Prieš aštuonerius metus Jonavos kultūros centras (JKC) parengė ir įgyvendino projektą, atskleidžiantį sutartinių esmę ir jų svarbą mūsų gyvenime. Neseniai, rugpjūčio 31-ąją, ant Mažųjų Žinėnų piliakalnio (Kulvos sen.) nuaidėjo aštuntoji šio dainų žanro šventė, kurios projektą „Baltų kultūros pėdsakais. Respublikinis sutartinių festivalis „Sutarysma“ finansavo Kultūros taryba ir rajono Savivaldybė.
Mintys prieš renginį
JKC direktoriaus pavaduotoja Jurgita Serapinė pastebėjo, kad festivalis yra baigiamoji viso projekto dalis, o jo pradžia siekia pavasarį, kai archeologas, profesorius Vykintas Vaitkevičius rengdavo ekskursijas jonaviečiams po rajono apylinkes, kuriose galima aptikti baltų kultūros pėdsakų.
„Keliavome po buvusias baltų genties gyvenvietes. Nors jie buvo klajokliai, bet, tarkime, į Skarulius sugrįždavo pagyvenę kitose vietovėse. Ir rašytiniai šaltiniai tvirtina, kad ši gentis, medžiojusi elnius, ne kartą sugrįždavo į tas pačias stovyklas. Tad ekskursijų metu ieškojome šventųjų akmenų, ant kurių būdavo aukojama, brastų per upelius, kuriomis, manoma, mūsų ainiai persikeldavo į kitą krantą. Tos „paieškos“ ir surengtos ekskursijos buvo labai įdomios, nes vadovas gebėjo itin įtaigiai perteikti ano laikmečio baltų gyvenimą“, – mintimis dalijosi ilgametė JKC direktoriaus pavaduotoja.
Visą vasarą Jonavos kultūros centre vyko sutartinių pamokos, kurias vedė etnomuzikologė Liuda Liaudanskaitė. Taigi susidariusi giedotojų grupė atsakingai ruošėsi tradiciniam renginiui „Sutarysma“.
„Festivalis vainikuoja visą projektą ir jį užbaigia. Rajono bendruomenei stengsimės parodyti tai, ko ji dar nebuvo mačiusi, ieškojome įdomių dalyvių. Pirmą kartą turėsime galimybę susipažinti su vikingų laikotarpio, apimančio IX–XII amžius, patiekalų gaminimu, kurį pristatys senovinių valgių rekonstruktorė Edita Nurmi, Kuršių genties istorijos muziejaus narės kvies susipažinti su audimu pasvarinėmis staklėmis, papasakos ir pademonstruos nėrimo kauline adata subtilybes, bus daug įvairių naujovių. Bet svarbiausia – visi pajausime sutartinių grožį ir unikalumą, nes jas atliks sutartinių giedotojų grupės iš Lietuvos ir, kaip minėjau, mūsų rajono, – prieš renginį kalbėjo J. Serapinė. – Pagrindiniai šventės elementai yra meditatyviniai sutartinių garsai, protėvių laikus menančios pagoniškos apeigos bei unikalūs kraštovaizdžiai. Tokiam renginiui labiausiai tinka nuostabaus grožio Mažųjų Žinėnų piliakalnis, atsiveriantis nepaprastais upės vingiais, šimtamečiais ąžuolais bei akį traukiančia atodanga. Tai energetiškai puiki vieta, kurioje slepiasi dalis tautos praeities.“
Archeologo pastebėjimai
Šeštadienio pavakarę į Mažųjų Žinėnų piliakalnį riedėjo automobiliai, pulkeliais traukė pėstieji. Kalno papėdėje visus pasitiko liepsnojantys ugniakurai, simbolizuojantys stiprybę ir amžinybę.
Būrys projekte dalyvaujančių jonaviečių drauge su prof. V. Vaitkevičiumi patraukė į ekskursiją „Baltų kultūros pėdsakais. Neries keliu – tarp Jonavos ir Kauno“, kurios tikslas – per kelias valandas pasiekti festivalio vietą.
Kaip teigė žygeivis, archeologas, humanitarinių mokslų daktaras, aktyvus kompleksinių ekspedicijų dalyvis ir vadovas V. Vaitkevičius, prasminga tirti baltų šventoves, aptikti laidojimo paminklų, rasti savitų kraštovaizdžių ir t. t.
