Paskelbtas Aktualijos

Laidojimo papročiai senovėje

Penktadienis, 25 October 2024 08:43 Parašė 

Spalio mėnuo po truputį eina į pabaigą. Miestuose gėlių turgūs jau iš tolo švyti įvairiausių spalvų chrizantemų žiedais, šalia išrikiuotos žvakių šūsnys – žmonių mintys sukasi apie Vėlines. Skubama tvarkyti kapelių, ruošiamasi mirusių atminimo šventės pagerbimui. Ilgus  šimtmečius lietuviai savo mirusius artimuosius laidodavo žemėje, tačiau vis labiau populiarėja kremacija – palaikų deginimas. O kaip savo gentainius laidodavo mūsų senieji protėviai – baltai?

Mirusiųjų laidojimo papročiai mokslininkų laikomi pačiais savičiausiais; jie gali skirtis net to paties etnografinio regiono ribose, o ką jau kalbėti apie istorijos tėkmę... Norint suprasti jų esmę, pirmiausia reikia žinoti papročio kilmę, kuri aiškėja iš archeologinių tyrinėjimų. Laidosenos tyrinėjimai – bene vienintelė galimybė tiesiogiai pajusti priešistorės žmonių dvasinį pasaulį, susidedantį iš tikėjimų, tradicijų, paprotinės teisės. Tik tuo ir pateisinama archeologų drąsa drumsti kapo ramybę“, – senuosius laidojimo papročius aiškina etnologas, gamtos mokslų daktaras Libertas Klimka.

 Kapas – riboženklis tarp gyvųjų ir vėlių pasaulių

Gimimas ir mirtis – svarbiausia prieštara, o kartu ir loginė bet kurios religinės ar filosofinės sistemos jungtis. Mūsų tolimų protėvių – įvairių baltų genčių – laidosenoje atsispindi ganėtinai sudėtinga to meto žmonių pasaulėžiūra bei jos raida. Gentainius prie kapo atlydi dvejopi jausmai: velionio gedima, jo gailimasi, bet kartu mirusiajam jaučiama ir prietaringa baimė. Kapas – tai mitiškai suvoktas riboženklis tarp gyvųjų ir vėlių pasaulių. Kapo įranga turi atspindėti įsivaizduojamos Visatos sandaros bruožus, – juk per kapą patenkama į dausas, į mirusiųjų šalį. Atsisveikinimo su mirusiaisiais papročių kaita reiškė esminius visuomenės pasaulėžiūros lūžius.

Laidoseną sudaro kūno parengimas kapo duobei, paties kapo įranga bei pomirtinio gyvenimo viziją atitinkančios atsisveikinimo apeigos. Lietuvos teritorijoje mirusieji būdavo laidojami ir sudeginti, ir nedeginti, taigi būta kremacijos ir humacijos papročių. Vienas būdas keitė kitą, o neretai, nelygu kuri kultūra ar gentis, šie abu būdai buvo praktikuojami kartu.

Mite apie mirusiųjų deginimo papročio atsiradimą (pasakojimas apie žynį Sovijų, pravoslavų vienuolio užrašytas 1261 m. vadinamojoje Malalos kronikoje) sūnus ruošia mirusiam tėvui guolį nakčiai, t. y. laidoja skirtingais būdais – žemėje, medyje, ugnyje (tai simbolizuoja jungtį su pirmapradžiais gamtos elementais: žeme, oru ir ugnimi).

Seniausias palaidojimas mūsų krašte rastas Spigino saloje Biržulio ežere, Telšių rajone. Jis datuojamas vėlyvuoju mezolito laikotarpiu – 5780 metų prieš Kristaus gimimą. Akmens amžiaus kapų archeologams apskritai pavyko aptikti Lietuvoje labai nedaug – tik apie 20. Visuose juose nedeginti palaikai. To meto žmonės mirusiuosius į kapo duobę guldydavo ant šono, palenktomis kojomis – taip miega kūdikiai. Gal būdavo imituojamas žmogaus grįžimas į Žemės motinos įsčias? Laidojama arti namų, o kartais net gyvenamojo būsto viduje, prie namų židinio. Taigi ir po mirties velionis tarsi dalyvaudavo bendruomenės gyvenime. Kai vadovautasi tokiomis nuostatomis, tikriausiai ir susiklostė gilios pagarbos senoliams paprotys. Dažname akmens amžiaus kape kauleliai randami apibarstyti raudonos spalvos dažais – ochra. Kartais kapinyno centre būdavo įrengiamas menamas židinys – akmenų ratas, į kurio vidų priberta to paties raudono dažo – tarsi norėta sušildyti šaltojoje žemelėje besiilsinčius gentainius.

