Netekus artimojo, valstybė skiria laidojimo pašalpą, kuri per daugiau kaip dešimt metų tepadidėjo 128 eurais ir šiandien siekia 440 eurų. Grupė parlamentarų įregistravo patobulintas minėto įstatymo pataisas, siūlančias laidojimo pašalpą padidinti nuo 8 iki 16 bazinių socialinių išmokų (880 eurų). Šios pataisos turėtų įsigalioti nuo ateinančių metų sausio 1 d. Tačiau Seimo kanceliarijos Teisės departamento nuomone, pokyčiai pareikalautų papildomų valstybės biudžeto išlaidų, todėl pirmiausia reikia gauti Vyriausybės išvadą. Šių metų birželio 20 d. už siūlymą didinti laidojimo pašalpą balsavo 37 nariai, 6 išrinktieji, ragindami atsakingiau galvoti apie valstybės pinigų naudojimą, pasisakė „prieš“, o 48 parlamentarai susilaikė (balsavimo metu salėje nebuvo beveik pusšimčio seimiečių).
Ar valstybės teikiama laidojimo pašalpa dabar yra pakankama ir ar jos padidinimas iš tikrųjų, pasak kai kurių Seimo narių, būtų neatsakingas pinigų naudojimas, kalbėjomės su neseniai netektis išgyvenusiais žmonėmis bei laidojimo paslaugas teikiančių bendrovių atstovais.
Našlių žinutė įstatymų priėmėjams
Liga ar mirtis niekada nepaklausia žmogaus, ar gali ateiti į namus. Bėda pasibeldžia ne tik tada, kai artimasis pralaimi kovą su liga, bet užklumpa ir visai netikėtai – iškylaujant, eismo įvykio metu ir pan.
Staigi artimojo netektis išmuša iš pusiausvyros, tad reikia laiko, kad žmogus suvoktų, kas atsitiko. O kai pagaliau supranta, jog įvyko nepataisoma nelaimė, kreipiasi į laidojimo paslaugas teikiančias įmones, kurios atlieka visa, kas nuo jų priklauso, kitaip tariant, „nuima“ begalę rūpesčių, taigi žmogui lieka tik vienaip ar kitaip išgyventi netekties skausmą.
Tą nevilties akimirką mirusiojo giminaičiai supranta, kad už kiekvieną teikiamą paslaugą teks mokėti. Santaupų neturintis žmogus dažniausiai kreipiasi į draugus, pažįstamus, giminaičius, prašydamas prisidėti ar bent paskolinti pinigų. Juk visi supranta – bėda smogė žaibo greičiu. Ir čia pagalbos ranką ištiesia valstybė, skirdama nelaimės ištiktajam 440 eurų.
„Tokia suma yra per maža, kad pajustum paramą. Laidotuvės kainuoja nepigiai, – palaidojusi vyrą, kalbėjo rajono gyventoja Stefanija. – Mano manymu, atsisveikinimas su velioniu, kainavęs apie, sakykime, du tūkstančius, bus gana kuklus. Argi mirusysis to nusipelnė? O jeigu Seimo nariams atrodo, kad laidojimo išmokos yra neatsakingas pinigų panaudojimas, tai nebeturiu ką pridurti... Po mirties visi taps lygūs – ar buvai parlamentaras, ar paprastas pardavėjas.“
Tokią pačią nuomonę išsakė ir Jadvyga, kurios vyras mirė Tėvo dienos, birželio 2-osios, vakare. Pasak jonavietės, toji pašalpa yra juokinga, palyginti su tuo, kiek atsieina visa laidojimo ceremonija. Anot jos, parlamentarai, matyt, nežino nei kainų parduotuvėse, nei laidojimo namų teikiamų paslaugų įkainių, jeigu savo balsavimą „prieš“ teisina neatsakingu pinigų naudojimu.
Įkainius įtakoja išoriniai veiksniai
Daugiau kaip 30 metų laidojimo paslaugas teikiančios bendrovės „Amžina ramybė“ vadovė Nijolė Ratautienė pastebi, kad laidotuvės – nepigus procesas, priklausantis nuo daugelio dalykų. Anot jos, įmonė supranta artimųjų skausmą, tad stengiamasi teikti paslaugas , kurios žmogui būtų „įkandamos“.
