Kaip sodai ir daržai rudeniop subrandina savo derlių, taip ir miškas apsikaišo gėrybėmis. Grybai, uogos vilioja žmogų dažną dieną praleisti miške. Išties, gamta raibsta įvairių uogų spalvomis. Šiemet ypač gausiai sunokę šermukšniai, putinai dosniai siūlo savo gardėsius ne tik paukščiams, bet ir žmonėms pasirinkti. Pažeme driekiasi bruknių, spanguolių kilimai, tik skink ir kraukis krepšin. O namie virk uogienę, šaldyk, ar šviežias uogas maišyk su medumi ir turėsi kupiną vitaminų šaltinį ilgais žiemos vakarais savo organizmui pastiprinti.
Tačiau miške randame ne tik puikiai pažįstamų uogų, bet ir kitokių, abejones keliančių ar visai nežinomų. Tad nereikėtų pulti ragauti, nes ne visos uogos yra valgomos, net skinti rankomis nederėtų. Ypač budrūs turi būti nepatyrę iškylautojai, o vaikams – itin didelis dėmesys. Kai kuriomis uogomis galima apsinuodyti, o didesnis jų kiekis – netgi mirtinas.
Paprastasis žalčialunkis
Tai nedidukas, iki metro aukščio puskrūmis. Gali būti vienas stiebas arba keli išsišakoję. Auga jis lapuočių arba mišriuose miškuose, dideliuose parkuose, kur daugiau drėgmės, ypač mėgsta derlingas šaltiniuotas vietas. Pušynų smėliuke šio krūmo niekada nepamatysime. Tačiau žalčialunkis mėgsta šviesą, todėl palei poilsiautojų kelius, takelius tikrai įmanoma su juo susidurti.
Paprastasis žalčialunkis – dažnai aptinkamas Lietuvoje augalas. Jo gausu Vilniaus ir Kauno apylinkių miškuose, vidurio Lietuvoje, kur derlingose žemėse klesti ąžuolai ir skroblai.
Tai vienas iš anksčiausiai žydinčių miško augalų, pirmiausia apsipilantis mažais alyvinės spalvos žiedeliais ir tik tada skleidžiantis žaliąją lapiją. Vėliau, pernykščių šakelių lapų pažastyse išauga raudoni pailgi, mažesni nei centimetro dydžio vaisiai, tiksliau kaulavaisiai, su 4–5 mm dydžio kauliukais. Vaisiai, kurių išauga po kelis ar net keliolika, yra prisitvirtinę prie pat stiebelio, todėl labai paprasta smaližiaujant į saują iškart nusibraukti ne vieną, o keletą. 10 uogelių yra mirtina dozė, tačiau net ir nuo vienos galima stipriai apsinuodyti, pakenkti savo dantims (tuomet jie itin greit genda ir iškrenta). Beje, ne tik uogos, bet visos augalo dalys nuodingos, todėl plikomis rankomis geriau jo neliesti.
Raudona – įspėja
„Raudona vaisių spalva atkreipia mūsų, ir gyvūnų dėmesį, tačiau jos paskirtis gamtoje yra dvejopa, labai priešinga: iš vienos pusės, ryški raudona spalva skirta privilioti gyvūnus, kad jie išnešiotų ir pasėtų uogas, iš kitos – ši spalva mums lyg raudonas šviesoforo signalas, reiškiantis įspėjimą: sustok, neliesk!
Žalčialunkio patys nuodingiausi yra vaisiai, bet nuodingos ir visos kitos augalo dalys, ypač žievė. Derėtų nuolat stebėti, ką gamtoje veikia jūsų vaikai, nes užsižiūrėjus į telefoną, knygą ar kitaip ilsintis, mažylių savarankiška pažintis su gamta gali baigtis liūdnai“, – įspėja gamtininkė, Vytauto Didžiojo universiteto Gamtos fakulteto profesorė Eugenija Kupčinskienė.
Patrynus žalčialunkio žieve odą, gali atsirasti ilgai negyjančių žaizdų. „Žinoma, prisilietus trumpai poveikis bus silpnesnis. Tačiau suvalgius keletą vaisių, galima susilaukti pačių blogiausių pasekmių, net kyla pavojus gyvybei – su žalčialunkiu nežaidžiama. Suvalgęs jo uogų žmogus gali pradėti viduriuoti arba pajusti kitų apsinuodijimui būdingų požymių. Pasakojama, kad caro laikais jauni vaikinai, nenorėję patekti į kariuomenę, įtrindavo žalčialunkių žieve rankas ar kojas. Žaizdotos galūnės padėdavo išvengti caro kariuomenės, tačiau žaizdos gydavo labai ilgai“, – pasakoja profesorė E. Kupčinskienė.
