Laimonas nuleido kojas nuo lovos krašto ir, užmerkęs akis, bandė suvaldyti vis dar svaigstančią galvą. Vakar vienas ištuštino visą šampano butelį, o dabar sąmonė skendėjo migloje. Kur ji? Taip troško ryte pažadinti moterį…
Staiga jis pamatė Janiną, tyliai išeinančią iš vonios kambario. Jos šypsena buvo liūdna. Įdomu, ar kitomis aplinkybėmis ji būtų kitokia?
– Labas rytas. Norėčiau pasakyti, kad malonu tave matyti, – bandė juokauti Laimonas, nors balsas išdavė nerimą. – Janina, neliūdėk. Vakar buvo blogiausia diena mano gyvenime, bet tai – jau praeitis.
Janina priėjo prie vyro ir jį apsikabino, jo galva įsirėmė į moters krūtinę.
– Labas. Mano taip pat. Deja, tai – absoliuti tiesa.
– Nors tiek gerai, kad susitikome dabar, o ne po mėnesio ar metų, – tęsė jis, mėgindamas šypsotis. – Jei būtum dingusi kaip ryto rūkas, aš ieškočiau tavęs visur.
– Vadinasi, kitą mėnesį mane vesi? – paklausė Janina per žingsnį atsitraukusi.
– Manau, tai būtų visiška nesąmonė, – atsiduso Laimonas. – Žinai kodėl? Nes esi bailė! Gundei, nenuleisdama akių nuo manęs. Norėjai, kad pakilčiau į tavo kambarį, bet sutikau tave bėgančią su kuprine ant laiptų. Kur dingo tavo geismas? Visa drebėjai kaip epušės lapas ir buvai pasiruošusi mane palikti, kai man tavęs labiausiai reikėjo.
– Ačiū… – Janina nuleido galvą. – Labai ilgai tavęs laukiau… Nežinojau, ką daryti, pirmą kartą gyvenime buvau tokioje klaikioje situacijoje. Bet aš nepabėgau, dabar esu čia.
„Jis mane erzina, bet man patinka – gražus, mandagus, supratingas, savimi pasitikintis“, – šmėkštelėjo mintis moters galvoje. Pasitikėjimo savimi netrūko ir jai – tai juos siejo. Janina rankomis perbraukė vyro plaukus, švelniai glostė pečius, Laimonas sulaikė jos plaštaką, lyg nebyliai klausdamas, o kas toliau? Ji tūpėsi, laisva ranka nuslinko pilvo link, stumtelėjo Laimoną ant lovos.
– Nori iniciatyvos – gausi.
Jiems akimirką pritrūko žado, išpylė prakaitas, kai susitelkė į pirmykščius instinktus. Nei vienas, nei kitas nenorėjo nusileisti smarkumu ir įkarščiu, abu atsidavė neapsakomai palaimai, švelnumu išlyginančiai gaivalingą aistrą.
***
Po dviejų mėnesių, paprastą dieną, jie susituokė Vilniaus civilinės metrikacijos skyriuje. Savaitei išskrido į Turkiją. Lėktuve Laimonas išsakė Janinai norą kuo greičiau aplankyti jos namus. Iki šiol jų nematė – nuolat dirbo, skendo komandiruotėse, buvo įnikęs į verslo reikalus. Iš pradžių jie mylėdavosi beveik kasdien, vėliau Janina atvykdavo į Goštauto gatvę tik savaitgaliais… Apsivilkusi gražius apatinius moteris laukdavo Laimono miegamajame. O kartais užsimesdavo kokius nors vyro marškinėlius ir jį pasitikdavo virtuvėje. Iš tikrųjų nebūdavo svarbu, ką vilkėdavo, nes, vos įžengus Laimonui į namus, staiga likdavo be drabužių.
***
Janina tyliai atrakino duris ir įėjo vidun. Akys iškart užkliuvo už tuščių butelių eilės. Buteliai! Kaip juos paslėpti, kai Laimonas seka kiekvieną jos žingsnį?
– Užeik, – tarė apimta lengvos panikos.
Laimonas įėjo iš paskos, liūdnomis akimis žvalgėsi aplink. Maži kambarėliai, tvankus, dusinantis kvapas… Ant virtuvinio stalo gulėjo neišsiųstas kvietimas dukrai į motinos vestuves. Prieš dvi savaites jo pirkta vestuvinė suknelė kabėjo ant miegamojo spintos durų. Pajutusi ties ja užstrigusį vyriškio žvilgsnį, Janina skubiai nutraukė suknelę, įvilko į apsauginį maišą ir įgrūdo į spintą. Net nesivargino pakabinti, kad nesusiglamžytų…
Tokius jos veiksmus stebintį Laimoną nuo oro trūkumo apėmė šleikštulys. Jis atidarė langą, o Janina priėjo prie baro – pilnutėlis…
Iš švarko kišenės išsitraukė judviejų nuotrauką, įamžinusią tą akimirką, kai Janina ištarė „taip“. Laikydama prieš objektyvą vestuvinį žiedą, ji atrodė tokia laiminga…
Moteris priėjo ir paėmė iš Laimono nuotrauką, kitos rankos nykščiu perbraukė per ką tik įpiltą konjako taurę. „Kada ji spėjo?“ – šmėstelėjo nuostaba vyriškio galvoje.
