Minint Europos paveldo dienas Lietuvoje, Jonavos Grigorijaus Kanovičiaus viešosios bibliotekos kraštotyros klubas surengė diskusiją „Ar reikia Jonavos bendruomenei sugrąžinti žydų Baltąją sinagogą?“
Diskusijoje dalyvavo Kultūros paveldo departamento (KPD) prie Kultūros ministerijos Kauno skyriaus atstovai – skyriaus vedėjas Svaigedas Stoškus ir vyriausioji specialistė Asta Naureckaitė, Jonavos rajono savivaldybės Statybos ir remonto skyriaus vedėjas Arnoldas Musteikis, Turto ir aplinkos apsaugos skyriaus vedėja Rasa Kasputienė, Tarybos narė, Švietimo, kultūros, sporto ir jaunimo reikalų komiteto pirmininkė Vijolė Šadauskienė, bibliotekos direktorė Skirmutė Gajauskaitė ir kiti.
Žvilgsnis į istoriją
Susitikimo metu aptarta, kodėl svarbu išsaugoti Baltosios sinagogos pastatą, kokios galėtų būti jo panaudojimo galimybės, kaip galėtų būti pritaikomas Jonavos miesto bendruomenės poreikiams.
Jonavos krašto kultūros ir istorijos metraščio „Taurosta“ redaktorius Vytautas Venckūnas atkreipė dėmesį į tai, kad iki antrojo pasaulinio karo mieste dominavo žydų bendruomenė, tačiau holokausto metu ji buvo sunaikinta. Pasak jo, tragiško likimo žmones mena senamiesčio erdvėje iki šiol išlikęs žydų maldos namų pastatas – Baltoji sinagoga. V. Venckūno nuomone, tai vienintelis žydų palikimo statinys, kuris ateityje galėtų būti prieinamas visuomenei.
„Pastatas stovi Sodų ir Vilniaus gatvių sankirtoje. Tarybiniu laikotarpiu jame veikė konditerijos cechas. Vėliau statinį privatizavo Kaune gyvenantys verslo pasaulio atstovai, bendrovė „Baltasis pyragas“ atsisakė patalpų nuomos. Šiuo metu jos yra tuščios. Todėl būtina aptarti šio statinio likimą ir spręsti, ką su juo daryti toliau”, – su situacija supažindino V. Venckūnas.
Anot pranešėjo, sprendžiant šį klausimą, labai svarbi Jonavos visuomenės nuomonė – ar jonaviečiams reikia naujos erdvės, kokia veikla galėtų būti joje vykdoma? V. Venckūno samprotavimu, jeigu pavyktų pastatą susigrąžinti Savivaldybei, galbūt po penkerių metų jame duris atvertų etninės kultūros centras, atspindintis tarpukario Jonavos įvairių tautų gyvenimą. „Tai būtų trumpą laikotarpį apimantis žydų, lietuvių, rusų, lenkų, kitų bendruomenių gyvenimo atspindys”, – savo idėją išsakė jis.
Prireiktų didelių investicijų
Savivaldybės atstovai supažindino su jų turima informacija, susijusia su šiuo pastatu. R. Kasputienė pabrėžė, kad 2020 m. kovo mėnesį buvo atliktas buvusios sinagogos nepriklausomas turto vertinimas. Savivaldybė, įsigydama turtą savo nuosavybėn, galėtų papildomai sumokėti 10 proc. rinkos nustatytos vertės. Anot jos, Taryba turi teisę priimti tokį sprendimą. „Mūsų nuomone, toji nepriklausomo turto vertintojo nustatyta vertė su 10 procentų priedu turi būti pagrįsta”, – akcentavo Turto ir aplinkos apsaugos skyriaus vedėja. R. Kasputienė pastebėjo, kad turto perėmimo vertė neturėtų viršyti 100 tūkst. eurų, nes „pastatas tikrai yra labai apleistas ir jo atnaujinimas pareikalautų didelių investicijų”.
Statybos ir remonto skyriui vadovaujantis A. Musteikis, papildydamas kolegę, atkreipė dėmesį, kad, atlikus turto vertinimą, Savivaldybė bandė perimti pastatą į savo priklausomybę, bet savininko reikalaujama suma buvo tiesiog nereali, tokiais biudžeto pinigais negalima išlaidauti. Pasak jo, paveldo statiniams tiek valstybės, tiek Europos fondų finansavimas yra labai mažas.
„Projektavimo kainos itin aukštos, – sakė A. Musteikis, primindamas, kad Normainių koplytėlės atnaujinimo pradžiai reikia 60 tūkst. eurų. – Kalbant apie sinagogą, kainuos ne tik projektas, bet ir remontas, ko gero, atsieisiantis apie milijoną. Tad siūlyčiau giliai išanalizuoti, ar tikrai verta aukoti tokius pinigus?“
Bibliotekos Kultūros projektų vadovės Kristinos Adukaitės manymu, Jonavoje nėra žydų bendruomenės, tad sinagogos klausimas priklauso nuo miestiečių ir valdžios interesų. Jos žodžiais tariant, „Senamiestyje esantys žydų akcentai yra maža jų atminimo dalelė, tad ar mums nebadys akių, pararandant šitas patalpas?“
„Manau, kad tai yra politinis dalykas. 100 tūkstančių eurų tėra tik kruopa, bet kas bus po to, kokia bus pastato paskirtis jį susigrąžinus? O tikėtis, kad atsiras Lietuvoje žydų bendruomenių, kurios būtų suinteresuotos sinagogos atnaujinimu, mano galva, tikėtis neverta“, – samprotavo K. Adukaitė.
