Janina Ščiulgienė mediniais laiptais užlipo į savo kambarį. Ją apėmė toks saldus siaubas, kokio nejautė jau daug metų. Atsirakinusi duris, ji sustingo – visur tvyrojo chaosas: išmėtyti nešvarūs sportiniai bateliai, purvini drabužiai, sujaukta lova, o vonios kambaryje vis dar degė šviesa. Janina užsimerkė ir giliai įkvėpė, bandydama nuraminti viso kūno virpėjimą. Iš spintos ji išsitraukė kelioninę kuprinę ir pradėjo be tvarkos grūsti į ją daiktus, kurie pasitaikė po ranka.

Netrukus metė šį, kaip jai pasirodė, bergždžią darbą, nusimetė drabužius ir puolė į dušo kabiną. Skubotai muilavo kirkšnis, pažastis, kojų pirštus. Kadangi dantų pastos nebuvo, ji tik prasiskalavo burną vandeniu.

Vos tik spėjo įsisukti į viešbučio rankšluostį, suskambo telefonas.

– Jus trukdo viešbučio administratorė, – mandagiu tonu pranešė balsas. – Svečiai privalo išsiregistruoti iki keturioliktos valandos. Dabar jau pusė trijų.

– Atleiskite. Ar galėtumėte palaukti dar pusvalandį? – sumurmėjo Janina ir susigėdusi padėjo ragelį.

***

Vyras nuo staliuko pakilo keliomis minutėmis vėliau už į savo kambarį pakvietusią moterį. Verslas pastaruoju metu jam klostėsi sunkiai – daugelis klientų delsė grąžinti skolas. „O dabar dar seksas... Kiek man metų? Negaliu patikėti, kad įsivėliau į šitą žaidimą. Manyk, kad tai – tik nekalta pramoga. Ne, negaliu! Pirmą kartą po penkerių metų jaučiu stiprius jausmus kažkur čia, krūtinėje, nors vidinis balsas pataria neskubėti. Esu sutrikęs ir nežinau, ar pajėgsiu suvaldyti moterį, kuri ryžtasi veikti. Ką gi, išsiaiškinkim, ar aš tas žmogus, kurio jai reikia... Dievulėliau, dar svarstau! Ji – šaunuolė, kažkas turėjo žengti pirmą žingsnį. Nuoširdžiai noriu, kad mums pasisektų“, – mintyse nusišypsojo.

Atsiskaitęs su padavėja, jis patraukė prie viešbučio registratorės.

– Labas, norėčiau pratęsti kambario Nr. 1 rezervaciją dar vienai parai. Nieko nesakykite – žinau, kad kambaryje vis dar yra poilsiautoja. Sąskaitą galite duoti man, apmokėsiu dabar, – jis ištiesė grynuosius pinigus ir asmens tapatybės kortelę.

Gavęs dvi sąskaitas, kasos kvitus ir raktą, vyras jau svajojo, kaip pateks į prabangų kambarį, kuriame jo laukia moteris. Tačiau saldžias svajones teko atidėti į šalį – vos tik žengė ant pirmo laiptelio, išgirdo šaukiant savo vardą:

– Laimonai Vėbertai!

Tai buvo jaunas vyras, ką tik įėjęs į restoraną. Laimonas jo laukė aštuonias valandas – restorane gėrė, valgė, vaikštinėjo ratais, sėdėjo mašinoje, vėl gėrė, vėl valgė. Galiausiai „auksinis“ klientas pasirodė, bet nepaskambino ir neparašė, kad vėluos. Jis artėjo visas švytintis, saulėje įdegęs ir matėsi, kad labai gerai nusiteikęs.

Laimonas kažkam kažką pasakė, paskui lėtai atsisuko į sveikintoją su tokia aplink jį tvyrančia tyla, kad pavėlavusį klientą turėjo prislėgti sunki nežinia.

***

Tuo metu Janina Ščiulgienė jau buvo užrakinusi savo kambario duris ir su kuprine ant pečių leidosi laiptais žemyn, kai išgirdo stovyklos vadovo balsą. Kūnu perbėgo šiurpas – ji juk buvo išgėrusi. Moteris atsitūpė laiptų aikštelėje, susirietė tarsi sliekas mėgindama pasislėpti, kai staiga išvydo restorane sutiktą vyrą, stovintį laiptų apačioje.

