Poetai sako, jog medžiai, kaip žmonės. Viską jaučia, viską girdi, skausme verkia, laimėje džiaugiasi. O miškininkai, atvirkščiai, derinasi prie savo augintinių – medžių. Sėja mažas jų sėklytes į dirvą, augina, rūpinasi, gina nuo pikto. Augančiais ir bręstančiais didžiuojasi ir glosto ranka jų šiurkščią žievę. Ir pergyvena, jei užpuola medį koks nelabas, ar vėtra nuskriaudžia, o gal pikta ranka išdrįsta piktadarystei. Nuolat būdamas tarp medžių, svarstydamas jų būtį ir pats nejučia susitapatini...
Dubravos regioniniame padalinyje, buvusioje Užusalių girininkijoje, po reformų pervadintoje Gaižiūnų vardu, darbuojasi ketvertas vyrų, kurie visi kaip vienas kumštis darniai sutaria, augina ir prižiūri žaliuosius miško brolius. Palei raštinės langus teka nuostabi upelė Šešuva, o šalia, supdamas baltas vandens lelijas, teliuškuoja gražus tvenkinukas. Šešuvos krantai patampa tarsi neplačia salele, kurioje auga pasakiško grožio baltaliemeniai beržai.
Artėja Miškininko diena. Tikiu, kad girininkas Vitalijus Januškevičius, miško specialistai Žilvinas Koncevičius, Skirmantas Kačegavičius ir Algimantas Kačegavičius ją šauniai paminės savo kolegų tarpe. Ta proga, radę laisvą valandėlę ir pasikalbėkime apie gyvenimą, darbą ir, žinoma, miškus.
Pirmiausia noriu paklausti, kas patraukė į šią garbingą profesiją? Kas atvedė į miškus?
Algimantas Kačegavičius. Pradžioje mane domino melioracija – visada traukė prie žemės. O kad yra tokia miškų specialybė, net nežinojau. Tačiau bevartant studijų skelbimus, radau Girionyse esant Miškų mokyklą ir likau ten mokytis. Įdomiausia, kad visoj giminėj nebuvo dirbančių miškuose, aš pirmas ėmiau minti tuo taku. Savo pasirinkimo niekada nesigailėjau, jau 42 metai kaip auginu mišką. Ir labai džiugu, kad mano pėdomis pasekė sūnus Skirmantas.
Žilvinas Koncevičius. Mano senelis buvo eigulys. Neteko mums kartu miškais braidyti, buvau dar mažas, kai jo netekau, tačiau visada jutau įpatingą ryšį. Regis, senelis, visada buvo ir yra su manimi. Žinau, kad meilę bei trauką miškui paveldėjau būtent iš jo.
Sakykit, kokie bruožai reikalingi, norint tapti miškininku?
Vitalijus Januškevičius. Manau, miškininkas turi būti ryžtingas, gebėti greitai priimti sprendimus. Organizuotas, kad reikalui esant, pvz., kilus gaisrui, nesiblaškytų, bet operatyviai reaguotų į nepalankią situaciją. Atėjus dirbti į miškus, jau reikia turėti suvokimą apie šios profesijos ypatumus, norėti ir gebėti per studijas įgytomis žiniomis patobulinti mišką.
Skirmantas Kačegavičius. Nuo vaikystės mačiau kaip tėtis darbuojasi miške, todėl man atrodė, kad kitaip ir būti negali. Žmogus turi mylėti gamtą, ir ne tik medžius, bet visą gyvastį. Turi jausti tam prielankumą. Ilgas valandas praleisdamas miške žmogaus turi nebauginti vienatvė, tyla ir ramybė. Miškininkas, ypač praktikas dažnai nėra gausaus kolektyvo mėgėjas.
Jūsų, Gaižiūnų g –ja, supa Jonavos karinį poligoną. Kaip sekasi sutarti su nuolat po miškus šmirinėjančiais kareiviais? Ar pasitaiko netikėtų incidentų?