Tačiau, kaip nekeista, žalčialunkių uogos nuodingos ne visiems. Jas noriai lesa strazdai ir taip išplatina pavojingo krūmo sėklas.
Varpotoji juodžolė
Šis augalas mėgsta vidutinio drėgnumo lapuočių ir mišrių miškų paunksmę. Varpotųjų juodžolių blizgančios, juodos spalvos uogos yra maždaug vieno centimetro dydžio. Uogose gausu raudonų sulčių.
Visos augalo dalys yra nuodingos, ypač šakniastiebiai ir uogos dėl jose esančių saponinų, alkaloidų ir kitų medžiagų. Anglai juodžolių uogas vadina „prakeiksmo uogomis“. Apsinuodijus šiuo augalu gali būti prislopinta nervų sistema, žmogus gali vemti, viduriuoti, jausti silpnumą. „Juodžolių uogos savo išvaizda ir skoniu panašios į mėlynes, bet jų ragaujant galima apsideginti burną, pajusti skrandžio skausmus. Iš tikrųjų apsinuodyti šiais vaisiais tikimybė yra nedidelė, kadangi vos sunokusios uogos greitai nukrenta. Be to, sunkiai apsinuodijama tik suvalgius daug uogų: paprastai vos pajutę kažkokius nemalonius pojūčius burnoje žmonės supranta, kad kažkas ne taip. Apsinuodijimo sunkumas priklauso ir nuo žmogaus svorio. Suaugusiajam, kad pasireikštų simptomai, reikia suvalgyti daugiau šių uogų, o mažas vaikas blogai pasijus daug greičiau“, – perspėja gamtininkė.
Varpotoji juodžolė kartais vartojama liaudies medicinoje sąnarių uždegimui gydyti. Anksčiau augalo vaisiai buvo naudojami audiniams dažyti juoda ir raudona spalva.
Keturlapė vilkauogė
Kaip ir žalčialunkis, ji auga lapuočių ir mišriuose miškuose. Augalas išsiskiria taisyklingu priešpriešiniu lapų išsidėstymu, suskaičiavus dažniausiai būna keturi, bet pasitaiko vilkauogių ir su penkiais lapais.
Tamsiai mėlynos, didesnės nei centimetro dydžio vilkauogių uogos išauga po vieną neaukšto stiebelio viršuje ir yra panašios į mėlynes. Kadangi ant augalo išauga tik po vieną uogą, tampa itin smalsu pasmaližiauti. Tačiau paragavus vieną uogą, kitų jau nesinori nei ieškoti, nei nuryti, nes uoga yra bjauraus kvapo ir skonio, todėl apsinuodyti suaugusiems tikimybė yra maža. Vaikui vilkauogė gali priminti mėlynę arba šilauogę, tai kodėl nenusiskynus ir neparagavus? Be to, ir žolinio augalo aukštis siekia tik 20–30 cm, tad labai palanku ranka pasiekti vaisių. Apskritai, atostogaujant metai iš metų vis toje pačioje vietoje tėveliams, auginantiems mažus vaikus, reiktų pasidomėti, ar netoliese nėra augančių nuodingųjų augalų.
Vilkauogių uogos yra nuodingos dėl jose esančių saponinų, glikozidų ir alkaloidų. Jomis gali apsinuodyti ne tik žmonės, bet ir kiti žinduoliai – vilkauogės ypač nuodingos arkliams. Taip pat žinoma, kad jos nuodingos ir žuvims, o žiedadulkės – bitėms. Žmogų, suvalgiusį vilkauogių, gali supykinti, jis gali vemti, viduriuoti, gali pradėti skaudėti galvą, pasunkėti kvėpavimas. Tačiau paukščiams vėlgi, ši uoga nėra nuodinga.
„Gamtoje santykiai sudėtingi, skirtingų gyvų būtybių atsakas į tam tikrus nuodingus junginius yra labai nevienodas, netgi priešingas. Dabar darželiuose, mokyklose ir namuose vaikai įpratę atlikti įvairiausius bandymus, bet nereikėtų eksperimentuoti ir su namuose laikomais augintiniais: nors daugelis jų gerai pagal kvapą atpažįsta nuodingus augalus, gali atsirasti ir norinčiųjų labiau patyrinėti. Padariniai gali būti labai liūdni“, – nepataria rizikuoti profesorė.
