Daugiau kaip prieš 120 mln. metų Žemėje išplito neįtikėtinas reiškinys, iš pagrindų pakeitęs augalijos sudėtį ir suvaidinęs neįkainojamą vaidmenį visos biosferos evoliucijoje. Kreidos periodo viduryje nutiko esminis ir giliausias sausumos augmenijos persivertimas į kitą kokybės lygmenį. Palyginti per trumpą geologinės raidos laiką plačiai pasklido gaubtasėkliai žiediniai augalai, kurie nurungė prieš tai klestėjusius plikasėklius. Po šiai dienai žiediniai užima dominuojančią padėtį augalų pasaulyje, jų priskaičiuojama ne mažiau kaip 240 tūkst. rūšių. Žiediniai klesti skirtingoje ekologinėje aplinkoje – nuo tropinių miškų iki tundros, nuo pelkių iki dykumų, nuo jūrų pakrančių iki aukščiausių kalnų. Jie kaupia augalinių medžiagų pagrindą biosferoje.
Žiediniai augalai pakeitė Žemės veidą
Kuo galima paaiškinti tokį galingą žiedinių augalų plitimą? Jie, skirtingai nuo kitų aukštesniųjų augalų, išskyrus plikasėklius, išsiskiria unikaliais žiedais ir sėklomis. Derėjimo procesai pakankamai sudėtingi: pirmiausiai būna paskata, kad dulkinės produktai patektų ant piestelės purkos. Natūraliomis sąlygomis šis procesas pasireiškia savidulka ir kryžminiu apdulkinimu. Plikasėkliams augalams jų evoliucijos istorijoje kabojo dilema: arba amžinas apsidulkinimas su vėjo pagalba ir neapsaugotos nuo naikinančio poveikio sėklos, arba apdulkinimo paslaugos be vėjo pagalbos ir sėklos apsaugotos nuo išdžiūvimo ir kitų pražūtingų veiksnių bei žalingų vabzdžių. Susidarė išvada, jog vėjo apdulkinamų spurgų neįmanoma paversti pailgintais žiedais su apsauginiu sėklų dangalu. Pasimetę nuo vėjo ir siekdami apsaugoti sėklas, augalai būtų nustoję derėti ir išnykę.
Kai pasirodė žiediniai augalai, iškart pasikeitė Žemės veidas. Žiedai, panašūs į tuos, kokius mes dabar regime, pasirodė visur. Įspūdinga permaina augalijos karalystėje savo mastu prilygsta žmogaus pasirodymui Žemėje. Virsmas susijęs su dar vienu reiškiniu – aukščiausių išsivystymo formų vabzdžių pasirodymu tuo pačiu laiku. Palankias sąlygas sparčiai žiedinių augalų evoliucijai ir plačiam paplitimui pateikė žiedų apdulkinimo ėmęsi vabzdžiai, skatinę tobulinti žiedų išvaizdą ir sandarą.
Žiedas – pakankamai sudėtingas organas, veikiau ištisa organų sistema. Tai sutrumpėjęs riboto augimo ūgelis su dauginimosi organais – kuokeliais ir piestele. Žiedo kuokelių dulkinės barsto dulkeles, o vabzdžiai perneša jas iš vieno žiedo į kitą ir taip juos apdulkina kryžminiu būdu. Žiediniai augalai prasimanė įvairių gudrybių, kaip geriau prisivilioti apdulkinimo paslaugų tiekėjus. Tam pasitarnavo trys svarbiausi vabzdžių instinktai – mitybos, lyčių ir reprodukcinė. Žieduose kaupiamos apdulkintojus gundančios maisto medžiagos – nektaras, riebalai, žiedadulkės. Įvairiais cheminiais junginiais skatinamas jų lytinis potraukis. Žiedai skleidžia kvapus, panaudoja regimąsias ir šilumines priemones, taip pat ir žiedų lingavimą vėjyje.
Saldžiojo nektaro būtinybė
Daugelis gyvių labai mėgsta žiedų dulkeles kaip vertingą maistą. Jose itin gausu baltymų, taip pat yra cukrų, krakmolo, riebalų. Daugybė padarėlių, tokių kaip primityvūs drugiai, vabaliukai, noriai maitinasi žiedadulkėmis. Kiti, kaip bitės, kamanės, renka jas palikuonims maitinti. Kita patraukli medžiaga – nektaras, išskiriamas ypatingų liaukų – nektarinių. Tai vandeninis cukrų tirpalas: gliukozės, fruktozės, maltozės, sacharozės. Skirtingų augalų cukrų kiekis nevienodas. Tačiau jų koncentracija nektare labai svarbi gyviams. Nektare esama aminorūgščių, fermentų, vitaminų. Nektarinės išdėliotos įvairiuose žiedo organuose: kotelyje, taurėlapiuose, vainiklapiuose, kuokelių nytyse, vaisinių lapelių išorėje. Daugelio augalų atviros, tačiau pritaikytos prie specifinės apdulkintojų rūšies ar giminingos grupės, įgijusios gebėjimus pasiimti gardumyną. Nektaro išskyrimas pajungtas ritmui, kuris siejamas su apdulkinimo proceso eiga. Daugelis naktį apdulkinamų žiedų dieną neskiria vaišių apdulkintojams. Kiti plūsta sirupu ryto valandomis, o vėliau netiekia, arba pamalonina tik sausu ir šiltu metu, kuris palankus apdulkintojams.
