. Kankinimo metu „vilkolakis” prisipažino, kad transformacijai naudojo specialų tepalą, kurį trindavo naktį, po to pavirto vilku. Jis medžiojo tik žmones, nes slapta nekentė Poligny miestiečių.
Modernusis mokslas vilkolakių legendą aiškina hipertrichoze arba vilkolakio sindromu, kuriuo sergančiam žmogui tankūs plaukia želia ant viso kūno. Yra žinoma atvejų, kai vilkolakio sindromu sergančius vaikus paliko tėvai, nes šeimai buvo negarbė auginti taip nepaaiškinamai sergančius vaikus. Suprantama, kad seniau žmonės tokia liga sergančius šeimos narius slėpdavo ir į lauką išleisdavo tik naktimis (ypač šviečiant pilnačiai, kuomet būna šviesiausia).
Šiuolaikiniai gydytojai likantropiją vadina ypatinga beprotybe - psichinis sutrikimas, kurioje žmogus ima manyti, kad pavirto gyvūnu. Pasirodo, kad apie šios ligos egzistavimą buvo žinoma net Senovės Graikijoje. Tais laikais likantropija buvo vadinama „vilko beprotybe“. Kai kurie žmonės, kenčiantys nuo šio sutrikimo, ne tik mano, kad yra gyvūnai, bet ir atitinkamai elgiasi: puola žmones, bando vaikščioti keturiomis, valgo nešildomą maistą ir pan. Manoma, kad ši gana reta būklė yra psichozinio epizodo išraiška dėl kito psichikos sutrikimo, tokio kaip šizofrenija, bipolinis sutrikimas (manijos depresijos sindromas) ar klinikinė depresija. Šis psichologinis sutrikimas, laimei, yra labai retas, ypač sunkioje stadijoje.
Įdomūs faktai
- Tarptautinis vilkolakio pavadinimas – likantropas – kilęs iš dviejų graikiškų žodžių sandūros: lykos – vilkas, ir anthropos – žmogus.
- Vilkolakių medžiotojai tiki, kad nuo šių būtybių galima pabėgti ir saugiai sulaukti ryto, įsilipus į šermukšnį arba pasislėpus rugių lauke.
- Manoma, kad vilkolakiai paprastai gyvena ir klajoja vieni, tuo jie skiriasi nuo vilkų, kurie mėgsta būti savo gaujoje.
- Kalbama, kad kai vilkolakis atvirsta žmogumi, jis neprisimena nieko, ką veikė būdamas vilku, tačiau ant jo kūno lieka žaizdos, kurios buvo padarytos gyvūnui.
- Manoma, kad nei šventintas vanduo, nei kryželis nepadės apsisaugoti nuo vilkolakio, tačiau tai gali padaryti girlianda iš šviežių rugio varpų, amalų arba česnako skiltelių.
- Vilkolakiais taip pat kartais buvo laikomi epilepsija sergantys asmenys.
- Taip pat buvo tikima, kad jei gimdymas vyksta šviečiant jaunam mėnuliui, vilkolakiu galima ir gimti.
Parengė Jūratė VITKAUSKAITĖ