Prieš pora savaitčių Kauno VDU erdvėje praūžė kasmetinė įvairiaspalvių jurginų paroda. Nepamatyti šitiek grožio ir mūsų prosenelių gėlių darželių turto būtų nuodėmė, todėl šiais metais būtinai skyriau laiko ne vien tik gėrėjimuisi, bet ir naujų veislių pažinčiai. Vieni jurginai įspūdingi, prabangūs, kiti kuklūs, mažučiai išpuošė plačias mokslo įstaigos sales. Rudenį išvysti tokią žiedų jūrą – tikra atgaiva sielai.
Jurginas – rudens gėlė. Savo dailius žiedus ji skleidžia jau vasarą, tačiau rudenį – pats smarkumas, grožis ir gausa. Rugsėjį dienos nebe tokios karštos, jurginus palepina vėsios naktys ir dosni rytinė rasa – tas laikotarpis labiausiai primena kalnuotas Centrinės Amerikos vietoves, gimtąsias jurginų vietas.
Gyvenime viskas sukasi ratu. Atgimsta tai, kas buvo sena, užmiršta. Jurginas visada buvo mūsų senelių mylima gėlė, tačiau pasirodžius dailioms ateivėms iš užsienio, nepelnytai jį užmiršome. Ir tik pabodus lepioms užjūrio gražuolėms, iš naujo atradome savo kraštų žavesį. Pastaruoju metu Lietuvoje gausėja jurginų augintojų, internetinėje erdvėje galima grožėtis ir įsigyti įvairiausių formų ir spalvų žiedų. Dažniausiai šiais augalais, kaip įprasta, domisi moteriškos lyties atstovės, bet pasitaiko ir vienas kitas vyriškis. Didžiulei nuostabai, netgi savo rajone, Jonavoje, turime jauną, tačiau patyrusį jurginų augintoją. Paulius Valuntavičius jau 11 metų užsiima šiomis iš pažiūros nereikliomis, tačiau nelengvo darbo ir kruopštumo reikalaujančiomis gėlėmis. Ir ne tik augina, bet ir užsiima selekcija, kasmet išvesdamas vis naujas jurginų veisles.
Oranžinė, geltona, violetinė
Pati pradžia, pasak Pauliaus, buvo trijų spalvų – oranžinės, geltonos ir violetinės – jo močiutės auginamų jurginų kereliai. Ryškių spalvų didžiagalviai senovinių veislių žiedai pakerėjo vaikiną, tačiau rimčiau „užsikabino“ kai po ranka pasipainiojo nedidukė knygelė „Jurginai“ (V. Ogorodnikienė). Paulius tada buvo 17 metų jaunuolis, o tokio amžiaus net merginos, reta, kuri trokšta rimtai užsiimti gėlininkyste. Labiausiai vaikiną sudomino knygelėje skelbiami šių gėlių dauginimo būdai: žaliaisiais auginiais ir senų kelmų išskirstymas po bulvelę. „Tai buvo visiškai mums neįprasta, nes niekas tada jurginų nedaugino žaliomis šakelėmis. Kaime buvo priimtina, jog kokį jurginų kelmą rudenį nukasei – jis neretai būdavo didumo sulig kibiru – tokį patį pavasarį ir pasodinai. Todėl panorau pats išbandyti tuos aprašytus būdus, paeksperimentuoti“, – šypsosi Paulius.
Pirmaisiais metais jis išskirstė močiutės auginamus oranžinės spalvos jurginų gumbus ir, pasirodo, eksperimentas puikiai pavyko. Atsiradęs ūpas ir motyvacija paskatino dar giliau domėtis šių gėlių auginimu ir priežiūra, be to norėjosi praplėsti turimą asortimentą. Veislės tuo metu dar nerūpėjo, dėmesį labiau traukė žiedų spalva ir forma. Tad vasaros pabaigoje, kai žmonių kiemuose sužydėdavo šios rudeninės gėlės, Paulius vis stabteldavo pabendrauti su jurginų augintojomis.
