Važinėdama po Jonavos rajoną, šalimais kelio dažnai matau stirnukes krūmų šabakštynuose besiganančias. Ir elektrikų lig žemės paviršiumi išvalytuose aukštos įtampos linijų plotuose jos randa ką paskabyti. Ten pat ir kiškiai, lapės šmirinėja.
Kodėl prabilau apie šiuos smulkius, gūdžių miškų nereikalaujančius gyvūnus? Ogi neseniai mano akyse pasipainiojo specialistų straipsnis apie sengires. Miško specialistais vadinu miškų mokslo atstovus: miškininkus, gamtos mokslų daktarus, profesorius, akademikus ir kt. Taip, kaip gydytojas yra savo amato žinovas, pedagogas - savo, taip ir visi kiti gyvenimą paskyrę savo profesijai specialistai.
Pražuvusių sengirių beieškant
Taip užvadintas straipsnis. Ilgametis girininkas Jonas Barzdėnas, besidarbuojantis Ignalinos reg. padalinyje, sako: „Siūlyčiau kol kas pamiršti Punios šilą, Kauno ar Dūkštų ąžuolynus, Vingio parką ar dviejų šimtmečių sulaukusį Kiauneliškio rezervatą Labanoro girioje. Šie medynai išskirtiniai pagal savo amžių, tačiau čia sunkiai įrodoma praeitos miško kartos natūrali žūtis (vienas iš sengirės požymių – medynas turi būti natūraliai persenęs, nuvirtęs ir jo vietoje užaugęs naujas).
Ieškant sengirių siūlyčiau dėmesį nukreipti į stačius šlaitus, raguvas, didžiųjų upių ir mažųjų upelių krantus. Taip, didelių masyvų čia neaptiksime, tačiau šlaituose yra vietų, kur kirtimai nevykdyti nuo pasaulio sutvėrimo. Kaip tie miškai atrodo? Ar galime grožėtis metro skersmens eglių ar pušų neįžengiama tankme? Žinoma, ne. Natūralios sengirės nepasižymi nei didelėmis medienos atsargomis, nei storų medžių gausa. Kas lankėsi Belovežo girioje, Vokietijos Riugeno salos bukų sengirėse, žino, kad ten senoliai medžiai randami kas geras pusšimtis metrų. Pagrindinį miško vaizdą sukuria jaunas, atželiantis miškas. Ir tik atidus stebėtojas ar gamtininkas pajėgia įžvelgti sengirės esmę.
Kaip atrodo šlaitų miškai tikrovėje? Daugeliu atveju neįžengiami nei žmogui, nei žvėriui. Drebulių, uosių, eglių virtuoliai, apaugę ievų sąžalynais, baltalksnių ar tų pačių drebulių kažkelintos kartos jaunuolynu. Jei tektų lipti tiesiai į šlaito viršų, kartais ta užduotis gali pasirodyti ir neįveikiama. Ir tik nuėję nemažą atstumą susiduriame su ąžuolais. Reti ar visiškai pavieniai kelių šimtų metų ąžuolai dažnai neapglėbiami dviem glėbiais. Jie nelankomi, apskritai žinomi tik vietos gyventojams, nes čia per sunku miestiečiui pasivaikščioti. Poilsiautojui čia nėra ką veikti. Mėlynės ir baravykai tokiuose miškuose neauga. Dar daugiau: netgi žvėrys privengia tokių miškų, nes pernelyg pavojinga sprunkant nuo persekiotojo atsitrenkti į neįveikiamą virtuolių ir persipynusių blindžių, ievų sieną.
Iš to, kas pasakyta, išplaukia suvokimas, kad žodis „sengirė“ pirmiausia svarbus emocine prasme. Visiškai nesvarbu, kad tūkstančiai žmonių, prilipę prie kompiuterių ekranų, nesiruošia eiti į girias, braidyti po raistus, pažinti ten esančių gamtos vertybių. Užburia pati žodžio magija, nes kaip toj dainoj: „Tu nelietuvis, jei nebuvai miške, jei neatskirtum ūmėdės nuo kiškio.“
Kiek svarbi sengirė kaip gamtos įvairovės išlikimo oazė? Visiškai vienareikšmio atsakymo nebus. Briedžiui, vilkui, lakštingalai ar ereliui žuvininkui ji visiškai nereikalinga. Nebūtina ir daugybei į Raudonąją knygą įrašytų plėšriųjų paukščių, nes jų lizdui tereikia vienintelio seno medžio, o medžioklės plotai turtingesni kirtavietėse ir pamiškių pievose. Kita kalba, jei prabilsime apie grybus ir vabalus. Taip, jiems būtina negyva mediena, jos įvairovė, stambūs pūvantys medžiai. Ir čia natūraliai kyla klausimas, kiek miškų mes pasiryžę aukoti, kad išliktų medieną pūdantys grybai ir ja mintantys vabalai?
