Rugsėjo mėnuo senovėje bene daugiausia iš visų turėjęs skirtingų pavadinimų: rudens, viržių, rujos, dagos, rudugys, paukštlėkis, šilinis. Rugsėjis – paskutinis vasaros mėnuo, o kartu ir rudens pradžia. Šį mėnesį dorojamas vasaros derlius ir pasirengiama kitų metų žemės ūkio darbų ciklui. Astronominė rudens pradžia – lygiadienis, rugsėjo 22–oji.

 Daug gamtos ženklų rodo, kokie bus ruduo ir žiema. Jei daug šermukšnių uogų ar gausu riešutų, tai ruduo bus šlapias. Jeigu laukinės bitės darosi gūžtas žemėje, urvuose, ne ant žolės – ruduo bus sausas ir šaltas. Jei baigus kasti bulves dar pulkuosis varnėnai – iki žiemos toli.

 Pušynuose tarsi prabėgusios vasaros paskutinis šypsnis smulkiais žiedeliais žydi viržiai. Bitės iš jų prineša tamsaus, savotiško skonio medaus. Tai jau paskutinis medunešis, paskutinė galimybė papildyti avilių atsargas žiemai.

 Svarbiausias šio mėnesio darbas – rugių sėja. Jo laikas – apie Sėmenę, rugsėjo 8-ąją. Senoliai taip sakydavo: „Kad Sietynas ateis lig auštant į pietus – laikas rugius sėti“.

 Dar vienas žemdirbio rūpestis rugsėjo mėnesį – linų merkimas ir klojimas. Šis darbas būdavo dirbamas apie rugsėjo 14-ąją, per mėnulio pilnatį. Senoliai turėjo tokį paprotį: iš paskutinės saujos paklodavo ratelį, panašų į saulę, vidurin įdėdavo akmenuką ir sakydavo: „Saulut, saulut, kaip tu šviesi, taip baldyk ir šiuos linelius“.

 Atokvėpis po darbų – Alutinis, alaus ragautuvės. Vėliau ši senovinė šventė buvo sutapatinta su šv. Mato diena, rugsėjo 21-ąja. Sakydavo, kad „nuo Mataušo vanduo ataušo“ – nuo šios dienos nebegalima maudytis ežere ar upėje ir net vėžių gaudyti.

Bulviakasis – didžiausias rugsėjo mėnesio darbas

 Didelis, dažnai atliekamas su talka rugsėjo mėnesio darbas – bulviakasis. Jo metas – apie Mykolines, rugsėjo 29-ąją. Žinoma, ir čia būta visokių burtų, tikėjimų, atodairų. Kol visos bulvės nenukastos, šeimininkė jų nekepdavo – antraip kitąmet menkos teužaugsiančios.

 Bulviakasis atliekamas su talka, o kur talka – ten juokai, pasižodžiavimai. Vieni kitų klausia: „Kam biedni žmonės skūrą lupa? – Bulvėms!“, „Kaip šiemet bulvės? – Penkias apžiojęs, pašvilpti gali!”

 Pagal senoviškuosius papročius bulves į rūsį pildavo per mėnulio pilnatį – kad gerai išsilaikytų iki pavasario. O pradėti pilti reikia nuo pietinio kampo, tada žiemą neperšals.

 Nors šiandien mes neįsivaizduojame savo stalo be bulvių – patys valgome ir svečius didžkukuliais, bulviniais plokštainiais vaišiname, tačiau deja, tai nėra mūsų tradiciniai valgiai.

 Į Europą pirmosios bulvės pateko prieš 400 metų, anglų karališkiesiems piratams parplukdžius Amerikos pakrantėse užgrobtus ispanų laivus. Naujoji žemės ūkio kultūra išgelbėjo Europos valstiečius ir varguomenę nuo bado – mat anksčiau augintos ropės ir grieščiai žiemą podėliuose neišsilaikydavo iki pavasario, tad maisto ir pristigdavo. Tačiau naujovė senajame žemyne plito labai pamažu: valstiečiai šventai laikėsi to, ką darė jų tėvai ir senoliai. Bulvės ėmė „prigyti“ Europoje tik XVIII a. pradžioje. Pasakojama, kad Prancūzijos karalius Liudvikas XVI net gudravimais skatino auginti šią daržovę savo šalyje. Liepęs jomis apsodinti nemažus žemės plotus parkuose netoli Paryžiaus. Dieną laukus uoliai saugodavę karaliaus gvardiečiai. Naktį sargybą pašalindavo, tada kaimiečiai slapčiomis ir pasikasdavo vieną kitą bulvę, pasisodindavo savo žemėje – jeigu net pats karalius jas taip vertina... Rūmų damos bulvių žiedeliais puošdavosi plaukus. Iš tų laikų ir šmaikštusis posakis: „Kam tos gėlės, kai bulvės žydi!”

