Žolinė. Jau pats žodis kalba už save – žolynai, vaistažolės, kvapai, pievos... Gamta, buvimas gamtoje.
Senovėje, kai žmonės gyveno darnoje su gamta, Žolinė, kaip ir kitos gyvenimo būdą simbolizuojančios žemę dirbusių žmonių šventės turėjo svarbią reikšmę. Tai buvo diena, kuri žymi vasaros ir rudens sandarą. Būtent Žolinė simbolizuoja lauko darbų pabaigą, gamtos gėrybių gausą. Vasaros pabaigoje jau nuimtas derlius, todėl buvo norima padėkoti Žemei už jos dovanas. Žmogus visada jautė dėkingumą Žemei, nes ji – jo maitintoja.
Žolinė – prosenoviška šventė
Moterys per Žolinę rinkdavo laukų gėles, žoleles ir iš jų gamindavo simbolinę Žolinės puokštę. Tai buvo rugiagėlės, medetkos, ramunės, rugiai, avižos ir kiti augalai. Puokštę džiovindavo ir iki kitos Žolinės ji buvo laikoma namuose, garbingoje vietoje. Ūkininkai specialiai šiai šventei iškepdavo duoną, gamindavo alų, girą. Žolinės švęsti rinkdavosi visa giminė. Tai buvo itin svarbi šventė, todėl buvo manoma, kad jei nedalyvausi Žolinės šventėje, būsi neturtingas. Susirinkę žmonės dainuodavo lietuvių liaudies dainas, dėkojo Žemei už derlių. Buvo žaidžiami įvairūs žaidimai, linksminamasi, vykdavo šokiai.
Pastaruoju metu daugelyje vietų atgimsta Žolinės šventė, o ypatingai Rumšiškėse, liaudies ir buities muziejuje, šią dieną galima aptikti seniausių Žolinės papročių apraiškų. Tačiau net ir ten, senovinių kaimų prieglobstyje, jau einama bažnytėlėn šventinti Žolinės puokštelės. Tačiau aš nenoriu minėti religinės šventės, nes Žolinė Lietuvoje vyko žymiai anksčiau, nei krikščionybė ją pritraukė prie savęs. Žinoma, dabartiniai laikai – tikra maišatis, kai kiekvienas įgalus vykdyti savo sprendimus. Nebeliko nei paročių prievolės, nei tradicijų drausmės. Liko tik norai ir pasirinkimai, kurie galioja ir švenčių dienomis. Tačiau svarbiausia, kad žmogus švęsdamas šventę suprastų, ką jis švenčia.
„Per Žolinę sueiname draugėn ir išvynioję pašventintas pernai vaistažoles, gydome savo žodžius ir žaizdas. Žodžius – tylėjimu, žaizdas – užkalbėjimais: peršok, rupūžėle, išdegusį daržą, atnešk žarijėlę žaizdai laižyti...“
(Iš Mariaus Glinsko miniatiūros „Žolinės užkalbėjimas“)
Man pačiai ši diena jau kvėpteli rudeniu, nes braidžiodama po pievas regiu, kaip žolynai jau baigia brandinti savo derlių – visai kaip senovės valstiečių laukuose ir kaip mano darže ir sode. Tačiau eiti kažkur svečiuotis per Žolinę aš niekada neturiu ūpo – noriu pabūti su savimi, savo mintimis, ramiai, jaučiant paskutinį vasaros alsavimą...
Užlipau piliakalnin. Jaučiuosi pakylėta, nes praturtinau savo sielą ramuma. Vaizdiniuose prabėgau pro romias kaimo moterėles – baltom skarutėm ryšėdamos jos vaikštinėja po kelius siekiančius žolynus ir tyliai dainuodamos Žemės pagerbimo dainas renka žoleles savo šeimai. Pralėkiau pro balinto lino marškiniais pasipuošusius vyrus, prie alaus statinių besipuikuojančius savo putotu gėrimėliu. Antai, iš trobos išeina šypsodamasi šeimininkė ir tik šventei išaustu rankšluosčiu pridengusi išneša laukan kvepiantį ruginės duonos kepalą, ir deda jį ant balta drobule nukloto vaišių stalo. O aplink klega, būriuojasi besirenkantys kaimynai ir giminės...
Mano akys žvelgia į tolius ir čia pat, po kojomis, norėdamos aprėpti visą gamtos didybę, jos dovanojamą mums gėrį, gausą, pasitenkinimą ir pilnatvę. Taip, žmogus visada turėtų jausti pilnatvę, o kartu ir pusiausvyrą – ji šio gyvenimo nešėja.