V. Januškevičius. Iš tiesų, mes jau pripratę savo miškuose matyti nuolat pratybų užduotis vykdančius kariškius. Abipusiai esame tolerantiški, padedame vieni kitiems. Juk reikia jiems kažkur treniruotis nors, žinoma, miškas gal šiek tiek kenčia. Darbų atžvilgiu abi pusės turime prisiderinti, netgi mes daugiau prie jų. Būna, reikia darbuotis kariškių šaudymo zonoje, susiskambiname, suderiname ne tik dieną, bet ir tikslų laiką. Jie nutraukia pratybas, šaudyklas perkelia kiton vieton. Ypatingai šiuo metu šaudyklos nuolat užimtos, todėl susiderinti būtina netgi labai iš anksto.
Incidentai? Netikėtos situacijos neišvengiamos, bet pastaruoju metu jų tikrai daug mažiau. Dabar kareiviai daugiau instruktuojami, apmokymams yra paskirtas specialus aplinkosaugininkas, kuris nurodo jų pratybų plotus, išduoda planus, kuriuose sužymėtos visos neliestinos jiems zonos, reikalavimai, pvz., želdiniai, į kuriuos net negalima įvažiuoti. Grįžę iš miškų, kareiviai privalo atsiskaityti. Todėl galima pasakyti, kad tvarka jau yra.
Na, o civilių savivalė? Brakonieriai, vagys?
V. Januškevičius. Dabar jau ne stačiu mišku, bet iš medienos sandėlių „migruoja“ paruošta produkcija. Vykdydami miško apsaugą, darydami reidus, visada stebime sukrautos medienos kiekius. Na, ir žinoma, reaguojame, pranešame reikiamoms instancijoms.
A. Kačegavičius. Net patys žmonės, vietiniai gyventojai dabar sąmoningesni. Jei pamato, išgirsta ką neįprasto, greit mums praneša, informuoja.
Kokių nuostolių padarė praūžusios vėtros? Šią vasarą net ne viena buvo.
Ž. Koncevičius. Na taip, nuostolių yra ir nemažai. Labiausiai nukentėjo šviežios kirtavietės, palaukės. Gaižiūnų kaimas visą savaitę elektros neturėjo, elektros laidai nutraukti, vietom net ištisom linijom. Vasarą pušys lengviau ištveria tokias vėtras, daugiau lapuočiai dėl savo tankių lajų kenčia – drebulės, beržai, ąžuolai, ypač pavieniai. Žiemą – atvirkščiai.
O kaip su gaisrais? Vyraujančių sausų pušynų girininkijoje tai labai aktualu, netgi jums patikėta viena visame padalinyje esanti šešiaratė bekele važiuojanti priemonė, itin reikalinga kilus gaisrui sunkiai pasiekiamose vietose.
A. Kačegavičius. Šie metai gana ramūs. Nors viename kvartale šiemet ta pati vieta net tris kartus degė – tai rodo, kad dažnai žmonių lankoma. Bet nedideli ten gaisrai buvo: šiukšles kažkas pakūrė, vėliau gal nuorūką kas numetė..
V. Januškevičius. Didelių gaisrų šiemet nebuvo. Degė pieva, nedidelis gabaliukas miško, bet gyventojai pirmi pamatė ir suskubo gesinti, tad labai operatyviai viskas buvo sutvarkyta. Nors dabar pats grybų metas, bet gaisrai labiau kyla miškuos pasklidus mėlyniautojams – durpingi mėlynojai labai greit įsiliepsnoja. Vasaros pabaigoje privatininko nuosavybė degė, tačiau didelių nuostolių žmogus nepatyrė, laiku spėjome užgesinti. Mes gesiname miškus nepriklausomai nuo nuosavybės formų, nesvarbu, ar tai privatus miškas, ar karinio poligono zonos, ar valstybiniai plotai. Tačiau šie metai tikrai dėkingi palyginus su pernykščiais.
Kaip vyksta kova su šiukšlėm? Ar vis dar užverstos pamiškės atliekom?
A.Kačegavičius. O, nepalyginsi su anais laikais. Dabar jau šimtą kartų dabar geriau! Poilsiavietėse jei koks renginukas, sambūris vyksta, atvažiuojame po visko patikrinti – švaru! Atrodo, niekas ir nevyko. Vežiojasi dabar žmonės maišus, po savęs viską susirenka. Jei ir neišveža, tai bent tvarkingai sustato pilnus maišus. Puikiai sutvarko, net laužavietes iškuopia. Kareiviai iš po šaudymo pratybų ar naktinių stovyklų taip pat viską puikiai susitvarko, net gražu pažiūrėti. Tikrai džiaugiamės sąmonėjančia visuomene.
