2024-ųjų gruodžio mėnesį pasirodė Jonavos krašto kultūros ir istorijos metraščio „Taurosta“ antras numeris. Tai jau dvidešimtas leidinys, nuo jo leidimo pradžios. Tie, kas atskubėjo į Grigorijaus Kanovičiaus viešąją biblioteką, tikriausiai jau spėjo pasklaidyti šį tiek turiniu, tiek savo estetika patrauklų žurnalą. O tie, kurie dar nesusipažino su metraščio publikacijomis, jas pristatome ir viliamės, kad tikrai rasite tai, kas jus sudomins.
Miškų žinovo pastebėjimai
Skyriuje „Susitikimai su įdomiais žmonėmis“ publikuojamas buvusios Jonavos miškų urėdijos ilgamečio jos vadovo Vytauto Daukševičiaus pasakojimas „Jonavos krašto miškų ir mano istorija“. Žaliuosius masyvus puoselėdamas daugiau kaip 45-erius metus, miškininkas žino visus pokyčius, visas paslaptis, susijusias su miškais Jonavos krašte. Straipsnis paremtas tikrais faktais, įvykiais ir išgyventa patirtimi.
Nuo XV amžiaus miškus tvarkė girininkai, kurie buvo pavaldūs Didžiojo kunigaikščio kanceliarijai. Po Trečiojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo Rusijos valdžia daug kartų keitė valdymo struktūrą, tačiau girininko statuso nepanaikino.
„Įkūrus nepriklausomą Lietuvos valstybę, 1920 metais Žemės ūkio ir valstybės turtų ministerijos įsakymu nusavintos didesnės nei 25 ha miško valdos buvo perduotos valdyti valstybiniams miškininkams. /.../ Užėjus sovietams, pagal 1940 m. liepos 2 d. Liaudies seimo deklaraciją žemė ir miškai buvo paskelbti visaliaudine nuosavybe, o didesni nei 10 ha miškai perduoti valdyti valstybiniams miškininkams. Po 1945 m. įvykusios miškų reformos, miškus valdantys ir tvarkantys vienetai buvo sustambinti ir tik 1957 m., įkūrus Miškų ūkio ir miško pramonės ministeriją, palaipsniui buvo grįžtama prie tarpukario miškų valdymo modelio. Įvykus prievartinei kolektyvizacijai ir galutinei žemės nacionalizacijai, daug mažesnio našumo žemės ūkiui naudojamų žemių buvo perduota miškų ūkiams apmiškinti“, – rašoma publikacijoje.
Toliau straipsnyje primenama, kaip atsirado nauji miškai, gavę tų kaimų pavadinimą. Skaitytoją turėtų sudominti Užsienio miško Upninkų seniūnijoje pavadinimo transformacija. Atsakymą pateikia straipsnio autorius V. Daukševičius.
Miškų reforma, įvykusi 2019 m., ganėtinai skaudžiai palietė urėdijoje buvusius žmones ir pačius žaliuosius masyvus bei medelynus. Būtent nuo minimos datos valstybinius miškus valdo Valstybinių miškų urėdija, o Jonavos krašto miškus tvarko šios įmonės Dubravos padalinys. Po šios reformos Jonavos rajone veikia keturios girininkijos: Karmėlavos, Gaižiūnų, Upninkų ir Girelės. Apie 16 tūkst. hektarų miškų valdo privatūs asmenys ir organizacijos.
Publikacijoje pateikiama daug įdomių faktų apie Jonavos miesto apželdinimą, Taurostos parko atsiradimą, Varnutės upelio šlaitų priežiūrą ir t. t.
Tai tik keli pastebėjimai iš miškininkystės mūsų rajone apžvalgos. Straipsnis labai įdomus, patrauklus ir skatinantis gilesniems apmąstymams.
Į Skrebinus atvedė didžioji meilė
Tame pačiame skyriuje spausdinamas straipsnis „Spalvingas filareto gyvenimas“, skirtas Kulvos kapinėse palaidotam Napoleonui Novickiui. Šią asmenybę, susijusią su mūsų kratu, pristato istorikas-kraštotyrininkas Gintautas Šeikis.
N. Novickis, gimęs 1800 m. Varšuvoje, išgyveno sudėtingiausius ir tragiškiausius XIX a. Lietuvos istorijos vingius ir artimai bendravo su iškiliausiomis to laikotarpio asmenybėmis. „N. Novickis – filaretas, sukilėlis, Sibiro tremtinys, romantikas, gabus, išradingas ir verslus žmogus, nuėjęs spalvingą gyvenimo kelią“, – rašoma publikacijoje.