Pilkapiai su akmenų vainikais

Bronzos ir ankstyvojo geležies amžiaus mirusieji vakariniame Lietuvos pakraštyje laidoti jau pilkapiuose. Įrengiant tokį kapą didelė reikšmė teikta akmeniui. Akmenų vainikais būdavo apjuosiami žuvusių karžygių pilkapiai arba iš jų sukraunamas tarsi namelis mirusiajam. Taip akmuo atskirdavo gyvųjų pasaulį nuo mirusiųjų. Kapai įrenginėti labai sudėtingai – išskiriami net devyni jų tipai. Seniausieji supilti iš žemių ir apjuosti akmenų vainikais, kai kurie net trimis eilėmis. Iki 1100 metų prieš Kristų čia išliko akmens amžiaus tradicija laidoti nedegintus mirusiuosius; tik guldyti jie jau aukštielninki. Nuo to datos visuotinai įsigalintis deginimo paprotys tęsėsi daugiau kaip tūkstantį metų. Pilkapius supildavo vien iš žemių, tačiau jų centre įrengdavo akmenų „namelius“, kurių viduje – urnos palaikų pelenams. Gal pilkapiai savo forma imituodavo dangaus kalną ar skliautą? Pilkapynai būdavo įrenginėjami toliau nuo gyvenviečių – taigi mirusiųjų pasaulis „nutolo“. Neretai jie plytėdavo už vandens – upės ar ežero.

Vėliau palaikų laidojimas žemėje laikytas žemės išniekinimu, todėl mirusiųjų kūnus imta kelti į medžius. Kai iš palaikų likdavo tik kaulai, juos laidojo žemėje (antrinis palaidojimas). Apie XI a. pr. Kr. atsirado mirusiųjų deginimo paprotys. Tikėta, kad sudeginant kūną lengviau išlaisvinama siela.

Baltai, pasak keliautojo ir pirklio Vulfstano (IX a.), savo mirusius kunigaikščius ir kilmingus žmones užšaldydavę ir išlaikydavę iki pusės metų (paprastus žmones – vieną arba du mėnesius) nelaidotus. Mirusiojo artimieji ir draugai tuo metu puotaudavę ar žaisdavę. Petro Dusburgiečio kronikos (1326 m.) duomenimis, prūsai ir lietuviai savo mirusiuosius degindavę su jų vergais, žirgais, medžiokliniais šunimis ir paukščiais, su kario apranga ir ginklais, nekilminguosius – su jų darbo įrankiais ir buities reikmenimis. 

Po akmeniu – vėlių valdovo Velino karalystė. Laidotuvių apeigos išreikšdavo ir pagarbą išėjusiam, ir tam tikrą jo baimę, – būdavo atliekamos ir tam, kad pasitraukęs iš gyvųjų netaptų vaiduokliu. Iš šio istorinio patyrimo ir bus kilę sudėtingi laidojimo, Vėlinių ir kitų mirusiųjų paminėjimo dienų, žiemos meto švenčių papročiai.

Mokslininkus labai domino, kur slypi deginimo papročio ištakos. Pasirodo, kad bronzos amžiuje Centrinėje Europoje apie penkis šimtus metų gyvavo archeologinė Urnų laukų kultūra. Ten sudegintų mirusiųjų pelenai ir įkapės būdavo laidojami molinėse urnose. Iš šioje srityje gyvenusių žmonių, veikiausiai keltų, mūsų tolimi protėviai gaudavo žaliavą metalo dirbiniams – varį, alavą, cinką. Taigi kūnų deginimo idėja bus atėjusi tuo prekybos keliu.

