
2024-ieji jonavietei Linai Žuvininkaitei – asmeninio jubiliejaus metai. Dešimtmetį dirbanti uždarojoje akcinėje bendrovėje „Jonavos autobusai“, savo laisvalaikį ji skiria įdomiems ir prasmingiems dalykams, papildantiems patirtį, o kasdienybei padovanojantiems daug šviesos ir gėrio atspalvių. Lina – aktyvi rajono poezijos klubo „Šaltinis“ narė, mandalų kūrėja, iki širdies gelmių mylinti gamtą, siekianti būti šalia to, kuriam šią akimirką reikia pagalbos, žavinti kuklumu ir savo sielos gilumu.
Kviečiame pasižvalgyti po Linos gyvenimo dešimtmečius. Galbūt rasime tai, ko iki šiol neradome.
Lemtingi netikėtumai
Daugelio miestelėnų ir jos draugų, gyvenančių svečiose šalyse, asmenines bibliotekas puošia trys L. Žuvininkaitės eilėraščių rinkiniai: „Minčių labirinte“ (2000), „Link saulėlydžio kiekvienas savuoju keliu“ (2016) ir „Kai kalba širdis“ (2020). Lina nesiveržia į kūrybines aukštumas, nesiekia laurų, bet savo išgyventus džiaugsmus, svajones ir liūdesį sudėlioja į eiliuotus kūrinius.
Savo gebėjimą mintis išreikšti eiliuotai poezijos klubo narė sieja su tolimais praėjusiais gyvenimais. Prisimindama vaikystę, Lina sako, kad ją, mažametę mergaitę, labiau traukė ne lėlės, bet muzika. Tad dažniausiai įsijausdavo į muzikantės vaidmenį.
„Menu, pasiimdavau medinius pagaliukus ir jais mušdavau kokius nors metalinius ar plastikinius daiktus. Įsivaizdavau esanti būgnininkė. O kitąsyk mušamuosius pakeisdavau styginiais instrumentais. Pavyzdžiui, laikydama rankose kokį pailgą daiktą, pirštais braukdavau neva per stygas. Vaikui tai atrodė tarsi skambanti muzika“, – prisimena pašnekovė.
Lankydama vaikų darželį, ugdytinė mielai deklamuodavo eilėraščius, taip įsiliedama į literatūrinius renginius ir mėgindama įsisavinti eilėraščio rimą. O bandymą kurti paskatino netikėtai ant kelio surasta užrašų knygelė.
„Tai buvo išskirtinis radinys, greičiausiai Aukščiausiojo pasiųsta žinia man, paauglei. Pradėjusi ją vartyti, aptikau daug priklijuotų paveikslėlių, o šalia jų – kažkieno ranka užrašytus eilėraščius. Skaitydama to nežinomo autoriaus tekstus, pajutau keistą vidinį virpesį, galvodama apie tai, kad galbūt ir man derėtų pabandyti...“ – mintimis dalijasi L. Žuvininkaitė, pridurdama, kad ir mama buvo linkusi į meną – grodavo akordeonu ir dainuodavo.
Ėjo savaitės, mėnesiai, metai, o Lina vis nesiryžo sėsti prie balto popieriaus lapo ir patikrinti savo gebėjimą eiliuoti. Galbūt kažko trūko – drąsos, įkvėpimo ar dar vieno netikėtumo, kuris paskatintų įžengti į kūrybinį taką.
Poezijos gaida suskambėjo tada, kai ji, būdama 23-ejų, kartu su maldininkų bendruomenės grupe nuvyko į Švenčiausios Mergelės Marijos apsireiškimo vietą Zarasų rajone, Imbrado kaime, netoli Imbrado ir Ilgio ežerų. Visą naktį šioje šventoje vietoje vyko pamaldos, o jaunos merginos pasaulį užplūdo keisti, iki tol nepatirti jausmai, tarsi prisilietimas prie stebuklo.
„Supratau – atėjo laikas įprasminti stebuklingos vietos poveikį, nes tai nepamirštama, tai amžinas prisiminimas, kaip ir pats Marijos apsireiškimas. Po šios kelionės negalėjau rasti ramybės, vidinis balsas ragino atsiduoti kūrybai. Ir aš pamėginau, savo pirmą eiliuotą kūrinį pavadindama „Ties Imbradu“... – sako pašnekovė.
Subtilūs išgyvenimai
Skaitydami Linos poeziją, aptinkame, kad joje atsiveria autorės nuotaika, jausmai, išgyvenimai, įsivaizdavimai. Kūrėja ir neslepia, kad ji yra paveiki metų laikų kaitai, todėl jausmus paliečia šerkšnas, slepiantis medžių nuogumą, rudenį pranašaujantys rūkai, spalvų margumas ar sprogstantis pumpuras.
