Spalio pradžioje Kultūros centro Meno galerijoje atidaryta Vilniaus dailės akademijos Kauno fakulteto grafikos magistrančių paroda „FRGMNT II“. Tai – meninio ir socialinio tyrimo „FRGMNT“, kurio ekspozicija buvo pristatyta balandžio mėn. Kaune, tęsinys. Per jaunųjų menininkių prizmę perleistos asmeninės aktualijos tampa kūrybinių ieškojimų fragmentais ir meninėmis idėjomis. Autorės narsto šiandienes sociumo problemas ir perteikia vizualinį komentarą, kviečia žiūrovus diskusijai. Dešimt protingų, žavių ir talentingų menininkių – Toma Šilinaitė, Rūta Kučinskaitė, Gerda Žemaitytė, Birutė Čeidaitė, Martyna Jančaitytė, Sandra Grebliauskaitė, Urtė Krasauskaitė, Indrė Stankevičiūtė, Svetlana Romaško, Eglė Kabašinskaitė – pristatė savo darbus. Kalbinau kiekvieną renginio dalyvę atskirai ir paprašiau atsakyti į šį klausimą: ką jos planuoja dirbti baigusios mokslus?
M. Jančaitytė: „Darbai – BE PAVADINIMO. Piešiu iliustracijas žurnalams, dažniausiai – mados, grožio ir panašių temų straipsniams. Piešinys ant popieriaus dažniausiai tėra „karkasas“, pagrindas spalvoms ir kompozicinėms modifikacijoms, kurias atlieku jau skaitmeninėje erdvėje. Tokių „išnarų“, niekada netampančių savarankiškais kūriniais, kaupiasi vis daugiau ir daugiau, jos guli stalčiuose, dėžėse, lentynose. Kompiuterio programų pagalba toks pirminis piešinys tampa galutiniu kūriniu – išdailintu, atskleidžiančiu temą, bet nuobodžiu. Tuomet imu eskizą, piešiu ant viršaus, lieju spalvas, dedu į rėmelį ir kuriu naują kompoziciją. Kerpu fragmentą ir pristatau jį kaip tą vienintelį išbaigtą kūrybos objektą. Detalė parodo visumą ir pasakoja jau ne straipsnio, o mano asmeninę istoriją.
Artimiausiu metu planuoju išleisti knygą, esu sukaupusi daug darbų. Baigusi mokslus planuoju dar daugiau laiko skirti kūrybai. Darbą aš jau turiu – galerijoje.“
I. Stankevičiūtė: „Darbai – KLAIDINGOJO „AŠ“ VERSIJOS. Įprasti mano išgyvenimai – stresas, įtampa, nerimas ir t. t. Kartais atrodo, kad neištversiu, tuomet trokštu pabėgti, pasislėpti, sulįsti į žemę, tarsi nieko aplinkui nebūtų, tik aš – viena ir niekam nereikalinga. Viskas, ką darau, kartais atrodo beprasmiška... Jei paklaustumėte, kodėl tokios mintys kyla, niekaip negalėčiau paaiškinti. Labai erzina, kai kas nors patapšnoja man per petį ir ramina, kad viskas bus gerai, jog neverta nusiminti dėl smulkmenų, kitiems būna gerokai sunkiau. Šios frazės – lyg kokie parazitai – įsiskverbia į vidų, ima nekaltai graužti ląstelę po ląstelės, raumenį po raumens ir, žiūrėk, iš tavęs telieka tik tuščias kiautas...
Noriu studijas susieti su psichologija, ateityje svajoju dirbti tokį darbą, kuris leistų tirti žmogaus pasąmonės vaizdinius.“
R. Kučinskaitė: „Darbai – DIME/PASAKYK. Kiekviena plytelė – unikali žmogaus gyvenimo istorija. Sena ar nauja? Graži ar dar gražesnė? Tobula?“
E. Kabašinskaitė „Darbai – PILIAKALNIO G. 77-2. (lino raižinys, pastelė). Įeinu pro namo duris, užlipu kaip kopėčios stačiais laiptais, patenku į kambarį, kurio sienos išklijuotos gėlėtais tapetais. Kalbu prisiminimais, virstančiais vaizdiniu pasakojimu apie erdvę, kuri supo mane, kai augau. Sąmoningai pasirinktas būdas spausti ant kitos tapetų pusės veikia tarsi nuotaikų erdvė: kas yra už jos, kai neprisimeni visų įvykių, bet pameni jausmą? Du tapetų motyvai, du kambariai, kuriuos jie puošė, kai aš augau Piliakalnio g. Pateikiu konkrečią vietą tiksliai negalėdama nupasakoti, kaip visi prisiminimai į mane įsiskverbė.“
G. Žemaitytė: „Darbas – O KAIP MATAI TU?“ – tuščia drobė, vos keli smulkiu šriftu parašyti žodžiai. Šis darbas yra tarsi eksperimentas, kviečiantis jame dalyvauti visus norinčius. Užduotis paprasta – parašyti tai, kas turėtų būti nupiešta bendrame kūrinyje. Žodis žymi objektą, kuris yra tam tikros spalvos ir užima tam tikrą drobės vietą. Kuo daugiau dalyvių, tuo darbas sudėtingesnis, turi daugiau siužeto vingių, veikėjų, aplinkos detalių. Žiūrint į jį reikia sutelkti dėmesį į simbolines reikšmes, fiksuoti tikrus objektus, suvokti piešinio potekstę ne vizualinio, o tekstinio turinio atžvilgiu. Įdomiausia, kad visi gausime vaizdinį savo paąmonėje tokį, kokio negalėsime nupasakoti, palyginti, pavaizduoti. Kūrinio rezultatas – daugybė skirtingų paveikslo išraiškų.“
