Ilgus metus Jonavos šachmatininkai ir šaškininkai rinkdavosi į varžybas ankštame kambarėlyje, senajame Kūno kultūros ir sporto centre, Vasario 16-osios gatvėje. Po remontų bei pertvarkų šio „inkilėlio“ neliko. Tačiau galvočiai nenusiminė. Susibūrę į „Aido“ klubą, jie tapo klaidžiojančiais, bet savo idėjų neatsižadančiais entuziastais, kuriems pastogę suteikia tai biblioteka, tai sporto arena ar geru savo įvaizdžiu besirūpinanti kavinė.
„Šachmatai Jonavoje išsilaiko tik entuziastų dėka“,- teigia korespondencinių šachmatų tarptautinis didmeistris, „Aido“ klubo vadovas Vytautas ANDRIULAITIS.
ŽAIDŽIAMA NE VIEN DĖL PERGALĖS
Dažnai vyrauja mintis, kad šio karališko žaidimo abėcėlę reikia pramokti kuo anksčiau – ketverių, penkerių metų vaikams. V. Andriulaitis čia nėra toks kategoriškas. Jis pats pramoko gainioti medinius žirgus penktoje ar šeštoje klasėje. Mokyklos bibliotekoje gulėjo keli šachmatų komplektai, tai klasiokai ir pabandė tuos arkliukus išrikiuoti. Pasmalsavo ir jis, patiko. Netrukus mokyklos bibliotekoje susirado Vlado Mikėno „Šachmatų žaidimo pagrindus“, įsigijo dar keletą knygelių ir… tapo klasės čempionu. Paklaustas, kokį vaidmenį jo pomėgio pasirinkime turėjo šeima, atsako, kad tik teigiamą. Tėvas ir mama buvo tiksliųjų mokslų mokytojai, tad suprato sūnaus pasirinkimą ir net jį skatino. Netrukus mediniai karaliai „užkrėtė“ ne tik dabartinę Jeronimo Ralio gimnaziją, bet ir visą Lietuvą. Mokytojas Mečislovas Sinkevičius mažuosius galvočius pakvietė į šachmatų būrelį, prasidėjo intensyvios treniruotės, ir 1973 m. mokyklos komanda Lietuvos pirmenybėse užėmė trečiąją vietą. Tai buvo išties nepaprastas neprofesionalių trenerių ugdomų vaikų laimėjimas, apie kurį rašė visi laikraščiai. Vienuoliktoje klasėje Vytautas jau pakviestas į Lietuvos moksleivių rinktinę. Tačiau norint pasiekti dar svaresnių pergalių reikėjo savarankiškai dirbti su knygomis, spręsti žurnaluose publikuojamus uždavinius, analizuoti meistrų partijas. Tai suprato ne tik Vytautas, bet ir jo klasiokai Egidiijus Sinkevičius, Arvydas Kregždė, dar keli, neblogai žaidę, bet vėliau, gaila, užmetę šį pomėgį, išskyrus Vaclovą Cibulskį, kuris ir dabar sėkmingai žaidžia šachmatų turnyruose.
„Mokykloje sėsdavome prie lentos nusiteikę gana ryžtingai – būtinai laimėti. Ta ugnelė išliko visam laikui, juk „stumdyti“ karalius kaip papuola ar nematyti bent kelis ėjimus į priekį – tai betikslis laiko leidimas“,- sako V. Andriulaitis. Kita vertus, garbingas pralaimėjimas kartais duoda daugiau nei puiki pergalė. Čia pasireiškia kartais tik šachmatininkams būdingos ypatybės – gebėjimas mokytis iš savo klaidų, troškimas aprėpti platų galimybių lauką ir pasirinkti tinkamiausią variantą, geležinė kantrybė.
NĖ DIENAI NEVALIA ATSIPALAIDUOTI
Vis tiktai į meistriškumo viršūnes jonavietį vedė nelengvas, kelis gyvenimo dešimtmečius aukojantis kelias. Pabaigęs ekonomikos studijas to meto Lietuvos žemės ūkio akademijoje, žaidimui prie lentos Vytautas negalėjo skirti daug laiko ir nematė perspektyvų pasiekti didesnių laimėjimų. Todėl pagrindinį dėmesį ėmė skirti korespondenciniams šachmatams arba žaidimui susirašinėjant. Šie atima begalę daug laiko, reikalauja ypatingos dėmesio koncentracijos, didelio kruopštumo. Čia partija trunka keletą metų, tad kad ir nedidelis atsipalaidavimas gali nubraukti kelerių metų pastangas. Anksčiau tai buvo brangus malonumas, nes ėjimus teko siųsti laiškais, neretai registruotais. Jonaviečiui iškilo nelengva lygsvaros užduotis – beveik visą laisvalaikį „suryjantis“ žaidimas ir atsakingos ekonomisto pareigos Širvintų rajone, „Beržų komplekse“, vėliau „Pauliukų“ kolūkyje, net direktoriaus postas Lietuvos valstybinio draudimo įstaigoje („Lietuvos draudimas”, Jonavos filialas).