 O kada bulvės pasiekė Lietuvą? Vyskupas Motiejus Valančius „Antano Tretininko“ pasakojime taip rašo: „Pilypas Brazdauskis, Salantų parakvijos, Nasrėnų sodos, pasiturįs ūkininkas, metuose 1806, pavasarį, iš Klaipėdos parvažiavęs, tarė šeimynai savo: „Šitai pirkau Klaipėdoj septynias kartopele – vokiečiai sako esant jas iš Amerikos parvežtas, labai naudingas ir skanias...“ Pilypas, gavęs rudenį iš penkių bulvių tris dešimtis tris, ketvirč išvirino, ir visi ragavo, o likusias sėklai užlaikė... Užrašiau tai, kad būtų žinoma, kaip neseniai tas vaisius žemės įveistu paliko Žemaičių krašte“. Tam atmintinam įvykiui pažymėti Skuodo tautodailininkai Nasrėnuose 2006 m. yra pastatę stogastulpį.

 Visi įpratę plokštainį dažniau vadinti kugeliu – tai pagal vokišką apskritą indą pyragams kepti. Didžkukuliai vadinami cepelinais – pagal dirižablių kūrėjo vokiečių grafo von Zeppelin pavardę. Šis tariamas lietuviškas patiekalas yra taip pat nesenas pramanas. Mėsos prikimštus cepelinus patiekdavo karčiamose – mat sunkus maistas prašyte prašosi poros bokalų alaus... Ir verslas klesti! Kaime verdami didžkukuliai yra su varškės įdaru, paskanintu mėtomis, užpilami spirgiukais. Žemaičiai juos vadina pyragiukais. Sakoma, kad bulvės – antroji lietuvio duona – kasdien jos ant stalo esama visokių valgių sudėtyje.

Vėjų diena – žiemos pranašas

 Rugsėjo 29-oji senoviniuose kalendoriuose pažymėta arkangelo Mykolo trimitu bei svarstyklėmis geriems ir blogiems nuodėmingo žmogaus darbams palyginti. Senovėje tai buvo ir Vėjų diena. Mat senoviniai tikėjimai sako, kad tos dienos rytmečio vėjo kryptis išpranašaujanti būsimos žiemos orus. Jei vyrauja vakaris, žiema bus permaininga, su atlydžiais, jei pietys – šilta, jei rytys arba šiaurys – snieginga. Giedra per šią dieną žada itin šaltą žiemą.

 Labai galimas dalykas, kad kadaise tądien ir atnašauta senojo tikėjimo dievui Vėjopačiui, dar vadintam Bangpūčiu. Jo išvaizdą aprašė XVII a. pab. autorius M. Pretorijus. Pasak jo, tai toks dviveidis stabas išpūstomis lūpomis, ant galvos jam nutūpęs gaidys, rankose jis laiko žuvį ir statinaitę.

 Vėjopatis valdąs aštuonis vėjus. Pradedant nuo šiaurinio (žiemelio), jie tokie: audenis (aušrinis), žeminis, ožinis, pietvis (launagis), šakšinis (pilvinis, gintarinis), aulaukis, vakarynė. Šio dievo garbei būdavo slapčiomis sudeginamas medinis šaukštas. Gal todėl, kad „neišpūstų žuvienės iš šaukšto“. Būtent šio dievo ramybės negalima drumsti žvejojant po saulės laidos.

 Iš kurios pusės per Mykolines vėjas „atbėga“, toks bus dažnesnis ir žiemą. Vėjų savybės yra tokios skirtingos, kad patyrę žvejai jas jaučia tiesiog fiziškai. Vakarų pusės vėjus žvejai laiko derlingais, nešančiais gausų laimikį. Rytiniams pučiant, tinklai būna tušti. Pietvakaris, aikštingasis vėjas, pakelia nuo jūros dugno pilvę – organinės kilmės dumblą, iš kurio ant paplūdimio pažyra gintarai. Pietrytis ir pietinis vėjai pavasarį vadinami perkūno ožiais. Pučiant jiems, į tinklus dažniau pakliūva unguriai. Šakšinis – tai nuo Vokietijos, saksų žemės, pučiantis vėjas.