„Kaip ir kiekviena savivaldybė, taip ir Jonava turi kuo pasigirti. O tas stereotipinis įsivaizdavimas, kad Jonavos krašte lyg ir nėra jokių baltų pėdsakų, kad čia veikia tik trąšų gamykla ir miestas, išsidėstęs kitoje Neries pusėje, yra klaidinantis. Per daugelį bendradarbiavimo metų su Krašto muziejumi, Kultūros centru įsitikinome, kad tai yra neteisingas manymas, klaidingas požiūris. Šiandien vyko septinta, o gal jau net aštunta ekskursija, kurios metu lankėme vis naujas ir kitas vietas, ir tas aplankytų vietovių skaičius tikrai nėra mažas. Baltų paveldas sudaro labai didelę dalį rajono viso paveldo imties. Mano nuomone, pagrindinis dalykas – sklaidos trūkumas, tik labai maža dalelė tų vietų yra pritaikyta jas lankyti. Šiandien kelias valandas brovėmės per brūzgynus, ieškojome takų, kur vykę tyrimai ar kur atrasti nauji piliakalniai. Jeigu kas nors teiktų pirmenybę tam paveldui, laikytų, kad jis yra viena iš Jonavos savivaldybės tapatybės dalių, tai visiems duotų ir naudos, ir pasigėrėjimo, ir sveiko buvimo gamtoje praleidžiant laisvalaikį. Mano manymu, tas vis dar neišnaudotas turtas neturėtų būti pamirštas. Gal tokią veiklą galėtų pradėti seniūnijos? Tarkime, Upninkų seniūnijos vadovė Lolita yra labai aktyvi, pati dalyvaujanti ekskursijose ieškant baltų pėdsakų, ji nori sužinoti kuo daugiau, tas žinias skleisti bendruomenei. Gal tos ekskursijos galėtų vykti šeimomis ar draugų bei bendraminčių rate? Nuoširdžiai linkiu nepamiršti tų vietų, susipažinti su jau atrastais pėdsakais, kas ištirta archeologų ir kas parašyta. Archeologinių tyrimų atlikta tikrai nemažai, tačiau sklaida apie tai yra kukli“, – komentavo prof. V. Vaitkevičius.
Didingas apeigų ritualas
Sutartinių apeigos prasidėjo deivės Žemynos pagarbinimu, atiduodant pagarbą žemei, ugniai ir mus visus supančiai gamtai. Visą ritualą atliko L. Liaudanskaitė ir sutartinių giedotojų grupė „Gaudė“. „Žemyna yra didžioji motina, mūsų šaknys, kuri maitina kamieną ir žiedus, iš kurios gimsta viskas. Padėkokime jai už tai, ką ji duoda iš savo kūno ir širdies“, – skambėjo malda. O prigimtinio tikėjimo puoselėtojas Giedrius Sirvydis, iš titnago įskėlęs kibirkštį, uždegė apeiginę ugnį ant aukuro: „Visi kartu kuriame apeigą ir papildome tuos, kurie mus įkvepia ir veda. Atverkite širdis, kad pajustumėte žemę po kojomis, kvėpavimą, kurį skleidžia ošiantys medžiai ir tekanti upė“, – kreipėsi žynys Giedrius.
Ritualo esmė – iš kibirkšties ateina didžioji ugnis, skatinanti kurti, dalintis ir degti, tai susijungimas su protėviais, pagarba židinio deivei Gabijai ir Žemynai, aukos joms.
Šiemet sutartines giedojo kolektyvai iš Jonavos, Kauno, Zarasų ir Utenos. Kai visi giedotojai užtraukė sutartinę „Kadujo“ kartu, atrodo, suskambėjo visas piliakalnis, atbudo praeitis, prakalbo protėviai. Giesmių garsai nuplaukė Nerimi ir vėliau, kada giedotojos savo balsais ringavo po penkias šio žanro melodijas. Jonavos kultūros centro sutartinių giedotojos puikiai sugiedojo per vasarą išmoktas tris melodijas ir sulaukė susirinkusiųjų karštų aplodismentų – pastangos įsisavinti giedojimo meną nenuėjo veltui.
Atsirado žiūrovų, kurie neatsilaikė prieš tokį reginį ir patys įsidrąsino įsilieti į bendrą ritmą ne tik mokymų „Ratui ratu“, kuriuos vedė muzikantė ir folkloristė Laurita Peleniūtė, metu, bet ir tada, kai suskambėjo šokamosios sutartinės.
Kuršių genties fragmentai
Piliakalniui skambant nuo sutartinių, žiūrovų laukė įvairios edukacijos. Pirmą kartą mūsų kraštą aplankė vienintelio ir unikalaus Lietuvoje Kuršių genties istorijos muziejaus, veikiančio Mosėdyje (Skuodo r.), moterys. Šį muziejų įkūrė gyvosios istorijos asociacijos „Pilsota“ nariai, susibūrę į kuršių genties rekonstrukcijos, amatų ir karybos klubą „Pilsots“.
Jo atstovė, tautodailininkė, sertifikuota archeologinės tekstilės audėja, kuršių genties rekonstruktorė, muziejininkė, edukatorė Ingrida Šilgalytė įdomiai papasakojo ir pademonstravo audimą pasvarinėmis staklėmis, nėrimą kauline adata, kvietė paragauti klubiečių pagamintų baltų patiekalų.
Pasak viešnios, posakis, kad gera audėja gali išausti ir tvoroje, nėra iš piršto laužtas. Pasvarinės staklės neišvaizdžios, tačiau patogios vykstant į edukacijas įvairuose Lietuvos kampeliuose. „Kol žmogus nepamato, kaip audžiama, atrodo, kad labai sudėtinga, tačiau dirbama tokiu pačiu principu, kaip su mūsų močiučių staklėmis, – aiškino audėja, rodydama, kokį vaidmenį atlieka siūlų apačioje pritvirtinti pasvarai. – Audimas pasvarinėmis staklėmis yra senovinis audimo būdas, kai naudojamos vertikaliosios audimo staklės su pasvarais.”