Senajame geležies amžiuje, prasidėjusiame apie 10–40 metus po Kr., mirusieji vėl laidojami nedeginti pilkapiuose ir vadinamuose plokštiniuose kapuose. Labai įvairiai būdavo sudėstomos mirusiojo rankos; tikėtina čia esant kažkokios prasmės, tačiau tai dar nėra detaliai ištyrinėta. Dar įdomesnis yra erdvinio orientavimo paprotys: moterys į kapą guldytos galva į saulės teką, vyrai – į laidą. Ir tik nedidelėje dalyje kapų mirusieji paguldyti galva tiksliai į šiaurę. Baltais išeiginiais drabužiais mirusieji rengti iki XIX amžiaus (vėliau dėl Katalikų bažnyčios įtakos paplito paprotys rengti juodais ar tamsiais drabužiais). Puošniai (dažnai vestuviniais drabužiais) buvo rengiama netekėjusias merginas ar nevedusius vaikinus. Ugnies apeiga laidojimo metu neišnyko ir tuokart. Ugnimi būdavo pašventinama kapų duobė; tai liudija randami angliukai ir apeiginės laužavietės šalia kapinynų. Baltai tarp kitų indoeuropietiškos kilties tautų dar išsiskiria palaidojimų su žirgais arba vienų žirgų kapinynų gausa. Tai byloja, kad žirgas, tolimų karinių išvykų bendražygis, buvo sudvasintas, priartintas prie žmogaus. Štai ir liaudies dainose žirgelis visada šalia bernelio. Išties kitados buvome raitelių tauta!

Apeiginių  laužų liepsnos

KAI NUMIRSIU

Kai numirsiu, tik nekaskit,

Tik nevežkit į kapus –

Į liepsnas skaisčias įmeskit –

Tegu laužas karstu bus.

Tegu kyla juodi dūmai

Dangaus skliautais mėlynais –

Ir bejausmis mano kūnas

Tepavirsta pelenais.

Dulkes tas paleiskit vėjams,

Laisvės paukščiams ant sparnų –

Tegu neša, tegu sėja

Dainą mano pelenų.

(Salomėja Nėris)

V a. po Kr. atėjusi nauja kūnų deginimo banga nevienodai sparčiai apėmė visą Lietuvą. Tik apie VIII a. jau visur liepsnojo apeiginiai laužai. Išimtį sudarė Žiemgala – ten šis paprotys beveik neprigijo. Antrosios kūnų deginimo bangos kilmę nustatyti kebliau. Ji kilo iš pietryčių arba pietų. Pasirodo, baltų gyvenamo arealo pakraščiuose šis paprotys apskritai nebuvo išnykęs. Pavyzdžiui, Padnieprės gyventojai senajame geležies amžiuje tebedegindavo savo mirusiuosius. Prasidėjus slavų ekspansijai tos srities gyventojai buvo stumiami į šiaurės rytus, – tai galėjo būti pilkapių su degintiniais palaidojimais rytų Lietuvoje atsiradimo priežastis.

Svarbus lietuvių laidosenos bruožas – pomirtinio gyvenimo viziją atitinkančios apeigos. Kremacija pomirtinio gyvenimo sampratos nepakeitė ir mirusieji laidoti su įkapėmis, jiems rengti mirusiųjų nameliai – kapai. Pasak Livonijos kronikos autoriaus Hermanno Wartberge’s, Lietuvos didysis kunigaikštis Algirdas 1377 m. buvo sudegintas su daugybe daiktų ir 18 kovos žirgų. Nuo seno lietuviai mirusiesiems laidojimo vietas įrengdavo gražiose vietose – ant kalnelio, prie upės ar ežero, miške ar netoli miško. Laidosenos dalys – mirusiojo šarvojimas, laidojimas ir šermenys, būdingos senovės lietuviams, išliko iki šiol.

Kūnų deginimo paprotyje galima įžvelgti Saulės kulto apraiškas: ugnis ir Saulė – du neatsiejami dalykai. Matyt, tikėta, kad ugnis turi apvalomąją galią nuo visokios bjaurasties, prikibusios šiame pasaulyje. Tad yra pagrindo manyti, kad tuomet baltai ir suformavo arba adaptavo idėją apie nematerialaus prado sielą, kurią ugnis išlaisvinanti iš kūno. Apie tai byloja ir simbolinių įkapių atsiradimas, kai vietoj tikrų daiktų į kapą imta dėti tik jų miniatiūrines kopijas. Deginimo paprotys išnyko Lietuvoje plintant krikščionybei ir tai ne iš karto, o labai pamažu.

Parengė Jūratė VITKAUSKAITĖ