„Gamtoje jaučiu jos alsavimą ir didingumą, kurie įkvepia, įnešdami į mintis naują eilėraštį, – mintija pašnekovė. – Kartais eilės gimsta bemąstant apie transcendenciją, Dievo raišką kasdienybėje, nuklystant mintimis į neapčiuopiamus, nematerialius tolius, pakeliant sąmonę į aukštesnių vibracijų dažnį. Tai viliojančios paslaptys, verčiančios giliai mąstyti, jausti ir mėginti suprasti.“
Daugelyje šios kūrėjos eilėraščių išryškėja meilės tema. Anot autorės, „tai išgyventa ir išjausta dvasinė platoniška meilė, paremta empatija kitam žmogui, palaikymu, prisiliečiant prie subtilių išgyvenimų, kai žmogus žmogui reikalingas sunkiausiomis minutėmis.“
Ji neneigia – ne kartą buvo įsimylėjusi, bet, kūrėjos žodžiais tariant, „toji euforija baigdavosi suvokimu, kad tai nėra abipusis jausmas, kad tai ne tas žmogus, kuris turėtų būti šalia“.
„Ir savo šeimos nesukūriau, tačiau turiu nuostabią, mylinčią mamą ir gausią brolio šeimą. Jie ir yra visa mano šeima, teikianti džiaugsmą ir gyvenimo pilnatvę, kurią papildo mano artimiausi draugai ir jų artimieji“, – teigia L. Žuvininkaitė.
Mokslas padeda suvokti gyvenimą
Lina yra Jonavos pokyčių liudininkė, tad, žvelgiant jos akimis, miestas, kuriame prabėgo vaikystė, nuaidėjo jaunystė, neatpažįstamai pasikeitė. Anuomet, kai mergaitė mokėsi Jonavos 3-ioje mokykloje, dabar vadinama Lietavos pagrindine, pradėjo kilti Rimkų mikrorajonas. O ji pati, baigusi devynias klases, pasirinko Veprių profesinę mokyklą, kurioje įsigijo virėjos ir sodininkės-daržininkės kvalifikacijas. Tačiau Linai rūpėjo sunkiai suvokiami gamtos reiškiniai, ezoterikos klausimai, į kuriuos norėjosi rasti atsakymus. Būtent tokių norų vedina, žinių sėmėsi prof. Vytauto Kazlausko Parapsichologijos akademijoje Kaune.
„Turiu virėjos specialybę, bet, tai išbandžiusi praktikoje, supratau, kad virtuvėje sukiotis nemėgstu. Ir parapsichologe netapau, bet kortomis burti tikrai moku, ne vienai draugei esu patarusi, kaip elgtis patekus į sudėtingą situaciją. Visos įgytos žinios man pačiai padeda. Esu gana jautri, tad negaliu likti abejinga kito žmogaus skausmui“, – atvirai pasakoja Lina, pati ne kartą patyrusi nuoširdžią pažįstamų žmonių pagalbą.
Dienų tėkmės spalvos
Gyvenimas – tai ne monotoniškas laikrodžio tiksėjimas. Gyvenimas sudėliotas iš įvairių potyrių, praradimų ir naujų atradimų. Linos gyvenime visko būta – ir netikėtumų, ir staigmenų, ir džiaugsmingų etapų. Ir net laimėjimų loterijoje, kai vienas bilietas jai padovanojo 900 rublių. Tais laikais tai buvo labai dideli pinigai. Bijodama pamesti ar kitokiu būdu prarasti, laimingąjį bilietą, niekam nematant, tada dar šešiolikmetė moksleivė paslėpė batelyje ir Iš mokyklos į namus parlėkė tarsi ant sparnų.
Kita gyvenimo dovana – įmonės „Jonavos grūdai“, kurioje tuomet dirbo, už ilgametį ir sąžiningą darbą Lina paskatinta kelione autobusu per Europos valstybes. „Toks įvertinimas ir pati kelionė paliko gražiausius prisiminimus“, – prisimena pašnekovė.
Pasitaikė ir labai skaudžių išgyvenimų – sesers negalia, sunki tėčio liga, abiejų išėjimas iš šio pasaulio. Pati Lina, būdama 33-ejų metų, buvo patekusi į avariją, vos nesibaigusią tragedijja. Pasak jos, „likti gyvai padėjo tik Dievo atsiųstas stebuklas“.
Ir šių metų jubiliejinis gimtadienis, kurį pasitiko Kroatijoje, jonavietei paliko karčių prisiminimų. Pasigrožėjusi saulėlydžiu nuo Briukovo kalno viršūnės, leisdamasi žemyn, Lina patyrė rimtą kojos traumą, teko gelbėtis ledo kompresais, elastiniu bintu ir vaistais. Grįžusiai į Jonavą keliauninkei medikai nustatė lūžį – koją teko skubiai operuoti.