Kaip sutariate su privačių miškų sąvininkais?
V. Januškevičius. Gerai sutariame, problemų su jais neturime. Žinoma, dėl kirtimų, medienos sandėliavimų sąvininkai su mumis derinasi ir tariasi. Net jei ištraukimo metu apgadina kelius, pagal sutarčių taisykles, juos atstato į pradinę būklę. Tačiau dabar jie visais klausimais bendradarbiauja su Valstybine miškų tarnyba.
A. Kačegavičius. Oi, nesklandumų tikrai nėra. Jie turi savo plotus ir jais rūpinasi. Senais laikais tai klausinėdavo kiekvienos smulkmenos, dabar visi išėję kursus, o dar internete daug informacijos. Bet jei kam prireikia konsultacijos, visada suteikiame.
Flora ir fauna – žvėrys, paukščiai, vabalai, augalai. Kokių įdomybių pas jus galima aptikti. Ir, žinoma, aktualiausia vilkų problema.
S. Kačegavičius. Gyvūnija pas mus įprasta, kaip ir daugumoje miškų. Paraistėm žirglioja briedžiai, stirnos loja pamiškėse, lapės kiauksi. Žinoma, zuikiai, barsukai. Tiesa, prieš metus lokys buvo užsukęs pasidairyti, pėdas, ekskrementus matėm.
Vilkų yra nemažai. Bet nemanau, kad tai blogai, juk jie – žvėrių reguliuotojai. Be vilkų visi jaunuolynai būtų nulaupyti. Miškui jie tikrai nekenkia ir žmogaus čia niekada nebuvo užpuolę. Aš dirbu 20 metų ir nė karto nemačiau vilko, nes jie patys nuo žmogaus slepiasi.
O iš paukščių galime pasidžiaugti juoduoju gandru. Šiemet radau lizdą, ir štai jau gandriukai auga. Kukučiai, jerubės vaikus veda, nors ir nėra itin reti paukščiai, bet visvien smagu matyti šeimyną keliu vedžiojantis.
V. Januškevičius. Taip, vilkų daug, bet tai nereiškia, kad ten visi grynakraujai vilkai. Miškuose gausu sulaukėjusių šunų, mišrūnų. O žmonės linkę dažnai painioti, ar net nesigilinti – visos bėdos suverčiamos tik vilkams.
Pačioje girininkijos sodyboje šikšnosparniai gyvena. Jiems yra iškelti inkilai – namukai, tad naktiniai skrajūnai čia puikiai jaučiasi. O poligonų smėlynuose rausiasi į Raudonąją knygą įrašytos smėlinės auslindos. Taip pat pušynų pakelėmis pavasariais nustebina vėjalandės šilagėlės. Ne taip jau gausiai, bet keletas kerelių kasmet žydi. Ant kelio prieš saulę šildosi lygiažvynis žaltys. Taip kad girininkijos miškai šiek tiek apdovanoti ir retomis gyvūnų bei augalų rūšimis.
Ž. Koncevičius. Man įdomūs vazdžiai, konkrečiau vabalai. Va, niūriaspalvis auksavabalis, priskiriamas prie nykstančių rūšių. Jis laikosi trūnijančioj lapuočių medienoj – ąžuolų, beržų. O šiaip, miškuose gi nemažai kenkėjų – cigarsukių, lapsukių, lapgraužių. Įvairios kinivarpos, žievėgraužiai tipografas, graveris – eglių kenkėjas. Pušynus graužia šešiadantis žievėgraužis. Neseniai atsirado viršūninis žievėgraužis. Iš drugių labai retų nėra, bet skraido admirolas, machaonas, šeirys. Melsviai gražūs. Ypač dabar, rudenį, jų čia bus pilna, nes sąlygos drugiams labai geros: yra vandens telkinių, pelkučių, turtinga žolinė augmenija.