1857 m. grįžęs iš tremties, N. Novickis vedė savo didžiąją meilę Feliciją Micevičiūtę-Vilamavičienę, kuri jau buvo palaidojusi savo vyrą Igną. Abudu apsigyveno Skrebinų dvare prie Kulvos. Manoma, kad būtent čia buvo jos velionio vyro valda. N. Novickis, turėdamas verslo gyslelę, Skrebinuose įkūrė cukraus fabrikėlį, aplinkinius ūkininkus skatindamas auginti cukrinius runkelius. Pagamintą cukrų naudodavo savo reikmėms ir tik nedidelį šio produkto kiekį parduodavo rinkoje.
N. Novickis mirė 1870 m. sausio 22 d. Skrebinuose, su Felicija išgyvenęs daugiau kaip dešimtmetį, tačiau vaikų nesusilaukė. Žmona Felicija vyrą palaidojo Kulvoje, o ant paminklo paprašė iškalti tokius žodžius: „Šį paminklą atminti mylimą vyrą pastatė žmona“. Dabar užrašą sunku įskaityti, nes bėgantis laikas išplovė ir nualino akmenis.
Kitame žurnalo puslapyje pateikiamos ištraukos iš biografinės apysakos „Felė“, kurią parašė Edvardas Chlopickis, didikų klasės atstovas. Biografinės apysakos herojus yra tas pats Napoleonas Novickis, o centrinė figūra – Ukmergės pavieto bajorų maršalkos Dominyko Micevičiaus duktė Felicija, Vilniaus filaretų vadinta Felės vardu.
„Jos ryšiai su filaretais buvo įsprausti į patriarchalinės šeimos tradicijų rėmus: visiškas priklausymas nuo tėvo valios leido jai reikštis tik salonų arenoje ieškant jauno ir turtingo jaunikio. Šių paieškų istorija prasideda gražuolės Felės meilės nuotykiais. Tęsiasi jos virsmu savarankiška matrona, vėliau – jaunystės metamorfoze su buvusiu filaretu, o senatvėje – dorovine tarnyste“, – teigiama anotacijoje.
Biografinę apysaką iš lenkų kalbos išvertė habil. dr. Andrejus Edvardas Ancuta.
Interviu su didmeistriu
„Medinių žirgų šuoliai įveikia Europos platumas“ – tokio pavadinimo publikacija pristato korespondencinių šachmatų tarptautinį didmeistrį, Jonavos šachmatų klubo „Aidas“ vadovą Vytautą Andriulaitį.
Medžiaga pateikiama interviu forma, tad konkretūs herojaus atsakymai sudėlioja jo kelią į šachmatų pasaulį. Pasak V. Andriulaičio, „žaidimas – visada kultūros dalis. O juk šachmatai siejami ir su menu, mokslu, kūryba.“
„Jau seniai dalyvauju Europos egzamino ir Lietuvos Respublikos konstitucijos egzamino konkursuose. Keturis kartus patekau į Europos egzamino finalą ir pastarąjį kartą užėmiau trečią vietą. Pirmi dalyvavimai buvo sėkmingi, bet norėjosi geresnio rezultato. Pagaliau artėjant dar vienam egzaminui 2018 m., išsikėliau tikslą patekti į pirmą nugalėtojų trejetuką. Ir žmona drąsino. Laikas parodė, kad tinkamai pasiruošiau egzaminui. Finale atsakiau į 19 testo klausimų ir į atvirą klausimą apie dvigubos pilietybės suteikimo Lietuvos piliečiams problematiką. Prognozavau, kad turėčiau laimėti pirmą vietą. Tai pasitvirtino, po savaitės paskelbus Konstitucijos egzamino rezultatus“, – prisimena jonavietis V. Andriulaitis.
Tokios publikacijos – tai pažintys su žmonėmis, gyvenančiais tame pačiame mieste. Pasisveikinimas gatvėje – pagarbos gestas. Bet, filosofiškai žvelgiant, labai smalsu pamatyti kitą – uždarą – žmogaus gyvenimą: siekius, norus, laisvalaikį, atskleidžiančius kai kuriuos charakterio bruožus. Tokie pavyzdžiai ne tik patrauklūs, bet ir užkrečiantys eiti į priekį, nepasiduoti melancholijai ir įvairioms negandoms.
Žmonės ir knygos
Metraštyje rasime straipsnį „Siela liko jauna“, kuris skirtas rašytojos, vertėjos, visuomenininkės Valentinos Šereikienės 70-mečiui. Nuo 2007 m. Jonavoje gyvenanti Valentina yra socialinių mokslų daktarė, jaunimo verslumo projektų ekspertė, akredituotų programų, knygų autorė ir bendraautorė.