Savo 50-mečio proga, kaip pats juokauja, buvo priimtas į Valstybinę mokesčių inspekciją, tačiau ir čia neapleido savo šachmatų lentos, kuri, anot Omaro Chajamo, gana panaši į patį gyvenimą. Tiesa, žaidimo tvarka dabar gerokai pasikeitusi, viskas kompiuterizuota, žaidžiama per atskirą serverį, siunčiant ėjimus varžovams elektroniniu būdu. Korespondencines varžybas organizuoja tarptautinė federacija ICCF, jungianti 57 valstybes, per 100 tūkstančių šachmatininkų.
PIRMOJI LENTA NEŠĖ SĖKMĘ
„Sėkmingai įveikęs ketvirtfinalio ir pusfinalio barjerus, pasiekiau finalą ir 1998 metais tapau Lietuvos čempionu, 2,5 taško aplenkęs antros vietos laimėtoją. 1999 m. pakartojau šį laimėjimą, ir už tai man buvo suteiktas Lietuvos meistro vardas. 1997 m. kažkaip netikėtai įsijungiau į Lietuvos komandą, dalyvausiančią VII Baltijos šalių komandiniame turnyre. Debiutas tarptautinėje arenoje buvo sėkmingas, savo lentoje užėmiau 1 vietą ir 2 taškais viršijau tarptautinio meistro normą. Sėkmingai žaisdamas įvairiuose 1997 – 1999 m. turnyruose pasiekiau labai aukštą reitingą, net patekau į stipriausių pasaulio šachmatininkų trisdešimtuką. 1999 m. mane pakvietė dalyvauti anglų šachmatininko Reg Gillman memoriale, kuriame dalyvavo 4 tarptautiniai didmeistriai ir 10 tarptautinių meistrų, ten iškovojau 1 vietą, 1,5 taško viršydamas tarptautinio didmeistrio normą. 2001- aisiais ICCF kongresas ir suteikė šį vardą. Tuoj pat gavau kvietimą atstovauti Lietuvos rinktinei V komandiniame Europos čempionato finale. Labai nustebau, kad pasiūlė žaisti pirmoje lentoje. Bet, atrodo, nenuvyliau. Savo lentoje užėmiau 3 vietą ir dar kartą įvykdžiau didmeistrio normą. O Lietuvos komanda čia užėmė 2 vietą, po Vokietijos. Su Lietuvos rinktine (vis žaidžiau 1 lentoje) taip pat laimėjome antrąsias vietas XIV Pasaulio korespondencinių šachmatų olimpiadoje (2002 – 2006 m.) ir VI Europos komandiniame čempionate (2004 – 2009 m.)“,- pasakoja V. Andriulaitis.
SUSITIKO TIK SU VIENU VARŽOVU
Kuo vis tiktai „neįdomūs“ šachmatai susirašinėjant? Pirmiausia turbūt tuo, kad nematai partnerio. Kartais žaidėjai pasidalija savo biografijos momentais, profesine patirtimi, tačiau kiti nori išlikti „nematomi“. Per 25 – erius metus, skirtus koresondenciniams šachmatams, Vytautui teko sužaisti kelis šimtus partijų, laiškais keistis su visų žemynų atstovais. Tačiau tik su vienu teko akis į akį pabendrauti. Tai buvo X pasaulio korespondencinių šachmatų čempionas Viktoras Palčiauskas, išeivis iš Lietuvos, 1945 m. ketverių metų amžiaus su tėvais išvykęs iš Lietuvos į JAV. Mače JAV-Lietuva judviem teko žaisti dvi partijas, kurių viena baigėsi lygiosiomis, kitą jonavietis pralaimėjo. Dėl pralaimėjimo nesikrimto, nes tai buvo labai įdomi ir graži partija, kurią vėliau teisėjai pripažino kaip vieną iš 64 gražiausių partijų, sužaistų per korespondencinių šachmatų istoriją. 2006 m. Palčiauskas viešėjo Lietuvoje ir jiedu asmeniškai susitiko. Tačiau už aną pralaimėjimą Vytautui pavyko atsirevanšuoti tik po 10 metų tarptautiniame turnyre „Lietuvai 1000 metų“.
