Janina Ščiulgienė ką tik grįžo namo iš priklausomybių ligų centro, kur gydėsi nuo alkoholizmo. Reabilitacijos vietą ir laiką ji visada pasirinkdavo pati. Janina kolekcionavo salas, keliaudama atrasdavo naujų, jai nežinomų pasaulio kampelių. Po eilinio gydymo ji jau buvo aplankiusi dešimtį salų: Šventojo Jono, Moorėjos, Koh Tao, Bora Bora, Santorino, Isla Mujeres, Nosy Be, San Chuano, Rapanujų ir Ambergris Ki.
Šį kartą Janinos gydytoja pasiūlė reabilitaciją Baltųjų Lakajų ežero saloje – bevardėje, apaugusioje meldais ir medžiais, kai kurie jų styrojo be viršūnių. Aplinkui augo aukšta žolė, o viduryje bolavo mažas švaraus smėlio lopinėlis. Sala buvo nedidelė, idealiai tinkama daugiausiai dešimties žmonių reabilitacijos grupei – šįkart keturioms moterims ir dviem vyrams. Stovyklai vadovavo griežtas psichiatras, jam padėjo anestezijos ir intensyviosios terapijos slaugytoja, vienas apsaugos darbuotojas ir virtuvės šefas.
Ankstų rytą nuo Palakajų pusės pirma atplaukė jaunoji medikė. Vos žengusi nuo valties ant apaugusio kemsynais salos krašto, ji murktelėjo į šaltą ežero vandenį. Jei ne vyro, kuris ją atplukdė, pagalbos ranka, ji jau būtų nugrimzdusi tiesiai dugnan. Ši situacija merginai kėlė šiurpą, tačiau pasiūlyti didžiuliai pinigai ir galimybė paimti mažesnį kreditą butui Vilniuje nugalėjo jos šaltą protą. Antras į salą įsikėlė gydytojas, netrukus pasirodė ir virtuvės šefas. Kai salą pasiekė plaustas su reikiama įranga, atvykėliai stabtelėjo pasitarti. Po trumpos, bet emocingos šnekos paaiškėjo, kad apsaugos darbuotojas atsisako pasilikti ir dirbti tokiomis sąlygomis, nes baiminosi dėl neprognozuojamo būdo žmonių gerovės – ypač būtų nesaugu, pasak jo, pasikeitus oro sąlygoms. Jis teigė, kad šešiems grupės nariams reikia tiek pat ir prižiūrėtojų, kitaip jie visi gali „prisprogti“. Išsigandusi medicinos sesuo nedvejodama stojo jo pusėn.
Stovyklos vadovas ilgai priešinosi, teigdamas, kad tokiai publikai čia ir vieta – kiekvienas gaus tiek, kiek nusipelnys. Pasveikti arba mirti – tai labai gera motyvacija išgyti: pacientai verda savo sultyse, nėra kur nusipirkti kvaišalų ar alkoholio, visiškai priklausomi nuo grupinių meditacijų ir hipnozės. Tačiau kai apsaugos darbuotojas ryžtingai patraukė valties link, vadovas sutiko pakeisti stovyklos vietą. Galop ji buvo įrengta kairėje kyšulio pusėje – smėlėtas krantas leis pacientams grožėtis ežero vaizdu, saugiai maudytis, priplaukti ir išlipti iš valties.
Poilsio zonai ir terapijos užsiėmimams vyrai pastatė didžiulę palapinę, mažesnė tapo virtuve ir valgymo vieta. Personalo nariai pasistatė vienvietes palapines, sujungdami jas į kryžiaus formą, kad visi miegotų galvomis į centrą. Reabilitacijos dalyviams buvo paruošti šeši miegmaišiai, pakabinti tarp dviejų medžių. Privažiavimo iki vietos nebuvo – automobilius teks palikti žvyrkelio akligatvyje, Mindūnų pusėje, ir eiti apie 10 kilometrų pėsčiomis iki kyšulio. Tokia informacija buvo išsiųsta į telefonus.
