Neseniai mūsų Sporto arenoje įvykusios šalies greitųjų šachmatų pirmenybės, kuriose dalyvavo per geras šimtas medinių karalių garbintojų, pakiša mintį, kad šachmatai, kaip sporto šaka, pamažėle į Jonavą vis tiktai sugrįžta. Rugsėjo 7 dieną, šeštadienį, miesto šventės šurmulyje, aidint trankiai muzikai ir šurmuliuojant mugėje pirkėjų voroms, už kelių žingsnių, sporto reikalams skirtoje erdvėje, iš įvairių miestų bei miestelių atvykę galvočiai rikiavo savo kavalerijas, kūrė variantus, kaip per dešimt minučių, o gal ir greičiau, paimti nelaisvėn priešininko karalių...
Tiesą sakant, krepšininkai ar futbolininkai čia galėtų sarkastiškai šyptelėti: koks ten sportas, jei prieš nosį padėtose 64 langelių „aikštelėse“ su jaunuomene žaidžia jau sukriošę ar kriošti pradėję seniai. Ir tai skamba logiškai. Antai olimpine viltimi vadinta čiuožėja Agnė Sereikaitė pačiūžas padėjo būdama vos 24 -erių metų, irkluotojas Aurimas Adomavičius su irklais atsisveikino sulaukęs 29-erių, o penkiakovininkas Edvinas Krungolcas nusprendė tapti treneriu nuo savo 40 -mečio. Daugybė pavyzdžių ir kitose sporto šakose. Tačiau kaltos čia ne kažkokios ambicijos, ne staiga atsiradusi nemeilė savo irklui, raketei ar futbolo aikštei. Karjerą baigė, nes nusimušė kojas, sugadino sau širdį ar... užsidirbo pakankamai pinigų. Kaip atrodo šioje situacijoje skurdžius šachmatininkas ar šaškininkas? Ir kas gali būti gražiau, kai 75 metų sulaukęs tarptautinis meistras kaunietis Kęstutis Kaunas iki pat mirties pėsčiuodavo į laikinosios sostinės karininkų ramovę, kur dalyvaudavo įvairaus rango šachmatų turnyruose, nors kaskart gaudavo vis mažesnės vertės prizus...
Taip, šachmatai – nepaprastas sportas, kuris lavina ne tik kumščius ir kojas, bet ugdo atmintį, strateginį mąstymą, kantrybę, moko susigaudyti mūsų sudėtingo pasaulio labirintuose, priimti svarbius sprendimus. Deja, retai kas galvočių turnyrus remia, retai kas paskatina, tad verčiau prasimušti į kokius nors trenerius, kad ir nediplomuotus, nei bandyti tapti žaidėju profesionalu.
Kita vertus, džiugu, kad susidomėjimas šachmatais mūsų mieste auga, kad šis žaidimas sporto visuomenėje nėra ignoruojamas ir pamažu grįžta į anuos gerus laikus, kada žaidimo taktikos ir strategijos mokėmės iš didmeistrių knygų, o vaikai dar neturėjo „išmaniųjų“. Antai pasirodžius „Alio Jonavoje“ rašiniui „Jonavos vardą garsina ir medinių žirgų šuoliai“ ne vienas žaidėjas skambino rašinio autoriui, tikslinosi, kas išties yra tas „neteisingas ėjimas“. Belieka sutikti, kad tekste įsivėlė šiokia tokia klaida. Mat pralaimėjimas suklydusiam skelbiamas iškart po antro neteisingo ėjimo (pvz., nepastebėto šacho). Ši taisyklė, žinia, negailestingai sugriežtina žaidimą, tačiau pamoko dėmesio koncentracijos, atsargumo.
Ar šachmatai į Jonavą išties sugrįžta, parodys netolima ateitis. Gal kas nors turite pasiūlymų, idėjų, kaip tuos žingsnius paspartinti? Tas mintis sutinka išgirsti mūsų mieste gyvenantis tarptautinis didmeistris, „Aido“ klubo vadovas Vytautas Andriulaitis. Iki naujų susitikimų medinių karalių turnyruose.
Marius Glinskas
