„Alio Jonavoje“ balandžio mėnesį buvo rašyta apie moterį, kuri miškelyje už Jonavos elevatoriaus yra „įkūrusi“ sau būstą-šiukšlyną. Aplinkos apsaugos departamento Komunikacijos ir aplinkai saugaus elgesio skatinimo departamento Komunikacijos skyrius tada atsakė, kad Aplinkos apsaugos departamentui ši situacija žinoma, jis yra gavęs pranešimą dėl paklausime minimų aplinkybių ir dėl galimų miško naudojimo pažeidimų. „Pradėtas tyrimas, aplinkosaugininkai planuoja neplaninį vietos patikrinimą. Ši situacija apima ne vien aplinkosaugos klausimus, bet taip pat ir socialinius, tad artimiausiu metu planuojama susitikti su savivaldos atstovais aptarti aplinkybių“, – rašė Komunikacijos skyrius. Ir išties buvo imtasi visų išvardytų priemonių.

Nakvynės namams – NE

Dabar jau rugpjūtis. Kartu su Jonavos r. savivaldybės administracijos Viešosios tvarkos skyriaus vedėju Andriumi Venckumi ir vyriausiuoju specialistu Vaclovu Ramaška nuvykome pažiūrėti, gal jau moteris grįžo į civilizaciją ir „nebestovyklauja“? Pakeliui specialistai užsiminė, kad Socialinės paramos skyriaus ir Nakvynės namų darbuotojai buvo nuvykę pasikalbėti su moterimi, tačiau bet kokios pagalbos Janina purtėsi: esą jai ir taip gerai. O jau į Nakvynės  namus – nė už ką! 

Į moters buveinę vedė ne itin išmintas takelis, o pati gyvenamoji vieta buvo apaugusi įvairiais kraustuliais: maišai, maišeliai, prikišti visokio „gero“. Akivaizdu, Janina linkusi kaupti visokį šlamštą ir jo daugėja.

Mūsų apsilankymo dieną moteris buvo nusiteikusi bendrauti, į „kosmosą“ nesiuntinėjo, noriai atsakė į klausimus. Kiek atvirai – galima tik spėlioti. Janina sakė būnanti čia ir žiemą, miegoti einanti į Ruklą, kur yra marčios 2-jų kambarių butas. Šeima didelė, šeši vaikai, jau ir anūkų turinti, tad labai ankšta. Rukloje nusiprausia ir vėl atgal į miškelį. O į Nakvynės namus neis. Tikrai neis.

Janina sakė kas mėnesį gaunanti 190 eurų pašalpą, bet Mokesčių inspekcija pranešė apie skolą, tai reikia susimokėti. Už ką? Moteris teigė nepasidomėjusi, o gal nenorėjo atvirauti? Miško savininkas buvo kažkada su aplinkosaugininkais atėjęs, o dabar esą nebesirodo.

Anksčiau gyvenusi Kaune 63-ejų Janina, dviejų vaikų motina, po gaisro atvažiavo gyventi į Jonavą pas vaikus. O čia, miškelyje, vieniša nesijaučia: jai draugiją palaiko katinas. Bevardis. Moteris sakė, kad bandė ieškoti darbo siuvykloje, tačiau jos nepriėmė.

Gyvenimo istorija

Janina turėjo socialinį būstą Šiluose, bendrabutyje. Ten gyveno ir kaupė, kaip kaupia čia, miškelyje. Iš Šilų į Jonavą ir vėl atgal su vežimėliu – kaip į darbą – tempė ir tempė šlamštą į savo butuką. Prisikaupė tiek, kad kaimynai ėmė skųstis ne tik kvapais, bet ir tarakonais, pelėmis.

Viešosios tvarkos skyriaus specialistai įspėjo vieną kartą, kitą, o tada pradėjo ruošti dokumentus, pateikė atitinkamoms instancijoms, kad šios į teismą kreiptųsi dėl iškeldinimo. Teismas iškeldino, Janina, tapusi bename, įsikūrė miškelyje prie Neries. Ir iš ten buvo iškraustyta, seniūnijos rūpesčiu visas sukauptas šlamštas išvežtas. Taip Janina ir apsigyveno privačiame miške prie elevatoriaus. Atliekos vėl kaupiamos.

Tarnybos važiavo viena po kitos, ir gražiuoju, ir piktuoju kalbėjo – nieko negali padaryti. Visiems, kas siūlė pagalbą, Janinos atsakas buvo vienas: atsikabinkit nuo manęs, palikit ramybėje!

Moteris grėsmės nekelia nei sau, nei kitiems, bet kaip iškraustyti, kaip atliekas sumažinti? Juk miškas teršiamas, o už tai ir baudos numatytos.

Taip ir sukasi užburtas ratas: laisvas žmogus laisvam miške. Nebent miško savininkas paslaugą šiukšles išvežti užsakytų, į policiją kreiptųsi pagalbos moterį iškraustyti.

Bet ar galima padėti Janinai, kuri nenori, kad jai būtų padedama?

Vilija Pocytė