– Sugrįžkite ir laukite! Turiu nebaigtų reikalų, – lediniu balsu įsakė jis.

Janina skubiai užbėgo aukštyn į kambarį. Atrodė, kad stovyklos vadovas jos nepastebėjo, tačiau rankos drebėjo lyg elektros krečiamos. Ji pasuko raktą, nusispyrė batelius, susmuko ant lovos ir ėmė klausytis kiekvieno žingsnio, šnaresio, balso už durų. Širdis daužėsi – žinojo, kad vyras ateis.

Po dviejų valandų Janina Ščiulgienė paskutinį sykį su užuojauta pažvelgė į savo praeitį: gydymąsi, reabilitacijas, dukters dvejones, norą praleisti vieną naktį su nepažįstamuoju. Ji žiauriai nekentė savęs, jautėsi liūdna ir vieniša. Nusirengusi nuėjo į šaltą dušą.

Vakaro saulė apšvietė kambario sienas, o paveikslas „Mergaitė rugiuose“ įgavo naujų atspalvių. Tuo metu kažkas tyliai pasibeldė, bet ji neišgirdo. Vyras tamsoje atsirakino duris ir atsisėdo ant lovos krašto.

Po kelių minučių ir vėl pasigirdo beldimas. Janina iššoko iš vonios įsisupusi į chalatą ir stebėjo, kaip svečias įleidžia padavėją su maisto padėklu ir šampano buteliu ledų kibirėlyje.

– Atsiprašau, kad taip ilgai teko laukti, – tarė jis. – Vaišinu.

– Aš turiu apsirengti... Ir dar reikia nusileisti į registratūrą... Neapmokėjau už kambarį, mano telefonas išsikrovė, greičiausiai jau esu įtraukta į nepageidaujamų klientų sąrašą, – norėdama kuo skubiau iš čia nešdintis Janina mikčiojo.

– Nurimkite, kambarys dabar priklauso man, – vyras padėjo ant lovos sulankstytus dokumentus.

– Atleiskite, – ji čiupo savo drabužius. – Man jau metas.

– Kas atsitiko? – paklausė jis sutrikęs.

– Šampanas – ne mano gėrimas.

– Neskubėkite. Galiu padėti užsisegti liemenėlę. Jūs vis dar šlapia ir sušalusi, – jis priėjo arčiau.

– Nesivarginkite, – atsakė ji. – Ačiū už nepamirštamą dieną.

– Bet juk jau vakaras. Prašau, pavakarieniaukime. Užsakiau tiek daug maisto, vienas neįveiksiu. Po to palydėsiu jus iki automobilio. Pažadu.

Vyras iš vonios kambario atsinešė rankšluostį ir ėmė švelniai šluostyti jos plaukus.

– Mano vardas – Laimonas, o jūsų?

– Janina...

Ji jautėsi lyg skristų erdvėlaiviu į nežinią. Laimonas, atvirkščiai, atrodė išmanąs viską. Jis vaikštinėjo po kambarį, jausdamasis kaip namie. Lyg teatro režisierius prigesinęs šviesas ir įjungęs svajingą muziką, maitino Janiną kaip mažą mergaitę, kuriai reikėjo šilto maisto, globos ir meilės.

– Eikime miegoti, mieloji Janina. Tiesiog atsigulkite šalia manęs ir ilsėkitės. Pavargau, šiandien buvo sunki diena. Be to, rytas už vakarą protingesnis, – murmtelėjo jis užmigdamas.

Ryte, stovėdama prieš veidrodį, Janina dar kartą save apžiūrėjo. Buvo sunku patikėti, kad taip baigėsi šis nuotykis – vyras kietai miegojo, o ji laukė kažko kito. Nykščiais perbraukusi paakius, ji pasitaisė kelias išsidraikiusias plaukų sruogas. Lūpos, kaip ir akys, atrodė liūdnos. Ne taip įsivaizdavo, kad viskas vyks. Ji norėjo, kad jis bent pabučiuotų...

Eitvydė PRANEVIČIENĖ