Tobulėjimo permainos ir selekcija
„Pradžioje man buvo aktualios tamsios, bordo spalvos, nes jos itin išraiškingos, iš tolo matomos. Betgi kuo daugiau giliniesi, supranti, kad mąstymas tolydžio keičiasi ir gali būti netgi klaidingas. Pvz., šiuo metu madingi ne ryškūs, rėkiantys, bet pasteliniai atspalviai, gali būti vienspalviai ar dviejų spalvų.
Mano bandymai kaskart rutuliojosi giliau, stipriau ir gausiau. Nors tada dar nebuvo itin gausaus pasirinkimo – kolekcijoje augo 30 veislių – tačiau kasmet įsigydavau keletą naujų. Jų paieškos nebuvo lengvos – parduotuvėse siūlomi jurginai neretai pražysdavo visiškai kitokie, nei nurodomi ant pakuočių. Labiausiai pasitikėti galima buvo jurginų augintojais – selekcininkais, kurių anuomet Lietuvoje dar nebuvo tokios gausos kaip dabar.
Iš pradžių domino visa plati šių gėlių įvairovė, vėliau pradėjau atsirinkti: įsigydavau didžiažiedžių jurginų. Tada panorau turėti įvairių atspalvių iš kiekvienos grupės žiedų – kaktusinių, anemoninių, dekoratyvinių ir kitų. Tačiau kai pradėjau pats užsiiminėti selekcija, susižavėjau rutulinės formos žiedais – jų labai gausi atspalvių paletė. Sakykim, geltonas jurginas, o jų veislių gali būti net dvidešimt ir pačių įvairiausių atspalvių. Iki šiol su tais rutuliniais „žaidžiu“, nes jų selekcija be galo įdomi, todėl, kad gali išlįsti ne tik tėvinių augalų požymiai, bet ir senelių kilmė. Tad iš rutulinių netyčia galima išgauti dekoratyvinę ar stambiažiedę formą. Taip išeina, kad ne tik spalvos varijuoja, bet ir forma. Taigi, selekcija – slidus reikalas.
Šiemet sėjau 200 sėjinukų ir dabar skaičiuoju, kad galimas labai didelis procentas šešios itin perpektyvios veislės. Kodėl tiek mažai? Kadangi sėjant ne tik forma pasikeičia, bet labai daug suformuoja tuščiavidurių žiedų, tai reiškia, sėjinukai grįžta į savo pradinę formą, nes natūraliai augantis jurginas – tuščiaviduris. Taigi, tokius reikia išbrokuoti, pasilikti kuo didesnius, tankesnius, perspektyvesnius augalus ir tris metus juos stebėti. Ir tai dar ne viskas, netgi po trijų metų tokie eksperimentiniai žiedai irgi gali „ištuštėti“. Gali nutikti taip, kad iš pasiliktų bandomų dešimties sėjinukų teliks tik vienas tinkamas“, – selekcines subtilybes vardina P. Valuntavičius.
Pagalba jurginų ūkyje
Jurginai sausrų nebijo, bet užmirkimas tolygus mirčiai. Ir, be abejo, svarbus ravėjimas. Tarp žolių ši gėlė savo grožio neatskleis. Trąšos? Geriau kompleksinės mineralinės, nes organinėse trąšose gausu azoto. Augalas juo persisotinęs nesugeba žiemą išlaikyti sveikų gumbų, jie skyla ir supūna. Tręšti geriausia iki Joninių, kad vėliau vėlgi neprikauptų perteklinio azoto.
Nors rudenines gražuoles Paulius augina jau 11 metų, tačiau kaskart vis atranda kažką naujo, įdomaus. Seniau jis atsisakydavo nestabilių veislių, kurias reikia pririšti, nes turint 10 arų lauką, tai labai daug darbo ir laiko atimanti priežiūra. Tačiau paskutiniu metu mūsų kraštietis nusprendė atskiroj lysvėj auginti keletą rišamų jurginų. Prisiminus vasaros pabaigoje praūžusią vėtrą, jaunas vyras, kaip ir dauguma, skaičiavo nuostolius: „Ryte išvydus gėlių lauką – rankos nusviro... Tačiau visais būdais gelbėjom, atkėlėm jurginus nuo žemės, nors tai kainavo daug sunkaus darbo“.