– Čia atrodome labai laimingi, – atsiduso Janina.
Laimonas tylėjo. Jis suvokė, kad galbūt suklydo. Nuotraukoje jie atrodė laimingi, nes tada ir buvo laimingi. Nepaprastai laimingi, bet akli. Kiek kartų Laimonas ją vaišino stipriaisiais gėrimais? Ji bandė atsisakyti, bet vėliau nesipriešino… Tiek daug klausimų kilo, bet kodėl tik dabar, o ne prieš vestuves? Galiausiai vyriškis ryžosi išsiaiškinti.
– Tu… alkoholikė? – jo balsas skambėjo šaltai.
– Aha, – be emocijų sumykė Janina.
– Ar bandei gydytis?
Moteris pradėjo vaikštinėti po namus. Nuėjusi į virtuvę, atsinešė neišsiųstą vestuvinį kvietimą ir padėjo jį šalia nuotraukos.
– Taip, daug kartų, – ji apvertė kvietimą ir ėmė skaityti garsiai: – „Gerbiama Goda, nuoširdžiai kviečiame Jus dalyvauti motinos Janinos Ščiulgienės ir Laimono Vėberto vestuvėse. Ceremonija vyks prestižiniame „Motif“ restorane Vilniaus centre. Unikalus interjeras, šefai sujungs Paryžiaus ir azijietiškos virtuvės patirtis, puikus aptarnavimas, skambės gyva muzika. Jūsų lauks daug staigmenų, dovanos ir nakvynė prabangiame viešbutyje.“ Kur dingo prestižinis restoranas?
Laimono skruostus nutvilkė raudonis.
– Nekenčiu vestuvių, – prisipažino jis. – Nesureikšminu jų ir nemanau, kad turėtume išleisti krūvą pinigų per vieną vakarą. Bet tau, pasirodo, vestuvės ir pretenzingumas – tiesiog neišskiriami.
Janina kilstelėjo antakį, nusviedė kvietimą ir nuotrauką ant stalo. Laimonas atsisėdo į fotelį.
– Šiandien, mieloji, aš uždavinėsiu klausimus, – griežtai tarė jis, sukryžiavęs rankas ir žvelgdamas tiesiai į jos akis. – Nemanyk, kad liksiu kvailio vietoje…
– Tu gyveni Vilniaus centre, prabangiame bute, – nelaukdama klausimų, ėmė dėstyti Janina. – Dažnai tie, kurie sukasi aukštuomenėje, mano esantys geresni už kitus. Atsakymas paprastas: Laimonai, esi turtingas, aš – ne. Bet aš tavęs nesmerkiu; esi toks, koks esi. Nesmerk ir tu manęs, juk patikau tau tokia, kokia esu, – ji giliai įkvėpė, bandydama sutramdyti emocijas. – Suprantu, kad mažas namelis ir kuklus apstatymas neatitinka tavo lūkesčių. Bet ar tai dabar svarbu? – moters balsas virpėjo. – Prašau, nedaryk skubotų išvadų. Tu man labai reikalingas, esi pats brangiausias žmogus pasaulyje.
Janina lyg šešėlis vaikščiojo po kambarį.
– Neklausinėk, leisk man susitvarkyti: surinksiu butelius, išvalysiu kiekvieną kampelį, užkursime židinį. Gali pasirinkti savo kabinetui vietą – dukters kambarį ar svetainę. Noriu, kad jaustumeisi čia kaip namuose, – jos akyse suspindo viltis, o lūpų kampučius suvirpino vos pastebima šypsena.
– Atleisk, – sunkiai ištarė Laimonas. – Bijau, kad tave įskaudinsiu. Noriu… grįžti į Vilnių, – jis sugniaužė kumščius tarsi kovodamas su kažkuo nematomu. – Esu nemaloniai nustebintas. Žinai, aš persigalvojau – privatumas mano asmeniniame gyvenime svarbus. Dvidešimt metų stengiuosi įtikinti žmones, kad priklausau aukštuomenei. Gerąja prasme. Bankai, kompanijos, politika…
Jo žodžiai pakibo ore.
– Tu alkanas? – pertraukė jį Janina.
– Ne. Vis dar sotus lėktuvo maistu.
– Aš irgi, – ji tyliai nusijuokė, bet juokas nebuvo nuoširdus.
Laimonas dar kartą peržvelgė Janinos namelį, akys slydo per virtuvę, dukters kambarį, valgomąjį, miegamąjį. Stabtelėjo koridoriuje prie lauko durų. Atsisuko ir taip akimis įsigręžė į Janiną, kad ši net nustojo kvėpuoti. Įdėmiai žiūrėjo į moters veidą, tada į jos kojas, aukštyn, tarsi fiksuodamas kiekvieną kūno dalį. Janiną apėmė keista nuojauta, Laimonas pasidarė kažkoks kitoks…
Ištraukęs ranką iš švarko kišenės, vyriškis nusimovė vestuvinį žiedą ir paduodamas jai tarė:
– Kai pagysi, paskambink.
