Jonavos rajono neįgaliųjų draugijoje susibūręs knygos mylėtojų klubas „Mūza“, vadovaujamas Gražinos Čekavičienės, surengė jautrią popietę „Jūsų nėra, bet liko atmintis ir žodžiai“, skirtą į Amžinybę išėjusiems draugijos nariams prisiminti. Sueigos metu skambėjo jų sueiliuoti posmai, pasidalyta prisiminimais apie buvusius kolegas, o ant jiems supiltų kauburėlių uždegtos mirksinčios žvakės.
Grįžimas į pradžią
„Subėga vėl mintys į popieriaus lapą/ – Gyvenimo kelią, į sapno ražienas…/ Nuklysta ir grįžta per senąjį taką,/ Ir gula keisčiausiais šešėliais ant sienos,/ Ant lango, ant drobės, kur stalas užtiestas./ Matau, kaip tos mintys, neramios ir paikos…/ Mes norim pažinti Jūsų kūrybą/ kaskart vis iš naujo… – į popietės dalyvius jaudindamasi kreipėsi renginio vedėja Vitalija Kraučelienė. – Pabūkite šiandien kartu, pasiklausykite savo eilėraščių.“
Tą popietę visų atmintyje atgijo kūrėjų žvilgsniai, tarsi iš rūko išniro veidai, jų šypsenos, o klubo narių lūpomis prabilo mums palikti jų eilėraščiai. Toji prisilietimo prie mirusių literatūrinio žodžio mylėtojų, aktyvių visuomenės veikėjų akimirka ne vienam atėjusiajam išspaudė ašarą.
Renginio metu prisiminta Eglė Miliušytė-Brazdžiūnė (1950 m. lapkričio 26 d. – 2022 rugpjūčio 8 d.), kurios eilėraščiuose iškyla asmeniniai jos gyvenimo posūkiai ir potyriai.
Susirinkusieji dalijosi prisiminimais apie lietuvių kalbos ir literatūros mokytoją, rajono poezijos klubo „Šaltinis“ narę Danutę Kuliavienę (1936 m. rugpjūčio 24 – 2023 m. vasario 27 d.). Jos kūryba sudėliota knygose „Ilgesys“, „Paženklinta“, „Laiko upė“, „Per gyvenimą“.
Primindama Edmundo Simanaičio (1929 m. sausio 5 d.– 2017 m. vasario 27 d.) biografiją, popietės vedėja prisipažino, kad nelengva rasti žmogų, kuris, aktyviai dalyvaudamas politinėje veikloje, sugebėtų atsiskleisti kaip lietuviško žodžio puoselėtojas. 1995–1997 m. jis buvo Jonavos rajono savivaldybės meras, 1997–2000 m. – Lietuvos Respublikos krašto apsaugos viceministras, 2005–2009 m. – LR Prezidento konsultantas. E. Simanaičio eilėraštis „Tėve mūsų, kuris esi danguje” tapo malda ir ne kartą skambėjo politinių kalinių ir tremtinių susitikimuose. Tai asmenybė, kurios skausminga gyvenimo patirtis neužkirto kelio aktyviai dalyvauti Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos veikloje, lyriniu žodžiu pasidalyti „Šaltinio” organizuojamose šventėse.
Jie kūrė gyvenimą
Prisiminimais pagerbtas Lietuvos žurnalistų sąjungos narys, Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos (LKRS) įkūrėjas ir ilgametis vadovas Konstantinas Felicijonas Fedaravičius (1938 m. spalio 25 d. – 2023 m. birželio 18 d.). Jis buvo ne tik publicistinių knygų rašytojas, bet ir LKRS narių almanachų sudarytojas bei leidėjas. K. F. Fedaravičius yra bene vienintelis autorius Lietuvoje, sukūręs eiliuotus romanus „Abraomas Kulvietis“, „Martynas Mažvydas“, „Stanislovas Rapolionis”, skirtus Lietuvos kultūros nešėjams. Jis mėgdavo kartoti, kad „gyvenimas – tai kūryba, o kūryba – tai gyvenimas“. Šie žurnalisto, prozininko ir poeto K. F. Fedaravičiaus, bendraminčių vadinto Kostu, žodžiai iškalti ir jo paminkliniame akmenyje Šmatų kapinėse.
