„Kas bėga greičiau už traukinį?“ – tokiu klausimu į Viešojoje bibliotekoje susibėgusius „Polėkio“ klubo narius kreipėsi šio klubo vadovė Regina Lukoševičienė. Spėlionių būta įvairių, bet niekas tiksliai neatsakė. O pasirodo, kad ta bėgikė – tai vasara. Mūsų karštoji, spalvingoji, įspūdingoji vasara, kuri senoliams bei artėjantiems prie senolių amžiaus pamoja lyg parugėm gelsvom šmėstelėjusi ilgakasė mergina ir vėl ilgam nutolsta.
Ne kiekvienas galėjo išpasakoti savo vasaros įspūdžius, pasidalyti džiugiomis naujienomis ar nusivilymais, ne kiekvienas galbūt drįso tai daryti, tačiau ne vienas, atsakydamas į susitikimo temą, prisiminė savo jaunystės Jonavą, kuriai šiomis dienomis sukanka 274 metai. Įdomus paradoksas. Kuo labiau jonaviečiai sensta, tuo jaunesnis, puošnesnis darosi jų miestas.
O juk buvo kitaip... Kadaise daržovių, vaisių, pieno produktų, kiaušinių pakrautais vežimais, pasikinkę bėrį ar širmį, šeštadieniais dardėdavome iš savo kaimo sodybų į miestą, kuris dar nebuvo paskelbtas Jonų sostine, kantriai siūlydavome miestelėnams savo prekes, kad galėtume už šiokį tokį pelną parsivežti namolio vieną kitą aliejaus butelį, silkių dėžutę ar vežėčiuosna pasikrauti net rubuilį paršelį. Dabar šio turgaus dabartiniai jonaviečiai net nerastų, jis plytėjo ten, kur driekiasi autobusų stotis, o autobusai, vykstantys į Žinėnus, Pagirius ar net kokius Babtus, parpė prie dabartinio muziejaus. Beje, kai kam teko ir purvynus miesto viduryje pabraidyti. „Net nežinau, kaip aš, atkeliavusi iš tokios gražios Marijampolės, čia pritapau. Juk, pamenu, bridome per Jonavos centrą net su „buotais“,- dalijosi prisiminimais Birutė.
„Tada dar Rimkų nebuvo. Užlipi, būdavo, ant tos molingos kalvos, o ten – vien pievos žaliuoja. Vėliau nuo dabartinės sporto arenos į statomus Rimkus nusidriekė siauras, plytelėmis grįstas takas. Varnutė dar nebuvo kanalizuota, ant šlaito riogsojo senojo malūno liekanos“,- prisiminė septynis kilometrus į Jonavos mokyklą sukardavusi Valerija.
„Iškeliauja vasarėlė, iškeliauja žaliaskarė,/Lai atėjęs rudenėlis auksą ant žemelės beria...“,- skaitė gražiai ir paprastai surimuotą savo kūrinėlį Anelė Augūnienė.
„Esu gimęs ir augęs netoli Krekenavos, daug metų prabėgo Upninkuose, bet Jonava man tarsi antra tėviškė“- atviravo į savo amžiaus šimtmetį įkopęs Mykolas. Senolis paskaitė savo eilėraščių, kurie tarsi atgamino senosios Jonavos, kurioje tilptų kone penki Žeimių miesteliai, vaizdą.
Įspūdžius apie jaunystės Jonavą kiekvienam klubo nariui atkūrė praeities reliktai. Tai ir mūsų mamų išsaugotos suknelės, segės, nespalvotos nuotraukos, tai ir porcelianiniai indai, skirti Kūčių pienui ir kavai gerti.
„O kas iš mūsų ilgiausiai gyvena Jonavoje? – netikėtai visų užklausė klubo vadovė. Senoliai sukluso, ėmė raustis savo atmintyse. Visus pralenkė buvusi mokytoja Danutė Krievinienė, kuri čia jau palydėjo 88 vasaras.
Klubo vokalinis ansamblis, vadovaujamas pedagogės Stefanijos Urbonienės, skambiomis dainomis išlydėjo vasarą į miesto šventę sutinkančios Jonavos glėbį. Nepaprastu grožiu vėl nuvilnijo Gemutės ir Rimantos dueto vokalas, tokia darna moterys, rodos, galėtų konkuruoti su profesionaliais atlikėjais. O tie, kas kadaise vasaros mėnesiais gimė, dovanų gavo mielų bibliotekos siurprizų, tarp kurių – ir „Taurostos“ žurnalas. „Galėtų tokį leidinį ir dažniau kurti“,- sakė nepailstanti keliautoja, savo krašto mylėtoja Eugenija Graužienė.
Marius GLINSKAS