„Negaliu pasakyti kokių spalvų gyvenime buvo daugiau – šviesių ar tamsių. Manau, kad viena keitė kitą, kaip linksmieji kalneliai – tai nusileidimai, tai pakilimai. Po nesėkmės atsigręždavau atgal ir suvokdavau, kad, jei ne tas nutikimas, nebūčiau turėjusi to, ką dabar turiu, nebūčiau tuo, kuo esu ir t. t. O sunkumai ir patirtys mūsų sielą augina ir brandina“, – samprotauja kūrėja.
Pomėgiuose slypi paslaptis
Jonavietė turi įvairių pomėgių. Vienas jų – dviračių sportas. Tad ją džiugina nutiesti dviračių takai, kur galima kartu su vėju pajusti viso kūno ir minčių atsipalaidavimą.
„Negaliu praeiti pro gamtos stebuklus, tad stengiuosi kiekvieną jų įamžinti fotografijoje, užfiksuoti pastebėtą ir patrauklų reiškinį. Mane jaudina spalvos ir jų deriniai, labiausiai mėgstu geltoną, nes ji simbolizuoja šviesą, tai saulės šviesa, spinduliuojanti šilumą, gėriuosi salotine, žalia, smaragdine, violetine spalvomis. Jas stengiuosi užfiksuoti fotografijose. Fotografuoti – tai mano hobis”, – pokalbį tęsia Lina.
Prieš trejetą metų patekusi į pandenijos spąstus, menininkė ėmėsi naujos veiklos – pamėgino taškuoti spalvotas mandalas.
„Dabar man šis užsiėmimas – tarsi meditacija, jokios minties – tik spalvos ir taškeliai, kol pamatai rezultatą. Šį pomėgį puoselėju šaltuoju metų sezonu ar radusi daugiau laisvo laiko. Tuo užsiimu ir pastaruoju metu, patyrusi kojos traumą Kroatijos kalnuose. Baigusi naują kūrinį, pajuntu, kaip širdį užlieja šiluma, o toji taškelių jūra ima skleisti neįmenamos paslapties kvapą”, – samprotauja Lina, stengdamasi prasmingai panaudoti kiekvieną duotą akimirką, nes laikas nemoka nei sustoti, nei sugrįžti.
„Dar po metų, po kitų/ Viskas keisis, keisies tu./ Aplinka, pasaulis, žmonės,/ Mūsų mintys ir svajonės./ Ir po truputį žingsniuosim/ Ten, kur žingsnių nebebus./ Tik alsuos tava dvasia/ Ten, kur dalinai save./ Dar po metų, po kitų…” viename eilėraštyje rašo jonavietė L. Žuvininkaitė.
Irena NAGULEVIČIENĖ
Nuotraukos iš L. Žuvininkaitės asmeninio albumo.
-------------------------------------------------------------------
Lina ŽUVININKAITĖ
Vėl viskas iš naujo…
Pavasaris ankstyvas šis
kapsi jau į širdį atolydžio lašais.
Ir pabus širdis, jausmą užmigdžius,
Kai paukšteliai čiulbės giesmėmis.
Ir ištirpusios nuoskaudos lyg snaigės
Susigers į pavasarėjančias žemes.
Tu ateisi vėl nieko nesakęs
Ir bandysi kalbėt nebyliai.
Viskas tęsis turbūt kaip ir pernai,
Viskas suksis užburtu ratu.
Tiktai mudviejų mintys kliniausios
Svajose nuskraidins ten, kur buvom kartu.
Suks lizdus vėl paukščiai parskridę,
Ir upeliais išplauks neviltis.
Sprogs jausmai, kaip pražydusios obelys,
Kaip šešėlis slankios viltis.
Laikas bėgs per pavasario pievas,
Per vasaros gojus žalius.
Laimės obuolius rinksi ne vienas,
Tik manęs jau šalia nebebus.
Gal sugrįšiu pūgai aš siaučiant,
Kai tavo kieme vienišas vėjas stūgaus.
Takelis pramintas bus vienas
Ir židinys iš naujo pakurtas...
Pavasaris
Pavasari, tavęs taip laukiu
Su paukščių trelėm po langais.
Ir išsiskleidusių žiedų lyg meilės jausmo,
Pražydusių palaukėj lubinų.
Tik ne visiems šis duotas jausmas.
Kas nuolatos gyvena apsuptas žiedų,
Kur nuolat vasara alsuoja tau į skruostus,
Tas nepatyrė ilgesio po žiemiškos gamtos.
Pavasari, tu ilgesingai lauktas svečias,
Kuris pabudina užmigusius jausmus,
Kuris žiedais išpuošia sodus,
Ištirpdo paskutinius upėje ledus.
Tavęs ilgiuos, nes nusibodo rūsčios pūgos,
Balta spalva pavirtusi pilka.
Ir kelios raudoniu nuvytę uogos
Kai kur dar šypsosi po apsnigta šaka.
Pavasari, tu ilgesingai lauktas svečias,
Dalinki šilumą tu gausiai su žiedais.
Atversiu tau plačiai duris ir langus
Ir pasitiksiu grįžtant su gandrais.