Savo bakalauro ir magistro darbus rašiau entomologijos tema. Tuomet dalyvavau vabalų monitoringe: skaičiavome žievėgraužio tipografo dinamiką, medžių puolimo kreivę. Nelengvas darbas buvo, bet kai darai kas patinka, tai ir įdomu, ir to sunkumo nejauti.
Kaip miškininkai leidžia laisvalaikį? Gal kasdien būdami miške, laisvu laiku jau negali į jį žiūrėti?
Ž. Koncevičius. Ne, taip nėra, miške man visada gerai ir grybų gi norisi (juokiasi). O šiaip esu prie žemės ūkio, mėgstu daržininkystę, sodininkystę. Šeši metai, kaip auginu arbūzus – ne tik įprastus raudonu vidumi, bet ir geltonus. Užsiimu visapusiška sodo priežiūra – genėjimai, purškimai, skiepijimai ir t.t. Ir čia, girininkijos teritorijoje, prieš keletą metų su Skirmantu nutarėme pasodinti vaismedžių sodelį. Jau supasi raudonšoniai obuoliai.
A. Kačegavičius. Seniau medžiojau, tai visas laisvalaikis lėkdavo miške. Dabar grybai, žuvys. Ir kelionės patinka.
V. Januškevičius. Mėgstu keliauti, svetimus kraštus pažinti. Žvejoti – vienas didžiausių malonumų. Šeimynai irgi reikia poilsio gamtoje, tad vežuosi paklaidžioti miškais. O pastaruoju metu esu naujakurys, tad namų aplinkos tvarkymas užima visa laisvą laiką.
S. Kačegavičius. Man įdomu viskas po truputį. Ir kelionės, ir grybai, uogos, turiu sodą, kuriame su malonumu darbuojuos. Mėgstu ramesnį poilsį.
Kaip miškininkams atrodo, ar yra jų darbe romantikos?
A. Kačegavičius. Žinoma yra. Kad ir šiandien: važiuojam mišku, viržiai žydi. Dairaisi pro langą – tikrai gražu. Kai nežydi, tai ir nepastebi, atrodo. O saulė ryte tokia skaisti, plieskia į tuos viržius...
V. Januškevičius. Iš tiesų, tas miškininko darbas nėra iš lengvųjų, tačiau maloniai nuteikia tai, kad kasdien matai gamtos pasikeitimus: pavasarį sprogsta lapija, niūrios spalvos atgyja, miškas rengiasi naują rūbą. Rudenį mūsų miškus nuspalvina viržių raudonumas – vėl miškas kitoks. Nors metų ratas vis tas pats, tačiau kiekvieną sykį randi kuo stebėtis, grožėtis besikeičiančia gamta. O kur dar paukščių nuolatinės giesmės, žaltys besišildantis ant kelio ar angis susirangiusi išvakarės degimvietėje.
Tas nuolatinis miško stebėjimas yra jau ir „profesinė liga“(juokiasi). Net keliaudamas laisvalaikiu su šeima, stebi pro šalį lekiančius miškus: pamatai dūmelį rūkstantį – gal jau gaisras, dega miškai! Net neramu tampa.
A. Kačegavičius. Taip, taip, nuolat stebi miškus. Važiuojant pakeliui, žiūrėk, nesutvarkytas miškas, šabakštynai. Iškart mintis – kodėl, gal sąvininkas nelabai prisižiūri? Toliau, beržynėliai gražūs, puiku. O štai kirtimas, biržė, kas joje buvo daryta? Taip ir vertini kiekvieną sykį.
Paskutinį žodį – palinkėjimą savo kolegoms miškininkams visi keturi vyrai ištarė vienbalsiai: „Kad nepristigtų kantrybės ir ištvermės šiuo nelengvu permainų laiku. Pastarųjų dienų realijos įtemptos, todėl reikia visiems būti vieningiems ir atlaikyti reformos šturmą.“
Man beliko tik palinkėti jiems sėkmės ir troškimų išsipildymo. Juk miškininkas tam ir eina darbuotis į miškus, nes kitur savęs neįsivaizduoja. Tik čia jis mato savęs realizaciją, tik tarp medžių glūdi jo gyvenimo prasmė.
Kalbėjosi Jūratė VITKAUSKAITĖ