Vizijos esmė
Šiemet viešoji biblioteka išleido pašto ženklą, skirtą Jonavos rajono Garbės piliečiui, rašytojui G. Kanovičiui. S. Gajauskaitės teigimu, vyko ir vyksta daug renginių, susijusių su mūsų kraštiečio vardu. O kitais metais turėtų atsirasti mažosios architektūros paminklas šiam garbiam pasaulinio garso menininkui. Su šios asmenybės vardu siejama daugybė renginių, skirtų Jonavoje gyvenusiems žydams.
Daugelis diskusijos dalyvių iškėlė idėją sinagogos ateitį aptarti su rašytojo sūnumi Sergejumi, piniginės paramos ieškoti žydų bendruomenėse, galbūt net rašyti laišką Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkei Fainai Kukliansky.
„Mūsų bibliotekoje organizuojami Grigorijaus Kanovičiaus literatūriniai konkursai, neretai mus aplanko Sergejus, tai galbūt ir jis galėtų įtakoti bendruomenių poziciją mūsų mieste apleistos sinagogos klausimu? Bet mes privalome turėti viziją, kaip tas pastatas bus įveiklintas ir kas jame bus”, – samprotavo įstaigos direktorė S. Gajauskaitė.
„Tiek žydų, tiek Jonavos bendruomenė turi pasakyti, ar reikia žengti tokį žingsnį. Daugelyje Europos valstybių bendruomenės sprendžia, ką reikia saugoti, ką kurti ar ką daryti. Apie šios sinagogos atkūrimą reikia kalbėti su žmonėmis, aiškinti ir klausti jų, ko pageidautų ir kokia jų nuomonė. Žinant gyventojų poziciją, žingsnis po žingsnio galima dėlioti planus ir pradėti realiai veikti”, – mintimis pasidalijo A. Naureckaitė.
Sėkmės istorijų pavyzdžiai
„Žydų bendruomenei iškilo poreikis turėti sinagogą ir jie ją tą idėją įgyvendino. Jei dabar, neturėdami įveiklinimo vizijos, pradedame nuo pirkimo, manau, tai yra akligatvis. Per savo darbo dvylika metų mačiau visokių istorijų – ir sėkmės, ir nesėkmės, – kalbėjo KPD Kauno skyriaus vedėjas S. Stoškus, siūlydamas patirties semtis Žiežmariuose bei Kėdainiuose, kur buvusių žydų maldos namų patalpose verda įdomus kultūrinis gyvenimas. – Nuvykite ten, pasidomėkite, koks kelias atvedė į sėkmę. Ir jums bus lengviau gvildenti šią aktualiją.”
Jis patikino bendraujantis su Kauno žydų bendruomene, su F. Kukliansky, su S. Kanovičiumi, tad jonaviečiams padėsiąs surengti pokalbius su reikiamais asmenimis. Svečias, dalydamasis patirtimi, akcentavo, kad tiek Kėdainių, tiek Žiežmarių sinagogose žydų bendruomenės pageidavo, kad tuose pastatuose būtų vykdoma švietėjiška veikla, įrengiant kampelį jų tautos paveldui.
„Galbūt Jonavos mieste yra stipri bendruomenė, kurios štabas ar kažkokia valdyba galėtų išsiaiškinti ir įvardyti, ko miestui reikia. Užsibrėžus apčiuopiamą tikslą, būtų galima kalbėtis su Kanovičiumi, ką jis mąsto apie sinagogos atnaujinimą. Svarbiausia – turėti viziją ir konkrečiai žinoti, kas ten vyks. Tą pirmiausia ir reikia išsiaiškinti”, – patirtimi dalijosi svečias iš Kauno, primindamas, kad galima pretenduoti ir į Kultūros paveldo departamento paramą.
Pasak K. Adukaitės, Jonavos dailininkai neturi jokio kampelio, kur galėtų kurti, rengti plenerus, priimti bendraminčius, atvykstančius iš užsienio ir t. t. Tad jos idėja – sinagogą paversti ne tik muziejumi, bet ir centru, kuriame galėtų lankytis užsieniečiai, susitikti su miestelėnais, menininkais, kitų profesijų žmonėmis.
Savininkas nedalyvavo
Akademinei bendruomenei atstovavęs emeritas dr. Andriejus Edvardas Ancuta, aktyviai dalyvaujantis švietėjiškoje veikloje, neslėpė nuostabos dėl sinagogos klausimo nagrinėjimo. Jis įsitikinęs, kad klausimas neturėtų būti liečiamas tol, kol pastato savininkas supras, kad sinagogos ateitis rūpi ir yra aktuali jonaviečiams. (Beje, dabartinis sinagogos savininkas diskusijoje nedalyvavo.)
„Šiandien diskutuodami tiktai apsunkiname situaciją, Neprieštarauju – tikrai Jonavai reikia to objekto, tai patvirtina ir visas kontekstas. Bet kuo labiau jį aktualinsime, tuo klausimas taps sudėtingesnis“, – mintijo profesorius.
Beje, dabartinis sinagogos savininkas pasitarime nedalyvavo.
Diskusijos moderatorius V. Venckūnas pasiūlė kreiptis į Savivaldybės merą, kad būtų sudaryta bendruomenės atstovų komisija, kuri aktualizuotų šį statinį ir išsiaiškintų, ar visuomenei jis reikalingas ir kokia galėtų būti jo paskirtis.
A. Naureckaitė padėkojo V. Venckūnui už prasmingą sueigą, kuri galbūt taps realių darbų gairėmis ateityje.
Po diskusijos dalyviai turėjo unikalią galimybę apsilankyti Baltojoje sinagogoje, apžiūrėti išlikusius maldos namų fragmentus.
Irena BŪTĖNAITĖ