S. Grebliauskaitė: „Darbai – GAMES. Žaidėjo portretas gali būti suvokiamas įvairiai. Jis įprastai sudaromas stebint šeimos narį, pažįstamus žmones, kurie žaidžia žaidimus. Įdomu, kas tas žaidėjas, kuo jis tampa virtualioje erdvėje ir kas jis yra realiame gyvenime? Kaip šie du skirtingi pasauliai sąveikauja tarpusavyje? Kokie asmenybės bruožai perkeliami į virtualią erdvę iš realaus pasaulio? Kokios žaidėjo savybės yra perkeliamos į realų gyvenimą iš virtualios erdvės? Pats žaidimo procesas gali būti pomėgis, o kai kuriems – netgi darbas, varžybos. Žaidimas padeda sukurti terpę, kurioje žaidėjas turi laikytis nustatytų taisyklių. Tai padeda individui įgyvendinti troškimus, tapti kažkuo kitu arba savimi. Žaidėjai virtualioje erdvėje įsikūnija į superherojus, nors realybėje tėra paprasti žmonės, kurie turi problemų ir rūpesčių, kaip ir visi kiti. Derindama meną ir kompiuterines technologijas, dažnai pasitelkiu skaitmeninio ekrano momentinio kopijavimo galimybes (angl. Screenshot), kurios padeda užfiksuoti žaidėjus, žaidžiančius žaidimus Twitch, YouTube platformose. Momentinė ekrano kopija įprastai naudojama pačių žaidėjų, kai jie siekia įamžinti tam tikrą žaidimo akimirką. Tą patį metodą naudoju, kad galėčiau užfiksuoti ir žaidėjo mimiką. Momentinėje ekrano kopijoje galima pamatyti, kaip žaidėjai pradeda žaisti žaidimą (angl. Blade &Soul), kuria savo personažą. Užfiksuojama akimirka, kai žmogus įsikūnija į veikėją, atpažįstamą žaidime. Tai – tarsi du gyvenimai, kurie persipina tarpusavyje.“
T. Šilinaitė: „Darbai – PADUŠKA IR SENIEJI KILIMAI. Mano dėmesį traukia daiktai, kurie tam tikrą akimirką tampa esmingiausi, kuriems atsitiktinai suteikiama proga tapti aliuzija į žmogaus gyvenimą. O dar tiksliau – viskas čia apie „padušką“ ir sieninius kilimus.“
U. Krasauskaitė: „Darbai – BŪTI SAU (koliažas). Karpydama, klijuodama ir spalvindama bandau pajausti, prisiminti ir išgyventi stipriausias akimirkas, kai esu įtari, bijau, pykstu, priimu kito vertybes arba iš jų pasirenku tik tai, kas patinka. Koliažo technikos forma perteikiu išorinį veido atspindį kaip mūsų veido bruožus, nes koks jautiesi esąs, toks atrodai ir kitiems.“
B. Čeidaitė: „Darbai – BE PAVADINIMO. Trijų darbų cikle vaizduojamos dviejų mergaičių asmenybės. Viena mergina laisvai bendrauja, žavi ir traukia kitus žmones, be to, veikėją nuolatos lydi sėkmė, jos laukia kūrėjos šlovė. Kita mergina yra uždara, turi socialinių, psichologinių problemų, todėl atsiriboja nuo aplinkos. Tačiau abi merginos daro viena kitai įtaką, tuomet pasikeičia elgesys, jausmai, požiūris. Žmogaus tarpusavio bendravimas, kaip stimulas, veikia kitą žmogų, nes mes lyginame save su kitais, bandydami išsiaiškinti, kiek esame geresni ar blogesni, kuo esame panašūs. Kartais netoleruojame kito žmogaus bruožų ar elgesio tik todėl, kad nesuvokiame, jog jis – mūsų pačių atspindys. Žmonių tarpusavio santykiai – tarsi mechanizmas, kuriame svarbi kiekviena detalė. Negalima nuspręsti, kuris sraigtelis yra svarbiausias ir reikalingiausias – sugedus nors vienam iš jų, visas mechanizmas pradeda strigti arba išvis nustoja veikti. Šis principas galioja ir žmogiškųjų santykių erdvėje. Tik pažinęs save, sugebėsi priimti ir kitą žmogų, jį suprasti.“
I. Stankevičiūtė: „Darbai – AŠ,TU, MES, JŪS. Kasdieną matome šimtus veidų – tiek pažįstamų, tiek ne. Kartais gatvėje sutinkame televizoriaus ekrane matytus žmones, juos atpažįstame iš karto. Tačiau pasitaiko atvejų, kai atmintyje lieka tik asmens užuominos, galbūt keli charakterio bruožai, išskirtinė išvaizda, neįprasta apranga ar įmantri šukuosena. Tai rodo, kad visi esame unikalūs, o sutiktų žmonių išvaizdos detalės ar elgesio būdai gali palikti mums neišdildomų įspūdžių – nesvarbu, ar tai – smulkūs atributai, ar lengvai pastebimi asmenybės bruožai.“
S. Romaško: „Darbai – ATSIDAVIMAS. Pasiaukojimas dėl kitų – tai stiprus jausmas kaip ir savisaugos instinktas. Kas vis dėlto priverčia žengti prieš save? Legenda apie faraono žmonos Veronikos žvaigždyną buvo paremta meilės istorija. Moteris paaukojo savo plaukus, kad dievai nurodytų jos mylimajam kelią namo. Plaukai pavirto žvaigždynu, tapo ženklu, nurodančiu kelią tiems, kurie pasiklydo ir neranda išeities.
Baigusi mokslus norėčiau dirbti mados industrijoje, kurti žmogaus įvaizdį – pradedant modelių šukuosena, baigiant bateliais.“
Eitvydė PRANEVIČIENĖ