Nektaro poveikis gyviams labai stiprus. Kartais jie net gaivališkai ieško saldumyno žieduose, neturinčiuose nektarinių. Nektaru maitinasi daug šešiakojų, pirmiausia – apdulkintojai. Tačiau žiedų lankytojų gretose nemažai tokių, kurie neturi įtakos apdulkinimui. Visuomet egzistuoja gardėsių grobstymo grėsmė, ypač tuo užsiima smulkūs gyviai, išvengiantys prisilietimų prie kuokelių ir jų dulkinių. Labai dažnai nektaru smaližiauja skruzdėlės, kurių kūnelis lygus, nepritaikytas dulkelėms pernešti.
Viliojimo menas
Neretai vabzdžiai skrenda ir apdulkina žiedus, gundydamiesi jų skleidžiamais kvapais. Skirtingų rūšių apdulkintojai viliojami skirtingais kvapais. Kai kurie žiedai kvepia panašiai kaip vabzdžių patelių išskiriami feromonai. Nereikėtų stebėtis, jog pasitaiko dvokiančių pūvančia gaišena. Žiediniai vilioja geradarius ir eterinių aliejų aromatu. Jie skleidžia vienos iš pasirinktų medžiagų aromatą arba kompleksinį grupės medžiagų. Gyviai iš toli pajunta net silpniausią žiedų kvepėjimą ir skrenda į juos.
Ne mažiau įdomi gudrybė prisivilioti pagalbininkus – vizualinės priemonės. Tai žiedo forma ir vainikėlio spalva. Patrauklesni ryškių spalvų ir stambūs žiedai. Smulkūs, neryškūs nedomina vabzdžių. Todėl augalai įsigudrino telkti juos į įvairių pavidalų žiedynus. Žiediniai augalai spalvina apyžiedžius, taurėlapius, vainiklapius, kuokelius, net arčiau žiedo esančius lapus. Žiedų spalva atspindi visą spalvinę gamą nuo infraraudonųjų, ultravioletinių spindulių, kurių mes nematome, bet pastebi gyvūnėlių rega. Žiedų forma taip pat derinama prie apdulkintojų mitybos, jutimo, regos organų.
Žiedų kopinėjimo įnagiai
Kad svečias nepasišalintų su dovanomis, augalai prigalvojo įvairiausių kliūčių. Burės, įdubimai, išlenkimai, pentinai ir kitokie įtaisai neleidžia gyviui laisvai judėti žiedo viduje, kol užkrauna jam dulkelių nešulį. Paslaugų tiekėjai taip pat neliko pasyvūs. Prisitaikė arba pakito jų organai nektarui, žiedadulkėms ir kitoms vaišėms pasiimti. Labiausiai pasikeitė skysto maisto – nektaro kopinėjimo įnagiai. Daugelio drugių ir tinklasparnių burnos organai pavirto panašiais į čiulptuvėlius. Ramybės būsenoje čiulpimo įnagis susuktas spirale, imant nektarą išsitiesina į ilgą plonytį vamzdelį. Kai kurių gyvių čiulptuvėlis labai ilgas, net pranoksta kūno ilgį. Kamanės naudojasi graužiančiu – laižančiu aparatėliu. Jį sudaro viršutinė lūpa su žiaunytėmis, pailgėję apatiniai žandukai, prie apatinės lūpos priderintas neporinis liežuvėlis, atitinkantis suaugusius porinius ir turintis vamzdelio formą su kanalu viduje.
Daugelis rinkėjų turi specialias šukeles, apaugusias tankių plaukelių voleliais, dažnai užlenktas, šakotas arba dygliuotas. Gyvūnėlių, kurie žiedadulkes renka įlįsdami į žiedo vidų, plaukeliais padengtos net burnos dalys. Kamanės užpakalinių galūnių išorėje turi specialius krepšelius. Vabzdžiui sukiojantis žiedo viduje, lankstūs, purūs plaukeliai apsivelia dulkelėmis. Užpakalinių galūnių vidaus pusėje įtaisytu šepetėliu bitė nubraukia dulkeles nuo plaukelių į krepšelį. O prie plaukelių liekančias perneša į kitų augalų žiedus.
Abipusiniai prisitaikymai
Vabzdžiai, knibždantys visur tūkstančiais formų, savo kasdieniniams poreikiams pajungė visą žiedų pasaulį. Būtent šie gyviai pavertė Žemę neaprėpiamu žydinčios augmenijos sodu, metai iš metų jiems teikiančiu nektarą ir žiedadulkes, kartu su apdulkinimo paslaugomis užtikrinusiu ir savo palikuonių aprūpinimą. Nūnai gamtą puošiantys augalų žiedai atsirado vabzdžiams, kurie juos apdulkintų, prisivilioti. Saldus nektaras, riebalų lašeliai, kvapai skiriami išimtinai vabzdžių puotai. Visa tai patiems augalams nereikalinga. Net milžiniški kiekiai žiedadulkių skirti ne tiek žiedams apdulkinti, kiek vabzdžiams pamaloninti. Abipusiniai prisitaikymai dar toli gražu neišbaigti.
Juo didesnis gyventojų tankumas, juo toliau pažengusi civilizacija, tuo intensyvesnis ir sudėtingesnis, nors ir pažangesnis, ūkininkavimas miškuose. Skamba paradoksaliai, bet ne kartą patirta ir įrodyta: kuo aukštesnis ūkininkavimo lygis, kuo stipriau veikiamos natūralios buveinės, tuo sparčiau nyksta naudingi vabzdžiai ir pučiasi žalingųjų skverbimasis. Pajutę natūralių priešų bejėgiškumą, blogiukai darbuojasi dar spėriau. Kūrėjas mums neleidžia džiaugtis laimėjimais prieš gamtą. Tik taikus sutarimas su visa gyvybe gali garantuoti darną. Prasmingai pasakyta: augalai, gyvūnai ir žmonės vieni be kitų negali gyventi šioje žemėje!
Parengė Jūratė VITKAUSKAITĖ