„Iš tolių, praeities, net nebūties/ ateina tie, kurie verti tavęs./Ir vėlei tu pabėgi nuo mirties/ buvimo žemėj tęst”, – savo eilėraštyje rašė Albinas Pavasaris (1954 m. vasario 20 d. – 2023 m. gruodžio 24 d.). Jo išėjimas buvo toks netikėtas, kad ligi šiolei draugai ir bičiuliai gyvena laukimu, vildamiesi, kad kūrėjas sugrįš iš tolimos kelionės. Tai poetas, kūno kultūros mokytojas metodininkas, ilgametis poezijos klubo „Šaltinis“ narys, 25-erius metus ėjęs šio sambūrio pirmininkės pavaduotojo pareigas. Savo brandžiausius eilėraščius Albinas pateikė skaitytojui leidiniuose „Praradimų turtas“ ir „Ženklai“. Laukdamas artėjančio 70-mečio, jis ketino savo gerbėjus nudžiuginti nauju eilėraščių rinkiniu. Nespėjo. Bet po jo mirties artimieji išpildė Albino svajonę – išleido eilėraščių rinktinę „Mano buvimas žemėje“.
Pokalbiai būtuoju laiku
Prisiminimais apie Išėjusiuosius dalijosi Jonavos krašto kultūros ir istorijos metraščio „Taurosta“ redaktorius Vytautas Venckūnas, korespondentas Marius Glinskas, „Jonavos balso“ redakcijoje kartu su K. F. Fedaravičiumi dirbusi žurnalistė Vera Semionova, kiti popietės dalyviai.
Apie mokytojos D. Kuliavienės gebėjimą perteikti lietuvių kalbos taisykles ugdytiniams eiliuotai papasakojo G. Čekavičienė.
Jonavoje gyveno ir kūrė daug talentingų žmonių, apie kuriuos šiandien kalbame tik būtuoju laiku. Iki šiol tebeskamba Viktoro Junkaičio (1927–1994) satyrinis žodis, sumišęs[i] su meilės lyrika: „Kai kuoktelėsiu aš iš ilgesio,/ Tai neatskirsiu rožės nuo aguonos,/ Tai žiedus ašaromis vilgysiu,/ Spyglius tai krimsiu vietoj duonos“ (eil. „Juokas pro ašaras”).
Zigmas Pavilonis (1925–2005) savo kūrybai rinkdavosi išgyventos patirties temas – tremtį, grįžimą į tėviškę, meilę ir ilgesį. Visada tylus, ramaus būdo žmogus iš šio pasaulio išėjo tada, kai ant stalo gulėjo dar vienas naujo eilėraščių rinkinio maketas….
Daugelis jonaviečių gėrėjosi Stasės Kuzerytės-Ragelienės (1936–2006) nutapytais peizažais, natiurmortais, skaitė jos eilėraščius, kuriuose, tarsi paveiksluose, išryškėdavo džiaugsmo ir liūdesio spalvos: „Prisišaukiau Mūzą – verkiu ir dainuoju./ Nupiešiu paveiskslą – ji juoksis, atleis./ Prisišaukiau Mūzą – ilgiuos, lūkuriuoju,/ Buriu: ji dažnai čia ateis – neateis…“ (eil. „Prisišaukiau Mūzą”).
Visada optimistiškai nusiteikusį pedagogą, šachmatininką Stasį Saldūną (1921–2004) neabejodami turėtume laikyti meilės poetu. Jo eilėraščiuose dominuoja tauriausias jausmas, dedikuojamas mylimajai: „Apie laimę ir džiaugsmą norėtųsi rašyti,/ Norėtųsi dainuot mudviejų bučinio ekstazėje…” (eil. „Priesaika“, skirtas žmonai Liudai).
Renginyje pagerbta daug kitų kūrėjų, savo liudijimus gyvenimui surašiusių į eilėraščius. Tarp jų – Roma Štakėnienė, Alina Garnienė, Aleksandra Grendienė, Stasė Bilienė, Ričardas Juozas Drabavičius…
Už jautrumą ir dėmesį Išėjusiesiems turime padėkoti Jonavos neįgaliųjų draugijos pirmininkei Ramutei Aušrotaitei-Šilkaitienei, renginio organizatorėms Gražinai ir Vitalijai, visoms klubo „Mūza“ narėms, skaičiusoms mirusių poetų eiles, tiems, kurie pakvietė pakeliauti prisiminimų takais. Ta popietė – tai šiandienos slenkstis, ties kuriuo susitikome su Tylos minute paženklinta praeitimi.
Irena BŪTĖNAITĖ