„Mūsų įmonė, gavusi gyventojo prašymą, teikia visas paslaugas, pradedant nuo kūno sutvarkymo iki palaidojimo. Skausmo akivaizdoje žmogui nereikia bėgioti po parduotuves, ieškoti vainikų ar kostiumų įkapėms. Sudėjus viską į vieną vietą, laidojimas kainuoja apie 1500–1600 eurų. Dar niekada nebuvo taip, kad paslaugos perkoptų 2000 eurų. Bendra laidotuvių suma priklauso nuo karsto pasirinkimo, ąžuoliniai karstai yra daug brangesni. Žmonės patys nusprendžia – ar velionis bus laidojamas tradiciškai, į kapavietę, ar kremuojamas. Realybė rodo, kad kiek daugiau žmonių linkę turėti savo kapus, tad renkasi tradicinį laidojimo būdą, o ne kremavimą. Duobės iškasimas kainuoja 200 eurų. Jeigu didelis įšalas ir reikia daugiau jėgos, kaina gali pakilti iki 220–230 eurų.“
Pasak N. Ratautienės, augant minimaliam darbo užmokesčiui, teks kelti darbuotojams atlygius. Taigi, visai tikėtina, kad paslaugų įkainiai taip pat bus didesni.
Pašnekovės nuomone, yra žmonių, kurie gyvena su šia diena – nuo algos iki algos, jie neturi susitaupę „juodai dienai“. Šiai kategorijai galima priskirti ir senjorus, gaunančius skurdžias pensijas. Toji valstybės duodama laidojimo pašalpa, anot N. Ratautienės, yra labai reikalinga, tačiau, akivaizdu, keičiantis paslaugų ir prekių kainoms, yra ganėtinai menka. Pastaruoju metu pastebima auganti tendencija – ištikus nelaimei, velionio artimuosius paremti tam tikra pinigų suma. Pasak „Amžinos ramybės“ vadovės, tai didelė paspirtis gedintiems artimiesiems.
Priklauso nuo artimųjų pasirinkimo
Laidojimo išlaidos priklauso nuo artimųjų norų, kaip jie planuoja atsisveikinimą su mirusiuoju. Laidojimo paslaugas teikiančios bendrovės „Rimties namai“ direktorė Rima Čapienė atkreipia dėmesį, kad visa ceremonija gali kainuoti nuo 1500 eurų. Tačiau tai labai priklauso nuo paslaugų apimties ir išsirenkamų laidojimo reikmenų. Vien skirtingo karsto pasirinkimas gali lemti kainos didėjimą keliais šimtais eurų. Taip pat įtakos turi artimųjų sprendimas laidoti artimąjį tradiciniu būdu ar kremuoti.
Tarkime, giminaičiai, nusprendę velionio palaikus kremuoti, bet prieš tai pageidauja atsisveikinimo ceremonijos laidojimo namų salėje, dažniausiai renkasi geresnį karstą bei gausesnes įkapes.
Pasak R. Čapienės, kremuojant atsisveikinimo su velioniu paslauga teikiama ir laidojimo namuose. „Pusdieniui ar kelioms valandoms mirusįjį pašarvojame šarvojimo salėje, vakare išlydime į krematoriumą. Kitos dienos rytą artimieji jau gedi prie pašarvotos urnos su visa mūsų paruošta estetika. Paskutinė kelionė – arba į šeimos kapą arba į kolumbariumą“, – sako direktorė.
Kremavimo paslaugos kaina nesikeičia ir siekia 391 eurą. Į šią sumą įeina pats kremavimas ir kapsulė, į kurią supilami mirusiojo pelenai. Labai dažnu atveju artimieji renkasi ir urną, kurių kainos prasideda nuo 65 eurų. Žinoma, žmonės gali pasirinkti atsisveikinimo ceremonijos vietą ir pačiame krematoriume prie deginimo įrenginio arba užsisakant salę vienai valandai.
Tačiau, jos manymu, artimieji atsižvelgia į velionio norą (jei jis buvo išreikštas), kaip mirusysis turėtų būti palaidotas. Reiktų paminėti, kad kolumbariumo nišoje telpa iki keturių urnų.
Kalbama, kad laidojimui turėtų pakakti apie 1,5 tūkstančio eurų. Bet, pasak R. Čapienės, jeigu perkamas brangus (ąžuolinis) karstas, pageidaujama itin modernios puošybos, išskirtinių gėlių, laidojimas vyksta kitame rajone, atsisveikinimas trunka kelias paras, užsakomas kremavimas ir pan., tai galutinės išlaidos gali išaugti ir iki kelių tūkstančių.
Pastaruoju metu pastebima ryški tendencija, kad pagerbti mirusiojo atėję žmonės paremia artimuosius finansiškai, tokiu būdu bent iš dalies amortizuodami neplanuotas finansines išlaidas. Kitaip tariant, su pagarbos vokeliu žmogus ateina ne tik į gimtadienį ar vestuves, bet ir į atsisveikinimą išlydint velionį į paskutinę kelionę.