– Gražus žiedas, – tyliai pasakė Janina, užsimovusi jį ant kairės rankos didžiojo piršto.
– Gali pasilikti sau. Man jis nereikalingas.
– Kiss bye (vert. pabučiuok iki pasimatymo)! – tą akimirką ji sušnabždėjo, skausmas ir pyktis susipynė moters balse. – Neprašysiu, kad pasiliktum… – skruostais riedėjo išdavikės ašaros.
Laimonas pasilenkė ir ją pabučiavo, o širdgėla įsitvirtino tarp jų kaip nepajudinamas pleištas. Janina įsistebeilijo į grindis lyg svarstydama, ką tokio pasakyti, kad jis pasiliktų, o gal tikėjosi ką nors gero išgirsti. Kai tyla tapo nepakeliama, ji apsisuko ir nuėjo į miegamąjį. Po akimirkos pasigirdo žingsniai – Laimonas grįžo. Priėjęs iš nugaros, jis švelniai, bet tvirtai apsivijo jos liemenį, priglausdamas moterį prie savęs. Janina verkė, apimta nevilties. Vyras ją dar stipriau priglaudė, lyg norėdamas apsaugoti nuo viso pasaulio, – Laimonas jau gailėjosi, kad leido išsprūsti tokiems aštriems žodžiams ir šiurkščiam elgesiui. Tačiau jis neatsiprašė…
Janina pajuto, kaip šaltas vakaro vėjas prasiskverbė pro atvirą langą, bet viduje degė ugnis, kurios negalėjo užgesinti.
– Laimonai, jau ne vienus metus jaučiuosi it viduje mirusi, – ištarė ji, ieškodama užuovėjos. – Lėtai pūvu iš vidaus, bet šiandien mane apėmė siaubas… Kas bus, jei tu mane paliksi?
Vyras pažvelgė į ją.
– Aš baiminuosi, kad tas puvinys nepradėtų ėsti mūsų santuokos, – tyliai atsakė jis. – Kad ateis laikas, kai nebegalėsime apsimesti, jog viskas gerai.
Vyriškis prisiminė akimirkas, kai juokavo kartu, kai svajojo kartu, kai atrodė, kad pasaulis priklauso jiems. Dabar jis byrėjo į šipulius.
Jie atsigulė į lovą, nusisukę vienas nuo kito, tarsi vengdami pripažinti, kad yra vyras ir žmona. Laimonas ilgai žiūrėjo į blankią miegamojo sieną. Jis jautėsi nesmagiai, kad suteikė vilčių šiai moteriai, vedė, prižadėjo niekada neišduoti, nepalikti, neskaudinti, likti šalia varge ir džiaugsme. Tik taip ir nepavyko sužinoti, kas jos sielą taip giliai sužeidė, kad Janina pradėjo skęsti alkoholio liūne. Laimonas buvo įsitikinęs, kad nėra dėl to kaltas. Bet ar tikrai? Jis nuveš pas pačius geriausius gydytojus ir Janina išgis. Gal jų santuoka nugalės visus išbandymus? Reikia sulaukti ryto…
– Negali užmigti? – sukuždėjo Janina.
– Tu šalia, bet tuo pačiu jaučiuosi toks vienišas.
– Neturėk vilčių, kad aš pasikeisiu, mano kūną laužo ir svaigalai mane paverčia nebe savimi. Nemanyk, kad kada nors stebuklingai atvirsiu į tą moterį, kurią pamilai. Neturiu tokios burtų lazdelės, kuria pamojus pakeisčiau laiką, aplinkybes, faktus.
– Nurimk, visada randu sprendimą. Toks mano darbas, – Laimonas priglaudė lūpas prie Janinos lūpų. Jautė jos ašarų skonį.
– Nepalik, prašau, manęs…
Judviejų kaktos susiglaudė.
***
Janina pabudo, kai Laimonas jau buvo su paltu ir, atsisėdęs ant lovos, kažką rašė savo bloknote. Jis taip darydavo kiekvieną rytą Vilniuje prieš išvykdamas į darbą. Išplėšė lapelį ir padėjo ant savo pagalvės. Ji neatsimerkė, kai jis pakilo nuo lovos. Neatsimerkė, kai išjungė šviesą ir uždarė miegamojo duris. Greičiausiai nuo šiandien pasikeis Janinos gyvenimas, nors Laimonas turėjo būti antroji pusė iki mirties… Viskas, ką jis žinojo apie ją, tebuvo melas.
Janina nusiklojo antklodę, tamsoje apčiuopė lapelį su trumpa žinute.
– Aš tave myliu, Janina. Nuo tada, kai tave pamačiau. Dabar myliu tave dar labiau nei tą dieną, kai tuokėmės. Aš tave myliu, Janina. Po velnių, nedrįsk manyti, kad tavęs nemyliu… – perskaitė tyliu balsu.
Eitvydė PRANEVIČIENĖ