Devyniolika metų bendraudama su Tėvu Stanislovu, ji parašė penkias knygas apie šią neeilinę asmenybę. Pastaraisiais metais tyrinėjo Jono Aisčio gyvenimą ir kūrybą. Parašė ir išleido knygas „Jono Aisčio paslaptis“ ir „Jonas Aistis. Išlikimas“. Šiuo metu rašytoja rengia trečią šios trilogijos leidinį. Metraštyje apie save pasakoja pati dr. V. Šereikienė.
Jonavoje gyvenanti Lina Žuvininkaitė, pernai paminėjusi asmeninį jubiliejų, nesiveržia į kūrybines aukštumas, nesiekia laurų, tačiau savo gyvenimą dėlioja į poezijos posmus. Iki dabar ji yra išleidusi eilėraščių rinkinius „Minčių labirinte“, „Link saulėlydžio – kiekvienas savuoju keliu“ ir „Kai kalba širdis“. Lina aktyvi rajono poezijos klubo „Šaltinis“ narė, nuoširdi pašnekovė, galinti atverti savo sielą iki pačių gelmių. Apie ją pasakojama publikacijoje „Link saulėlydžio – kiekvienas savuoju keliu“.
2024 m. Jonavos Grigorijaus Kanovičiaus biblioteka minėjo 85-erių metų veiklos sukaktį. Apie šios knygų šventovės kasdienybę, šventes ir ieškojimus – straipsnyje „Jubiliejų švenčianti biblioteka tampa reikšmingu bendruomenės centru“.
Pernai veiklių žmonių asociacija „Prie kavos“, susibūrusi Šveicarijoje, įgyvendino projektą „Biblioteka – kultūrinė erdvė kaimo žmonių laisvalaikiui“. Taip sutapo, kad Šveicarijos biblioteka minėjo 70-ties metų sukaktį. Tai buvo dviguba šventė – klubui „Prie kavos“ vadovaujanti Marytė Terebeizienė knygų šventovėje dirba 55-erius metus. Pasak sambūrio „Prie kavos“ vadovės, biblioteka esąs visas jos gyvenimas. Išsamiau apie visas sukaktis pasakoja publikacija „Knygų šventovė ir jos bičiuliai – klubas „Prie kavos“.
Autentiškų vertybių įprasminimas
„Miražas... Miestelio romansai...“ – tai pokalbis su birželio mėnesį Jonavos kultūros centro Krašto muziejuje atidarytos ekspozicinės instaliacijos autoriumi Feliksu Paulausku. Šis jo kūrinys – siekis įprasminti tragišką Jonavos žydų likimą ir jų bendruomenės atstovo, rašytojo Grigorijaus Kanovičiaus atminimą bei kūrybą. Atidarymo ceremonijoje dalyvavo tuometis kultūros ministras Simonas Kairys.
Tame pačiame skyriuje „Datos ir žmonės“ pateikiamas straipsnis „Apie akistatą su praeitimi ir meilę, kaip būdą viską nugalėti“. Ši medžiaga supažindina su Grigorijaus Kanovičiaus literatūrinės premijos laimėtoja, rašytoja Danute Kalinauskaite. Apdovanojimas skirtas už romaną „Baltieji prieš juoduosius“.
Be abejo, skaitytojų dėmesio sulauks „Taurostos“ redaktoriaus Vytauto Venckūno straipsnis „Žmogus gyvas tol, kol prisimena tai, ko niekada neturi pamiršti“, kuriame siekiama išlaikyti aukštą atminties kultūrą, išsaugoti autentiškas vertybes, jas prižiūrėti ir didžiuotis praeities turtu. Publikacijoje gvildenamas itin jautrus nūdienai klausimas – „Ar reikia Jonavos bendruomenei sugrąžinti žydų Baltąją sinagogą?“ Jeigu skaitytojams, perskaičiusiems šią publikaciją, kiltų kokių minčių ar pasiūlymų, parašykite redakcijai. Labai svarbi kiekvieno žmogaus nuomonė.
Žurnale yra ir daugiau įvairių temų: įvykių apžvalgos, poezijos klubui „Šaltinis“ skirtas kampelis, rajono kūrėjų išleistų naujų knygų sąrašas, 2025-aisiais ateinančių jubiliejų pristatymas ir t. t.. Skaitykite, domėkitės, siūlykite.
Irena BŪTĖNAITĖ