Janina Ščiulgienė jau buvo atvykusi į galutinį kelionės tašką – navigacija baigėsi akligatvyje, Palakajų pusėje. Ji išsitraukė iš automobilio sunkoką kuprinę su atsargomis ir drabužiais, užsidėjo kepurę, pasikabino ant kaklo rankinę su telefonu ir patraukė miško keliuku ežero link.
Suskambo telefonas.
– Labas. Kur esate? Tik jūsų vienos trūksta mūsų kompanijoje. Ar gavote žinutę apie pasikeitusią stovyklos vietą? – greitakalbe išbėrė gydytojas.
– Ne, nemačiau, nes buvau nusistačiusi navigaciją. Neatsiliepinėju net į skambučius, nes tuomet ji išsijungia, o aš bijau pasiklysti. Einu pėsčiomis link Baltojo ežero nuo Palakajų pusės.
– Matau jūsų buvimo vietą. Gerai, eikite toliau tuo pačiu taku, laikydamasi kairės pusės, iki ežero laukymės, apie 5 kilometrus. Priėjusi sodybą, apeikite ją iš dešinės. Kai prieisite ežero krantą, vėl paskambinkite. Jau dabar siunčiu žmogų su valtimi jūsų pasitikti. Turėkite kantrybės palaukti ir niekur iš tos vietos neikite. Aš perduosiu jam koordinates.
– Gerai, kapitone, – pajuokavo Janina.
Saulė leidosi, oranžine spalva papuošdama debesų apačias ir liepsnelėmis glostydama ežero bangas. Priėjusi krantą, Janina paskambino stovyklos vadovui ir ėmė laukti. Uodai, akliai, kažkokios trikampės margos musytės ir skruzdėlės kandžiojo ją be gailesčio...
Vaikštinėdama pirmyn ir atgal apie laužavietę, moteris prisiminė reabilitacijos paciento anketą. Ten nereikėjo rašyti savo tikro vardo, metų, gyvenamosios vietos, profesijos – galėjai išsigalvoti, išskyrus vieną sakinį anketos pabaigoje: „Parašykite patį tikriausią savo troškimą dabar.“ Janina nedvejodama brūkštelėjo: „Atvira naujai pažinčiai.“ Tada jai šovė keista mintis, ir ji ją įgyvendino.
Staiga Janinos minčių srautas nutrūko, jos link plaukė stambaus vyro irkluojama medinė valtis.
– Labas. Mano vardas Šachas. Aš nuplukdysiu jus į stovyklą ir visą laiką saugosiu.
– Labas. Janš. Gydytoja. Vardas netikras, bet profesija tikra. Malonu susipažinti.
– Jūsų laukia hamakas, karštas maistas ir drausmė.
– Aišku. Supratau. Čia labai gražu.
– Bet realybė kitokia, – burbtelėjo apsauginis.
Vyras padėjo jai įlipti į valtį, kilstelėjo kuprinę ir išgirdęs stiklinių butelių skambtelėjimą suraukė antakius:
– Tikiuosi, kad tai – ne tai, apie ką aš pagalvojau?
– Tai – tik mano atsargos įkurtuvių proga, – šyptelėjo Janina.
Apsauginio irkluojama valtis kyšulį pasiekė po valandos. Janina buvo paskutinė keliautoja, pasiekusi stovyklą. Ją pasitiko jauna moteris, šiurkščiai įsakmiu tonu liepė nusirengti iki apatinių, išversti drabužių kišenes ir ant smėlio išdėlioti visus daiktus iš kuprinės. Šalia stoviniavo du vyrai ir trys moterys geltonais kombinezonais, viena iš jų ištiesė geltoną drabužį ir Janinai:
– Apsivilkite, nes tuoj sušalsite.
– Kam į kuprinę prisidėjote tuščių degtinės butelių? – paklausė balta apranga vilkinti jauna moteris. – Esu sesuo Ka.