Jurginų augintojo ir selekcininko gėlyne dabar žydi 250 veislių augalų. Kiekvienai veislei Paulius skiria po 20 kelmų, tad paskaičiavus susidaro įspūdingas kiekis egzempliorių. Ar vienas žmogus pajėgus fiziškai apeiti šitokį lauką? Vyras ir nesigina turintis pagalbininkų: plotą nuravėti padeda mama ir močiutė. Tačiau šakneles pavasarį sodina tik vienas. Jis turi savo sistemą, kurioje nevalia nieko supainioti. Pats sodinimas vyksta savaitę arba dvi – priklausomai, ar iš anksto bulvės jau buvo išskirstytos. Tolesne auginimo priežiūra noriai padeda trylikametis broliukas. „Nuo pat mažens matydamas mano jurginus, jis viskuo labai domisi ir kartais savo netikėtomis įžvalgomis pateikia man siurprizų“, – stebisi selekcininkas. Paulius dėkingas visai šeimynai, jog savo pagalba sutaupo jam brangaus laiko. O baigiant nužydėti žiedams, ypač rutulinės formos jurginų, dažnai visi susirenka pažaisti žiedų mūšį, pasisvaidyti rutuliukais – tai šeimos žaidimas tapęs smagia atrakcija.
Sunkiausias darbas, pasak gėlininko, yra rudeninis kelmų nukasimas. Tai ne tik fizinis, kastuvu mosuojamas darbas (vis tik 10 arų plotas!), bet nepasitarnauja ir dienos trumpumas. O iškasus gumbus, reikia pašalinti antžeminę dalį, kiek įmanoma apdžiovinti saulėje, kuri rudenį itin šykšti. Toliau seka sergančių augalų atrūšiavimas – juos reikia tik deginti, jokiu būdu nemesti į kompostavimo konteinerį, kad neapkrėstų žemės. Apdžiūvę kelmai kraunami atskirom veislėm į maišus, sužymimi ir nešami žiemoti į rūsį. O per žiemą būtina stebėti „poilsiaujančiųjų” būklę – ar nevysta, nedžiūsta, o gal puvėsis įsimetė, ar pelės priėjimą rado. Jurginams priežiūra reikalinga visus metus.
„Dabar, visa ko pertekliaus amžiuje, dėl naujų veislių jurginų įsigijimo bėdos nėra. Lietuvoje gausu augintojų ir prekiautojų. Visas internetas mirga nuo žiedų spalvų ir formų. Tik mugėse, turguose patariu nepirkti gumbų įpakuotų maišeliuose, kuriuos puošia gražios nuotraukos. Tai būna perpardavinėtojai ir jų prekės nei veisle, nei spalva ar kokybe neprognozuojamos. Iš užsienio rinkos prasčiausius augalus siūlo olandai. Praktiškai žiūrint, tai vienkartiniai augalai, todėl ir pigūs.Ten jie auginami automatizuotai, technika nedezinfekuojama, o masiškai auginant vis viena pasitaiko ligų užkrato. Kontrolė tuo atžvilgiu prasta, tad rekomendacijos tikrai nekokios. Lenkija irgi tom pačiom savybėm garsėja. O štai latviams – jokių priekaištų. Verta iš jų siųstis. Labai gražios Anglijoje, Amerikoje auginamos veislės, tačiau dabar jomis tik pasigrožėti galime, o gaila…”, – apgailestauja P. Valuntavičius.
Grožis ar nauda
Paklaustas, gal rengia savo jurginų lauko atvirų durų dienas, kaip dabar Lietuvoje itin madinga, Paulius atsako nevienareikšmiškai. „Atvirų durų dienų nerengiame, tačiau jurginai auga prie kelio, pravažiuojančių yra puikiai matomi, todėl dažnai sulaukiame prašymų pasigrožėti jais iš arčiau. Dėl to mes nepykstame, leidžiame pasivaikščioti, fotografuoti, tik tada patys turime skirti žmonėms laiko, nes gėlės pasodintos eilutėmis, specialių takelių nėra, o žiedkočiai itin trapūs. Bet pabendraujame, papasakojame apie šį grožį ir žmonės išvyksta sužavėti, o mes įgauname dar daugiau motyvacijos ir gerų emocijų. Būna, kad net būsimos nuotakos atvyksta savo puokštei norimų žiedų įsigyti, kuo mes labai džiaugiamės. Nes viskas kas sena, užmiršta, sugrįžta atgal į madą. Mes netgi turime šūkį, kuriuo dažnai naudojamės – „Skinkim gėlę lietuvišką ”, tad mielai kviečiu atvykti ir įsigyti žiedų. Rugsėjo 1–osios šventei kardeliai jau daugeliui pabodę, o spalviškai traukiantys akį jurginai noriai perkami mokytojams pasveikinti”, – pelnytai didžiuojasi vyriškis.