Demonstruodama nėrimą iš avies kaulo padaryta adata, moteris parodė ir kaulinį įdėklą, kuriame ji laiko kaulines, metalines bei žalvarines adatas. Meistrės žodžiais tariant, „adatos – brangus įrankis, o tokiame įdėkle joms visada saugu“.
Kuršių genties muziejaus atstovės pristatė kuršių mėgtus maisto produktus ir jų patiekalus: džiovintus grybus, uogas, vytintą mėsą, indus, kuriuose buvo laikomas maistas. „Kaip rodo Žardės gyvenvietėje aptikti archeologiniai radiniai, produktai ir visi valgiai būdavo laikomi ne molinėse, kaip buvo manyta, bet nupintose statinėse. O mes demonstruojame tos genties turėtų puodų, virtuvės rakandų kopijas. Nors tyrinėti geležies amžiaus radiniai, tačiau metalinių puodų neaptikta. Kapavietėse rasta ugnies įžiebimo rinkinių – titnagas, skiltuvas, pintys, ragų, kitokių dalykų”, – pasakojo muziejaus direktorė Irma Šimkienė.
Vikingų virtuvės paslaptys
Klaipėdietė Edita Nurmi, propaguojanti vikingų ir kuršių mitybos tradicijas, sutartinių festivaliui paruošė kelis patiekalus. „Jonavos krašto žmones šiandien pavaišinsiu saldžia sorų koše, kurią gaminu, vadovaudamasi Kukuliškių piliakalnio radiniais. Negaliu tvirtinti, kad būtent tokią košę valgydavo vikingai vėlyvajame bronzos laikotarpyje. Bet atliekant archeologinius kasinėjimus Kukuliškių piliakalnyje buvo rasta sorų ir lęšių bei didelė dužena, kurios cheminėje sudėtyje aptikta nemažai kizeino, liudijančio apie sviesto arba grietinėlės liekanas. Beje, Norvegijoje eskponuojamas luitas sviesto, kuris buvo užkastas žemėje, rasta ir žiedadulkių. Tai rodo, kad vikingai naudojo ir sviestą, ir medų, ir soras. Košę pagardinau lazdyno riešutais ir spanguolėmis, ką tikrai turėjo ano laikmečio gyventojai”, – pasakojo E. Nurmi.
Ji pabrėžė, kad šis patiekalas gali būti vadinamas „kelioniniu maistu“, nes sukietėję košės kamuolėliai tinka vartoti penkias savaites. „Taip, kaip mūsų sausi pusryčiai”, – palygino edukatorė.
Antram patiekalui ji pasirinko troškintus juoduosius žirnius, kurių įsigijo iš Latvijos ekologijos fondų ir pati augina Drevernoje. Jonaviečius kvietė paragauti paplotėlių iš miežių, kviečių ir raugo tešlos, pagamintų pagal Birkos mieste (Švedijoje) iškastus radinius. Ant laužo kvepėjo širdžių troškinys. E. Nurmi teigimu, skandinavų poemose minimi patiekalai iš širdžių. Tai rodo, kad vikingai jas valgydavo. „Garbė paskerstam gyvuliui, jeigu suvartojamos visos jo dalys. O širdis – prabangus organas. Buvo valgoma ne tik gyvulio mėsa, bet ir visi subproduktai. Geresnio skonio jiems suteikdavo prieskoniai. Pavyzdžiui, liežuvis virtas kadagio šakelių arbatoje. Prie liežuvio patiektas mirkalas, susuktas iš grietinės ir krienų. Kepenėlės pagamintos su ožragių sėklomis. Tad šiandien kviečiu padegustuoti širdžių troškinį”, – kalbėjo ji
E. Nurmi, vadovaujanti plieno konstrukcijų ir vamzdynų kruiziniams laivams įmonei, prisipažįsta, kad vikingų epochos patiekalų gaminimas ir puoselėjimas yra jos hobis. Pasak moters, ištekėjusios už suomio, Lietuvoje sudėtinga rasti knygų apie vikingų virtuvę, tad išsamių žinių apie archeologinius radinius tenka ieškoti Skandinavijos muziejuose.
X X X
Aštuntasis festivalis „Sutarysma“ nustebino jonaviečius naujovėmis, kurių iki šiol dar nėra buvę. Programą baigė Viktoro Diavaros, L. Peleniūtės, Elenos Dambrauskaitės ir Eglės Jačiauskienės elektroninių sutartinių koncertas. Renginį vedė Šveicarijos kultūros centro vadovė Danutė Jurgickienė.
Sutartinės būdingos tik lietuvių etninei kultūrai ir yra unikalus tradicinės muzikos fenomenas, įtrauktas į UNESCO nematerialios kultūros paveldo sąrašą.
Irena BŪTĖNAITĖ
JKC nuotr.