– Surinkau nuo laužavietės, kol laukiau valties.
– Kur jūsų dokumentai?
– Palikau automobilyje.
– Apsirenkite. Jūs miegosite štai tame trečiame hamake, tarp anų beržų. Po penkiolikos minučių vakarieniausime.
Janina suprato, kad čia jos niekas nelaikys gydytoja...
***
Ryte ją pažadino paukščių čiulbėjimas ir pasakiškai virš ežero sklendžiantys baltieji garniai. Moteris, vis dar prislėgta netikėto stovyklos vadovų elgesio, pravirko, tačiau gailėtis savęs nebuvo kada – netrukus pasigirdo švilpukas, kviečiantis visus keltis. Tai buvo reintegracijos ar reabilitacijos stovykla po atviru dangumi – kaip pavadinsi, taip nepagadinsi. Ji pati pasirinko šiuos iššūkius, gamtos ramybę – niekas nevertė čia būti, netgi pati susimokėjo už dalyvavimą.
Stovykloje nebuvo jokios asmeninės erdvės, jokio privatumo. Niekam nerūpėjo ir tavo nuomonė – tu, kaip žmogus, kaip asmenybė, čia buvai niekas. Dalyviai mokėsi, kaip išgyventi, sugrįžti į visuomenę ir kaip įveikti savo priklausomybių demonus.
Kiekvieną dieną akį traukiančiu kraštovaizdžiu ir paslaptimi Janiną viliojo ežeras, kaskart ji nuplaukdavo vis tolyn. Norėjo nusiskandinti, bet Dievas jos nekvietė. Kartą, tik išlipusi į krantą, ji gavo nuobaudą ir buvo pririšta prie pušies. Ši pamoka liko visam gyvenimui – dabar tik trumpam įlįsdavo į vandenį ir iškart brisdavo atgal į krantą.
Stovyklos dalyviai išmoko nemažai gražių dalykų: pasigaminti maistą, megzti, piešti, kurti eiles, o svarbiausia – matyti, girdėti ir gerbti kitą žmogų. Reabilitacijos programai artėjant į pabaigą, šeši žmonės taip susigyveno, kad tapo kaip viena šeima ir buvo pasiruošę savarankiškam gyvenimui. Janina net parašė eilėraštį apie tai, koks įdomus, bet kartu ir sunkus laikotarpis laukia be alkoholio ar narkotikų.
Rugpjūtis žalumą ima plėšti,
Lietus spalvas nuplauti,
Ūkai pinti kasas,
O šešėliai baimių kokteilį plakti.
Pilkas dangus į maldas įlįs –
Lyg maiše nejučiom užsidarysim.
Gilią naktį stingulys sąžinę suspaus,
Neduos miegoti ir sielą grauš.
O, rugpjūti, slėpk mane,
Rūke spindinčią ir gundančią,
Pavargusią ir migla prisidengusią,
Atgailaujančią ir nebijančią tamsos.
Nors akys su metais žlibsta,
Bet vėjas vis tiek neša laiškus laukuos.
Į vandenį mano plaštakos grimzta,
Tarsi gundyčiau vyro kūną sapnuos…
***
Keliaudama namo Janina Ščiulgienė sustojo pavalgyti nedidelio viešbutuko restorane. Žmonių buvo daug, tad užsakymo teko palaukti. Kai pilvas buvo pilnas, ją užplūdo toks stiprus nuovargis, kad nusprendė pasilikti nakčiai. Ryte prabudo anksti, ilgai mėgavosi vėsia dušo srove, vėliau tepė kūną kremu, lakavo nagus, nepamiršo veido kaukės. Išgirdusi sklindančią iš baro muziką, nusprendė nusileisti ir papusryčiauti. Dar buvo daug laiko iki dvyliktos valandos, tad spėjo susidėti daiktus.