Pavasariais savo auginamų gumbų perteklių jis parduoda šeštadieniniame Jonavos ūkininkų turguje, rudenį ten pat siūlo gražiausius žiedus. „Tai yra ne tiek uždarbis, bet investicija į naujų jurginų veislių įsigijimą, todėl, sakyčiau, tai daugiau parama nei rimtos pajamos. Tik gaila, kad daugelis nevertina šių nuostabių gėlių auginimo subtilybių ir mano, jog mokėti 2–4 eurus už jurgino šaknį yra plėšikavimas. O kad ta šaknelė užaugtų sveika ir pajėgi užauginti visa kelmą gumbų, bei kelis mėnesius džiugintų savo įspūdingo grožio žiedais – žmonėms tai nesuvokiama. Ir visa tai – tik rankų darbas: pasodinti, ravėti, tręšti, ligas profilaktiškai stebėti, nuo audrų gelbėti, rudenį vėl iškasti, po kiekvieno kelmo nukarpymo sekatorių dezinfekuoti ir t.t.”, – nuoskaudos neslepia jonavietis. „Beje, geriausi pirkėjai – vyrai. Jie pasidera, juk tam ir turgus, bet niekada nesiginčija. Tokiems papildomai ir magaryčių įdėti negaila. Šeštadieninis turgus mums yra tapęs tradicija nuo prosenelių laikų: jie augino braškes, seneliai užsiiminėjo pienininkyste, mama augino daržovių daigus, – aš jau ketvirtoji karta, tęsianti turgaus tradiciją su jurginais”.
Kalbant apie skintus jurginų žiedus, Paulius vardina ne vieną Lietuvoje auginamų gėlių privalumą. „Žinoma, rožės yra rožės. Jos ne tokios lepios, lengviau ištveria sudėtingą kelią, nuo paruošimo kelionei iš užsienio iki pristatymo į gėlių parduotuves. Ir tai pasitaiko atvejų, kai parsinešti žiedai rytojaus dieną vazoje nuleipsta. Savo nuskintiems jurginams aš drąsiai duodu keturias šviežumo paras. Būna tokių veislių, kuriomis galima džiaugtis net ir dešimt parų. Aišku, būtina investuoti savo laiką žiedų priežiūrai – pašalinti lapus, keisti vandenį, kaskart patrumpinti kotelius. Mylimi žiedai atsidėkos savo grožiu”, – patikina jonavietis.
Ar savos šeimynos moterys mėgsta namuose pasimerkti jurginų? Paulius juokiasi, jog mama turi tvirtai su šiomis gėlėmis susigyvenusią frazę. Būna, ateina į jurginų lauką, apžiūri tuos dešimt arų ir sako: „Žinai, nėra čia ką nusiskinti!” Juokai juokais, tačiau tame slypi ir gili prasmė. Greičiausiai dėl to, kad iš tokios gausos ir įvairovės sunku išsirinkti. Seniau vyriškio mama ne kartą pajuokaudavo, kad jis darąs meškos paslaugą būsimiems sesės vaikinams, nes tiek grožio prisižiūrėjusi, sesuo dovanojamoms gėlėms bus labai išranki.
Paulius mielai atvirauja apie ateities planus: šalia jurginų jis ketina auginti bijūnus, dekoratyvinius česnakus ir įvairių formų bei spalvų saulėgrąžas. Jų žiedai tobulai tinka skynimui, puokštėms, tad vartotojui vėlgi mielai pasiūlys „skinti gėlę lietuvišką”.
Kalbėjosi Jūratė VITKAUSKAITĖ