Kad kažką aukoti privalome, abejonių nekyla. Juk kiekviena rūšis svarbi ir unikali. Net jei šiandieną jos neatpažįstame, tai dar nereiškia, kad po dešimtmečio ji netaps svarbi ne tik mokslui, bet ir ekonomikai. Vis dėlto turėtume bent šiek tiek suvokti sengirės esmę, gebėti atpažinti tarp jaunuolynų, „šabakštynų“. Turėtume suprasti, kad sengirė – tai ne tas miškas, kuriame malonu lankytis, uogauti, grybauti ar pramogauti. O sengirių vietas daugeliu atveju pasirinko pati gamta. Mums tereikia suvokti jos išmintį.“
Miškas prasideda nuo mažo daigo
...O man patinka įvairūs miškai: tiek brandūs, storais kamienais stūksantys mišrūs medynai, tiek niūrūs, tankūs eglynai. Juose, beje, glūdi kažin kokia keista mistinė aura – lyg kas stebėtų tave paslapčiom ir sektų kiekvieną žingsnį... Net vidudienį neišsisklaidanti prieblandos marška gaubia palajų plyšius. Dirvožemis ten tuščias, švarus, be jokios žaliuojančios smilgos, be gyvybingo samanų kilimo. Tokiame rūsčiame eglyne tik surūdiję spygliai ir kankorėžiai dengia žemelę, nes daugiau niekam nepavyksta iškelti savo daigo – po plačiom eglių skarom gi neprasiskverbia saulės spinduliai. O kas gi nori augti be saulės šviesos, be šilumos?
Smagu ir šviesiame pušyno šile, ir balta švara tvieskiančiame beržyne. O į pažastų dar nesiekiantį jaunuolyną atėjus, akys pačios tarsi šviesėja, o širdis džiaugiasi – auga naujas miškas. Maži medžių vaikai gražiai stiebiasi aukštyn, ugdo savo charakterį, bet kartu jau priversti kovoti už save – tokius medžių vaikus dažnai lanko elniai, briedžiai. Pasirodo, ir tokiems didingiems žvėrims būtini jauni miškeliai – medžių vaikų darželiai. Ten elniniai žvėrys ateina desertų pasmaguriauti – eglučių, pušelių, net ąžuoliukų viršūnėlių paskabyti. O ir paaugusius jaunuolius dar lanko – kamieno žievę nulaupo. Gaila medelio: jei kelis kartus iš eilės jį nužievins, mirtis neprašyta čia pat. Todėl ir tepa miškininkai spygliuočių viršutinius ūglius repelentais, taukais, kad šie sveiki ir tiesūs augtų, brandžiu mišku suoštų. Tokiuose miškininkų kantriai prižiūrimuose jaunuolynuose šiltu metų laiku pilna gyvasties – šviesą mėgstantys įvairūs vabalai, drugiai skraido, zyzia, ropoja, o padangėje ratus suka plėšrieji paukščiai – juk po aukštų medžių lajomis krebždančio graužiko neįžiūrėsi.
Perbrendęs, tamsus miškas – slėpiningas ir įdomus. Kaip ir pasakojo miškininkas J. Barzdėnas, ten nieko gero nerasi: nei uogų, nei grybų, ir žvėrys, savaime aišku, į medį atsišlieję tavęs nelauks. Tačiau man klumpinti tokiam miške itin patinka: riogso apsamanoję virtėlių lavonai – tikros medžių kapinės. Kraupios šaknų išvartos baukština nežinoma įvykių seka – o gal ims ir išlįs koks pelenais apsinešęs, voratikliais apsikūtojęs monas... Žinoma, vaizduotė gali piešti ką tik nori, o toks slogus, amžinoj prieblandoj ir įtartinoj tyloj tūnąs miškas, ko gero labiausiai patrauklus meninį požiūrį turinčioms asmenybėms: oi daug jie čia gali idėjų pasisemti ir energijos pasikrauti!
Sengirių ateitis
Ką apie sengires sako biomedicinos mokslų daktaras, docentas Vidmantas Verbyla?