Baras buvo beveik tuščias. Užsisakiusi karštą sumuštinį su kumpiu ir sūriu, šviežių salotų su alyvuogių aliejumi, skrebutį su uogiene ir kavos su pienu, Janina pastebėjo priešais sėdintį vienišą vyriškį. Jis buvo metalinio žvilgesio plaukų, vilkėjo balinto lino eilute, o ant staliuko stovėjo butelis brendžio ir pusiau nugerta taurė. Atrodė, kad jis yra visiškai vienas pasaulyje. Moteris manė, kad vyras jos nepastebi, bet dar kartą išlenkusi lūpų kampučius, pagavo jo žvilgsnį.
Janina Ščiulgienė ilgai nenuleido akių, po valandėlės vyriškis vis raudo ir jungėsi savo mobilųjį telefoną, braukė pirštu per ekraną. Žinučių nebuvo, švietė tik laikrodis. Sutrikęs įsikišo telefoną į kišenę, įsipylė brendžio, tačiau nerimastingas dirsčiojimas į duris rodė, kad buvo išmuštas iš vėžių – dabar aiškiai matė, kad priešais jį sėdinti moteris žiūri neatlyždama. Tada pažvelgė jai į akis. Janina nusišypsojo, o jis pasisveikino, vos vos linktelėdamas galvą.
– Ar galiu pavaišinti jus taurele? – paklausė.
– Neatsisakyčiau, – maloniai atsiliepė ji.
Vyras elegantiškai įpylė brendžio. „Į jūsų sveikatą“, – tarė. Ji atsakė tuo pačiu, abu išgėrė vienu mauku. Pirmas gurkšnis pakeitė pasaulį: moteris pasijuto padykusi, pagražėjusi, pasiruošusi nuotykiams. Po trumpos tylos ji išdrįso paklausti, ar jis nieko nelaukia.
– Ne, – atsakė vyras.
– Verslo reikalais?
– Kitais reikalais jau neužsiimu, – šyptelėjo jis.
– Vadinasi, čia gyvenate?
Janina toliau taktiškai bandė jį šnekinti, kol galų gale užmezgė banalų pokalbį. Žaismingai spėliojo jo amžių ir apsiriko – jis buvo jaunesnis trejais metais, keturiasdešimt dvejų. Bandydama spėti, iš kur jis kilęs, galiausiai išsiaiškino, kad vyras yra aukštaitis iš Anykščių. Profesiją atspėti pavyko ne iš karto, tad jis pats prisipažino esąs greitųjų kreditų įmonės vadovas. Janina įtarė, kad pašnekovas nesakė visos tiesos.
Kalbėdamasi su juo apie kiną, muziką, parodas ir knygas, moteris sužinojo, kad vyras neseniai skaitė Stokerio „Drakulą“ ir jam ypač patiko skyrius, kuriame grafas atvyksta į Londoną, pavirtęs šunimi.
Gurkštelėjusi dar truputį brendžio, Janina pajuto, kad kažkur širdies kertelėje alkoholis sujungė juos, tapo sunku išsaugoti blaivią galvą. Jai atrodė, kad jau seniai pažįsta šį geraširdį, simpatišką, skoningai apsirengusį, nieko nesakančiomis rankomis žmogų. Moteris žinojo, kad pakerėjo jį savo didelėmis mėlynomis akimis, ir nenuleido nuo jo žvilgsnio. Tada pasijuto pajėgi žengti žingsnį, kurio žengti kaip gyva nebūtų išdrįsusi net sapne. Bet noras, pasakytas stovykloje, čia ir dabar pildėsi.
– Eime? – staiga pasiūlė ji.
Vyras atrodė sutrikęs – jie net nebuvo tinkamai susipažinę.
– Aš čia negyvenu, – bandė paaiškinti.
Tačiau Janina valdingai jį pertraukė:
– Aš čia gyvenu. Antras aukštas, 201 kambarys, iškart į kairę nuo laiptų. Nesibelskit – atidarykit duris, ir tiek.
Eitvydė PRANEVIČIENĖ