Bet koks žaidimas – kultūros dalis. Ypač šachmatai, kurie siejami ir su menu, mokslu, kūryba. Jonavoje šachmatų pakilimas siejamas su trenerio Richardo Banaičio vardu. Vėliau šio žaidimo organizavimo vadžias perėmė didelis entuziastas Bronius Labuckas. Kai netekome jo ir sūnaus Aido, šachmatus gaivinti mieste ėmėsi kita entuziastė – Bronislava Narakaitė. Gražu, kad, anot Vytauto, solidaus amžiaus žmogus griebiasi mokyti vaikus šachmatų paslapčių, pats nusprendžia organizuoti varžybas, tobulėti. Ir dabar Jonavoje neapmirusi šachmatų dvasia, tik reikia daugiau gabaus jaunimo, masiškumo. Nebūtina „iškalti“ dešimtis teorinių variantų, aibę nuo viduramžių žinomų kombinacijų, reikia tiesiog pamilti šį nepaprastą žaidimą, pajusti, kaip šachmatai plečia tavo akiratį, ugdo savarankišką mąstymą. R. Banaičio atminimo turnyrus rengia Kūno kultūros ir sporto centras, į juos susirenka šimtai žaidėjų iš visos Lietuvos, bet to maža. „Aš pats paskutiniu metu nelabai aktyviai dalyvavau šachmatų gyvenime, bet visada kasmet žaisdavau Aido Labucko atminimo turnyre, atstovaudavau Jonavai Lietuvos seniūnijų varžybose. Dabar, išėjęs į pensiją, galiu daugiau laiko skirti šachmatų gyvenimo organizavimui Jonavoje. Mūsų klubas „Aidas“, manau, ir ateityje kvies ne tik į nedidelius turnyrus, vykstančius Viešojoje bibliotekoje ar sporto arenoje, bet atvers ir daugiau meistriškumo ugdymo galimybių. Jau dabar aišku, kad organizuosime ne tik senjorams skirtus, bet ir taip vadinamus reitinginius turnyrus, po kurių jonaviečiai galės matyti savo kvalifikaciją tarptautinėje skalėje“,- dalijasi mintimis Vytautas.
PAGALIAU TURIME SAVO TEISĖJĄ
Prieš keletą mėnesių Lietuvos šachmatų federacija organizavo seminarą ketinantiems tapti šachmatų varžybų nacionalinės kategorijos teisėjais. Vytautas gali triumfuoti: surinkęs daugiausia balų, sėkmingai išlaikė egzaminą ir gavo teisę teisėjauti nacionalinio lygio varžybose. O klausimai buvo ganėtinai sukti, juk žaidimo metu pasitaiko įvairių situacijų. Net vaikams skiepijama pirmoji korektiško žaidimo taisyklė „palietei – eik“ turi įvairių niuansų ir gali pereiti į nemalonų ginčą. Arba, tarkime, ką daryti, jei žaidėjai, padarę jau 11 ėjimų, pastebi, kad ne taip padėta lenta. Tęsti kovą ar nutraukti? O kam skirti pergalę ar paskelbti lygiąsias, jei vienas nesėkmingai priešininko karaliui spendžia spąstus dviem žirgais? Neseniai sumanyta „neteisingo ėjimo“ taisyklė taip pat moko atsargumo. Anksčiau bausdavo pralaimėjimu tik už vieną neteisingą ėjimą, dabar – galima ir dukart nepastebėti tau skelbiamo šacho ar panašios „žioplystės“. Taigi turnyro metu teisėjas turi nemažai „nematomo“ darbo…
Įdomu, kad šachmatams susirašinėjant taip pat reikalingi šios srities teisėjai. Nemaloniausia turbūt jų užduotis – fiksuoti pradelstą ilgai galvojančių žaidėjų laiką. Mat vienam ėjimui apgalvoti skiriamos vidutiniškai trys dienos. Neišsiuntei laiku ėjimo – bauda, o jei vis kartoji pražangą – gauni nulį.
GYVENIMAS – NE VIEN ŠACHMATAI …
V. Andriulaitis neužsidaro savo pomėgio kiaute, jis – nuolatinis pilietiškumo egzaminų dalyvis, prizininkas. Jau seniai dalyvauja Europos ir Konstitucijos egzaminuose. Keturis kartus pateko į Europos egzamino finalą, bet kelionės į Briuselį nepavyko „pasiimti“, net ketvirtu kartu užėmė trečiąją vietą. Pirmi dalyvavimai Konstitucijos egzamine taip pat buvo sėkmingi, bet norėjosi dar geresnio rezultato. Pagaliau artėjant dar vienam egzaminui iškėlė sau tikslą – patekti į pirmą nugalėtojų trejetuką, juolab ir žmona drąsino. Laikas parodė, kad pasiruošimas egzaminui buvo tinkamas, teisingai prognozavo galimus egzamino klausimus, finale atsakė į 19 testo klausimų ir į atvirą klausimą apie dvigubos pilietybės suteikimo Lietuvos piliečiams problematiką. Po egzamino artimiesiems pasakė, kad turėtų laimėti pirmą vietą. Tai pasitvirtino po savaitės paskelbus Konstitucijos egzamino rezultatus. „Būtų lengviau, jei Seimas nepageidautų taip dažnai keisti įstatymus, keičiančius ir Konstituciją“,- juokauja jonavietis.
Vytautas mėgsta žvejoti, keliauti. Nėra pamišęs dėl žvejybos, naktimis ir savaitgaliais nežvejoja. „Esu paprastas šeimos žmogus, juk reikia derinti visų interesus“,- sako. Kartu su žmona Zita mėgsta keliauti po Lietuvą, užsienio šalis. Nesinaudoja kelionių agentūrų paslaugomis, patys susiplanuoja kelionę, iš anksto užsisako bilietus, nakvynę. Jau aplankė turbūt visas Europos šalis, nebūtinai jų sostines. Dabar apmąsto žygį į netolimą Prahą…
Marius GLINSKAS