 Vėjo kryptį žvejui parodo vėtrungė. Kuršmarių bukanosių valčių – kurėnų – jos ypatingos, unikalios Europoje. Iš vėtrungės galima sužinoti, kam priklauso valtis, iš kurio žvejų kaimo ji atplaukė. Marių ar jūros platybėse žmogus yra toks menkas ir pažeidžiamas, kad norom nenorom ieško ryšio su stichijų dvasiomis. Stiebas – simbolinė jungtis tarp vandenų ir dangiškojo pasaulio. Ženklai vėtrungėje pabrėžia šį ryšį, suteikia globos ir saugumo jausmą. Kurėno puošnioji vėtrungė – žmogaus ryšio su Visata simbolis.

 Mykolinės senovėje buvo itin svarbi kalendorinė data – duoklių metas. Supylus į aruodus išaugintą derlių būdavo privalu kunigaikščio dalį atskirti.

 Vakarų Lietuvos žmonės rugsėjo 29-ąją mena kaip Dagotuves. Prosenoviškas žodis „daga“ reiškia brandą ir derlių, taip pat sudygusius žiemkenčius. Todėl ir sakoma: „Kokia vaga, tokia ir daga“ – kaip pavasarį išpurensi dirvą, tokį ir derlių gausi. Arba: „Iki dagos pritek naudos“ – turėk ką valgyti iki naujo derliaus.

Sakmė apie vėjus

 Kodėl vėjai tokie skirtingi? Apie tai pasakoja sakmė: „Senovėje buvo du broliu. Iki šiai dienai juodu dar gyvi, bet tik vienas jau bepučia. Kad pučia iš rytų, tai nepučia iš vakarų arba iš kitos pusės. Atsiversdamas įkitą pusę, jis ir vardą kitonišką gauna. Pietų vėjas vadinasi Pundušas, vakarų – Terteušas, žiemių – Jovušas, o rytų – Merkeušas.

 Kaip prisimena senukai, antrasis vėjų brolis jau seniai sergąs galvos skaudėjimu. Jam sukalę galvą geležiniais lankais, ir jis dabar nebepučia. Jeigu tik pūsteltų, tai tuoj lankai trūktų ir jis numirtų. Jis dabar, sako, pas savo vyresnįjį brolį iš malonės duonos gyvenąs.

 Vyresnysis brolis turėjęs tris sūnus, bet jie visi prigėrę mariose šitokiu būdu. Vieną kartą sūnūs ir tėvas susitarę, sako, norėję išpūsti vandenį iš marių, ant kurių dugno jie manę rasią daug žuvų ir lygių pievų. Jie sustoję iš visų keturių pusių ir pūtę vandenį ilgą laiką, bet vanduo, iškildamas tiesiai į padanges, vėl atgalion nupuoląs. Jiems taip bepučiant, einąs pro šalį žmogus. Vienas sūnus pasiklaus to žmogaus, kas tai esą, kad jiems taip nesisekąs darbas. Tas žmogus pažiūrėjęs ir sakąs: „Taip iš visų keturių pusių pūsdami, nieko nelaimėsite, bet užeikite visi iš vienos pusės ir kartu pūstelkite, tai vanduo ūždamas išeis iš marių.“ Taip vėjai ir padarė. Susirinko visi ant vieno kranto ir kaip pūstelėjo – vanduo staugdamas ir ūždamas iš marių išėjo!.. Dabar vėjai lydavo po dugną ir džiaugėsi jo gražumu. Tėvas buvęs arti krašto, nes čion netoli sergantis brolis miegojęs ant kranto, bet vaikai buvę toli nuėję ir vaikštinėję marių dugne, visokius nuostabius daiktus apžiūrinėdami. Taip jiems betriūsiant, vienu sykiu tėvas surikęs: „Vaikai, bėkite, vanduo grįžta – paskandins!”

 Pats tėvas dar paspėjęs išbėgti ant kranto, o vaikai kaip toli nuo kranto buvo, taip ir prigėrė visi… Ir liko tik tuodu broliu”.

 Tokios etiologinės sakmės paaiškina kokio nors reiškinio ar net konkretaus daikto kilmę. Tauta iš reikalo kūrė tokias sakmes, nes neturint sukaupus pakankamai žinių apie gamtą, dar iki mokslo radimosi, smalsus žmogaus protas vis tiek neduodavo ramybės, nuolat klausinėdamas: „Kodėl pasaulis yra toks, iš kur visa tai?”

 Sakmėse sukaupta mūsų protėvių patirtis, tik išreikšta ji ne logiškais teiginiais, bet fantazijos polėkio kupinais vaizdais. Sukurti jie atidžiai stebint gamtą, žmonių santykius, pastebint ir nusakant labai subtilius žmogaus psichologinius bei gyvūnų elgsenos niuansus.

Parengė Jūratė VITKAUSKAITĖ