„Kuo vyresni medynai, tuo jie lengviau pažeidžiami neigiamų klimato, aplinkos veiksnių, ligų ir kenkėjų. Miško medžių populiacijos, kaip ir bet kurios gyvosios gamtos sistemos dalys, stabiliausios ir turi daugiau galimybių išlikti, kai jose auga įvairaus amžiaus, kuo didesnės genetinės įvairovės – skirtingų genetinių savybių individai su kitų medžių rūšių priemaiša.
Miškininkai žino, kad kurdami sengires ir jose aklai drausdami bet kokią veiklą neišsaugosime ne tik vertingų medžių populiacijų, bet ir kitų gamtinių vertybių. Tai galima pagrįsti Dubravos rezervatinės apyrubės pavyzdžiu (Kauno r.). Tikriausiai tai pats seniausias rezervatas Lietuvoje, kuriame jokia ūkinė veikla nevykdoma nuo 1958 m. Sausojoje rezervato dalyje (didžiąją dalį užima pelkė) 18 – aisiais rezervato egzistavimo metais (1977 m.) 90 ha plote augo labai gražus, pats našiausias Dubravos girios pušynas su eglės priemaiša, maždaug 150 metų amžiaus. Pasižvalgykime po šią teritoriją dabar, praėjus daugiau kaip 60 metų. Dalis senųjų medžių išvirtę ir bebaigiantys pūti. Miško atsikūrimas nevyksta, ištisi plotai apžėlę lazdynais ir tik kur ne kur auga pavienės nuskurusios eglutės. Medyne atsirado nemažų aikščių, apaugusių lazdynais. Po jais bet kokio pušies atsikūrimo negalime tikėtis šimtmečiais. Nukenčia ir kitos biologinės rūšys, nes joms išlikti ir tarpti reikia įvairių medyno ontogenezės stadijų.
Turėjo praeiti nemažai metų, kol gamtininkai suvokė, kad pirmojoje Lietuvoje saugomojoje teritorijoje – Žuvinto draustinyje (dabar – Žuvinto biosferos rezervatas), siekiant palių pievose išlaikyti rūšinę žolinės augalijos įvairovę, būtina ganyti gyvulius ir šienauti. Svarbiausia buveinių nykimo priežastis – ūkinės veiklos nutraukimas, kuris sąlygoja viršutiniame dirvožemio sluoksnyje nesuirusių augalų liekanų kaupimą, ir dėl to per keletą ar keliolika metų jų būklė tampa bloga ar net labai bloga, o daugeliu atveju išveši invaziniai augalai.
Kai diskutuojama apie miško ekosistemą, imama teigti, kad miškų augalų apsaugai grėsmę kelia intensyvi miškininkystė, nes kinta jų apšvietimo sąlygos ir dėl to reikia stabdyti ūkinę veiklą. Bet juk apšvietimo sąlygos kis ir neūkininkaujant, tik šis procesas vyks ilgesnį laiko tarpą.
Miškuose, kuriuose ūkininkaujama, gausinama ne tik biologinė įvairovė – jie atlieka gamtosaugines ir socialines funkcijas. Niekas tiek, kiek miškininkai, miškuose neįrengė ir neprižiūri poilsio aikštelių, jie palieka tūkstančius bioįvairovės medžių, steigia savas saugomas teritorijas – kertines miško buveines, genetinius draustinius, sėklinius medynus, dirba pagal tarptautinį FSC sertifikatą (dirbama tausojant socialines ir gamtines vertybes) ir vykdo dešimtis kitų gamtotvarkinių priemonių.“
Iš tiesų, norisi, kad meilė gamtai, gal šiuo atveju konkrečiai, miškams, būtų besąlygiška. Sąmoningi tėvai savo vaikus myli bet kokius: ir gražius, garbanotus, ir raudonplaukius, strazdanotus. Ar vaikas greitesnis, protingesnis, ar rubuilis žiopliukas – vis vien jis žmogaus kūrinys, jo kūdikis. Taip ir miškas – gražus bei vertingas bet koks. Ar jaunas, ar ūgtelėjęs, o gal brandus, šakom dangų remiantis. Man sengirės yra labai gražios, bet paraleliai eina ir iki jos dar tik žengiantys miškai. Juolab, kad kiekviena flora ir fauna turi savo miško amžiaus favoritus – tiek gyvūnijai, tiek augalijai reikia pačių įvairiausių, visais aspektais skirtingų miškų plotų. Gamtoje tai vadinama balansu.
Parengė Jūratė VITKAUSKAITĖ