Paprastoji pakalnutė
Pakalnutė Lietuvoje buvo vadinama įvairiai – ir angelo skambučiu, ir gegutės abrūsėliu, ir konvalija, ir ožkabarzdžiu, ir ožkaliežuviu. Kitos tautos šį augalą vadina gegužės varpeliais, o anglai pakalnučių uogas vadina Marijos ašaromis. Pakalnutės yra gana dažnos, auga šiluose su bruknėmis, ypač sausuose pušynuose. Kartais jos sudaro ištisus sąžalynus. Visi puikiai atpažįsta žydinčias pakalnutes su baltais kvapniais į varpelius panašiais žiedais, sutelktais į retas kekes. Pakalnučių kvapais prisotintos įvairūs mūsų buityje naudojamos cheminės priemonės: oro gaivikliai, kvepalai. Tačiau mažai kas, ypač miestiečiai, yra matę pakalnučių uogas. Jos subręsta rugpjūčio – rugsėjo mėnesį. Keliaujant sausu mišku žmonių dėmesį gali patraukti raudonos, raudonai oranžinės spalvos retos pakalnučių uogų kekės. Jos gali būti greitai pastebėtos, nes neretai auga prie miško takelių, dažnai sodinamos ir kapinėse. Dėl ryškios spalvos uogos ypač patrauklios vaikams. Tačiau jos yra labai nuodingos.
„Pakalnučių uogose aptinkami net 38 glikozidai. Suvalgius šių uogų gali sutrikti širdies ritmas, supykinti. Pakalnučių uogos nuodingos ir žmonėms, ir gyvūnams“, – atkreipia dėmesį E. Kupčinskienė. Liaudies medicinoje pakalnutės žinomos kaip vaistinis augalas, tinkamas gydyti širdies, inkstų ligas.
Kitos patraukliai apgaulingos miško uogos
Pasak profesorės, nereikėtų valgyti ir juodų, blizgančių, akį viliojančių, į juoduosius serbentus panašių šaltekšnio vaisių – kaulavaisių. Šaltekšnis – neaukštas medelis, augantis miškuose, krūmynuose, upių ir ežerų pakrantėse, pelkėse, raistuose. „Šaltekšnių vaisiuose yra nuodingų junginių. Nors greitai apsinuodyti jais nelabai įmanoma, tačiau suvalgęs daugiau uogų žmogus gali pradėti vemti ir viduriuoti. Labiau nuodingi yra neprinokę, žalios spalvos vaisiai, taip pat nuodinga ir šaltekšnio žievė“, – sako gamtininkė.
Į juoduosius serbentus panašios ir nevalgomos dygiosios šunobelės „uogos“ – kaulavaisiai. Neprinokę jie nuodingi, bet tiktų raudoniems ir juodiems dažams pagaminti.
Nemažai yra atvejų kai žmonės apsinuodija juodųjų šeivamedžių uogomis, nors jos nėra tokios nuodingos, kaip anksčiau aprašytų augalų.
Vasaros antroje pusėje, rudenį poilsiautojų žvilgsnį patraukia karpotojo ožekšnio vaisiai. Tai ant šakelių po kelias sulipusios rausvos spalvos minkštos „dėžutės“, kurios greitai praplyšta ir atidengia oranžinės spalvos apdangalu padengtas juodas sėklas. Ožekšniai yra nuodingi, tačiau ši tema nėra labai plačiai išnagrinėta.
Gana plačiai palitęs augalas – paprastasis sausmedis. Jis auga ir miško tankynėse, ir laukymėse. Aukštoki, 2–3 metrų aukščio krūmai nokina ryškiai raudonos spalvos, mažesnes nei 1 cm dydžio blizgančias uogeles. Tačiau prinokusios jos greitai nukrenta, todėl apsinuodyti yra mažesnė tikimybė.
Skanauti, tyrinėti gamtos dovanas reikia labai atsargiai, nepažįstamų uogų į burną geriau nedėti – negi būtina viską gamtoje išragauti? Laukų ar miškų augalų vaisiais – jų spalvomis, kvapais, pavidalu ar dydžiais – grožėkimės per atstumą, o skanaukime savo sode užaugintas arba iš prekyviečių atkeliavusias gėrybes.
Parengė Jūratė VITKAUSKAITĖ