Kilni misija
Prieš pusę amžiaus mirusieji būdavo šarvojami gimtuose namuose, o visomis procedūromis rūpindavosi artimieji. Šiais laikais tokie reginiai daugeliui tėra tarsi sapnas, nes laidojimo namai atlieka visas paslaugas.
„Mūsų užsakovai, kurie dažnu atveju mūsų įstaigoje lankosi jau ne pirmą kartą, žino, kad mes atliekame absoliučiai visas paslaugas, kurių tik gali prireikti. O atsisveikinimo erdvės suplanuotos taip, kad artimuosius kiek įmanoma mažiau slėgtų niūri emocija, jie galėtų atsiduoti gedėjimui ir rimčiai, aplinka juos ramintų, būtų visi patogumai – nuo baldų, šviežio oro, kokybiško vaizdo ir muzikos iki nemokamos kavos ar arbatos. Vasaros pabaigoje baigėme mūsų namų atnaujinimo darbus, klientai ir toliau galės mumis pasikliauti, o mes savo ruožtu galėsime pasiūlyti tvarius sprendimus, ekspertinį dėmesį detalėms (nuo skaitmeninių nekrologų FB, tiesioginės transliacijos iki modernių multimedijos sprendimų), aukštus standartus, empatiją ir supratimą, pagarbų požiūrį į kiekvieną klientą ir svarbiausia – prieinamą kainą visiems pajamų lygiams. Mūsų misija – būti tyliai, tačiau – šalia“, – sako R. Čapienė.
Pasityčiojimas iš žmonių
Tačiau grįžkime prie valstybės skiriamos laidojimo pašalpos (440 eurų). Tai dar toli gražu ne visa parama, sunkią valandą skiriama mirusiojo artimiesiems. Į Anapilį iškeliavus senjorui, šeimos nariams bus išmokama dviejų mėnesių Išėjusiojo pensija. Tiesa, jeigu žmogus mirs jau pasiėmęs jam priklausančią pensiją, tegaus vieno ateinančio mėnesio piniginę sumą. Tačiau yra dar ir našlių pensija, kuri siekia (tiesą sakant, gėda ir rašyti) 38 eurus.
Neseniai vyrą palaidojusi Stefanija prisipažino, kad jai žema pildyti dokumentus ir prašyti tų kelių dešimtinių. „Na, koks gali būti čia komentaras? Tai daugiau pajuoka, o ne parama“, – mintija moteris.
Savo nuomone pasidalijo ir gedulą išgyvenanti jonavietė Jadvyga, našle tapusi šių metų birželio 2-ąją. „Kiek atlėgus skausmui, nuėjau tvarkyti dokumentų. Pasirašiau užpildytas formas. Suglumau, sužinojusi, kad našlystės pensija tesiekia 38 eurus. Neslėpsiu apmaudo – tai yra pasityčiojimas iš žmogaus. Kam erzinti žmones? Verčiau nė euro neduotų. Vien tik vaistams reikia kur kas didesnės sumos. Ar dėl to dalyvavom Sąjūdžio veikloje, kovojome už laisvą Lietuvą? Dabar mes tapome pajuokos objektu“, – kalbėjo p. Jadvyga.
Anot jos, gerai, jeigu yra vaikų, anūkų, kurie ateina į pagalbą. Bet, jos žodžiais tariant, „kiek žmonių neturi artimų asmenų, galinčių pagelbėti“. Šit, netrukus po jos vyro mirties, netikėtai mirė pusseserės vyras, dar nesulaukęs pensinio amžiaus. „Kai pasakiau giminaitei, kad gaus 38 eurų našlės pensiją, ji neteko žado. Gal tai nesusipratimas, gal parlamentarai ką nors supainiojo, svarstė moteris? Kaip jai, likusiai vienai, neturinčiai šeimos, gyventi? Tai kur tie jos vyro pinigai, visi mokesčiai nukeliavo, jeigu po mirties kas mėnesį tarsi kokiam elgetai pabarstoma po 38 eurus? Prisipažinsiu, tokie Seimo sprendimai žemina mus, gyvuosius. Kitiems reikalams negailima ne tūkstančių, bet milijonų, o žmogui, netekusiam sutuoktinio ar sutuoktinės, numetamas apgraužtas kaulas – džiaukis, atseit. Tai jau aukščiausias pasityčiojimo laipsnis. Grąžinčiau tuos našlės pinigus ir dar su kaupu, bet nežinau kur. Sakykite, kodėl mes, žmonės, praėjus 34-iems Lietuvos nepriklausomybės metams, esame šitaip nuvertinami? Kodėl?“, – klausia jonavietė Jadvyga.
Į šį klausimą turėtų atsakyti tautos išrinktieji.
Irena BŪTĖNAITĖ