Ragana – Regėtoja
Tačiau mano galvoje kirba ir daugiau minčių... Raganos. Žinau, kad daugelis vengia to žodžio ir savaime suprantama, kodėl. Ogi vaizduotė piešia tik susivėlusią, be dantų, sulinkusią ir skarmalotą žmogystą, o kas po tais skarmalais slepiasi, dažnai net nepasidomi. Tačiau čia yra tas pats kaip su svetimu žmogumi susitikus: matai tik išorę ir pagal ją sprendi. Senojoje lietuvių visuomenėje, dar prieš įsiveržiant raudonų kryžių „teisuoliams", ragana visai nereiškė ta kenkėja, kuri visus nori užkerėti, ar vien bloga daryti. Ragana reiškė galinti REGĖTI, numatyti, suprasti daugiau nei tūlas valstietis. Ir kiekvienas kaimas turėjo savo raganą ar žiniuonį, kuris atokiau nuo kitų gyvendavęs, po pievas ir miškus braidydavęs, žoles rinkdavęs, aštriau žiūrėdavęs ir kažin ką su savim kalbėdavęs, todėl ir gąsdindavęs sunkiu darbu pervargusius žmogelius. Nors ir gąsdindavo, tačiau visi gerbė tokį daug žinantį ir bėdoj prispyrus pagalbos suteikiantį žiniuonį. Tokiu būdu vykdavę teisingi mainai: regėtoja – žiniuonis – gydūnas suteikdavo žmogui pagalbą, o šis atlygindavo maistu ar reikalinga buitine parama.
Raganų buvo ir bus visais laikais ir per amžius, ypač moterų tarpe. Nes, kaip žinoma, moterys esti jausmingesnės nei vyrai, todėl ir jų pajauta viskam yra stipresnė bei galingesnė. Čia vien logikos ir mintinai išmoktų burtų ar užkalbėjimų nepakanka – tokiose moteryse tūnanti siela yra sena ir laisva. Šiuolaikinė ragana gali gyventi ir mieste, ne tik kaimo pakrašty, ji gali turėti vyrą ir vaikų, jei tik pageidauja, tačiau svarbiausia jai – vidinė laisvė. Toji laisvė raganai būtina gyventi ryšyje su gamta, jausti jos energiją, įžvelgti stebuklus mažiausiose smulkmenose ir dar – matyti ženklus – aplinkos siunčiamus ženklus. Varna niekada nekarksi šiaip sau – ji siunčia ženklą.
Šiuolaikinės raganos šoka ir dainuoja mėnuliui, jos klausosi vėjo kuždesio, maudosi nuogos upėse ir ežeruose. Kai kurios buriasi aplink laužą per Jaunaties naktis, kitos išranda ritualų namuose ir degina žvakes. Ar žinote kodėl? Nes jos nebijo. Jos su meile dainuoja ir šoka mirusių protėvių garbei.
Betgi sėdėdama aukštai ant kalno aš prisiminiau tuos laikus, kai kaitriai liepsnojo savanaudžių inkvizitorių laužai, pražudę tūkstančius ne tik „raganų”, bet ir „raganių”, ir vaikų. Ir mums nereikia netgi plačiosios Europos, mums gana ir savos nedidukės Lietuvėlės. Etnologas, humanitarinių mokslų daktaras Jonas Mardosa sako, kad užtekdavo vien neįprastos tai visuomenei išvaizdos, tarkim, kitokių plaukų (pvz., raudonos spalvos), ir jau galėjai būti apkaltinta ragana. Taigi, neretai būti apšauktam ragana pakako ir to, kad esi svetimas, kitatautis, o jei dar rudomis akimis, tai – išvis blogas ženklas, o jei dar moki ką pagydyti… Betgi žoleles moterys ir rinkdavo tam, kad gydytų, visokias „kvarabas” nuimtų. Deja, nemėgo kunigai šviesesnio proto žmonių ir neklusniųjų – juk reikėjo, kad visi eitų bažnyčion ir įsibaiminę rūstaus pamokslininko rūgojimo neštų šventoriun sviesto ir kiaušinių. Suvaldyti gali tik nemokytų avinų minią…
Inkvizitorių laužai – „šventoji teisybė”
„Raganų gaudymas Lietuvoje prasidėjo tik laimint jėzuitų vadovautai kontrreformacijai. Ligi tol inkvizicijos teismų Lietuvoje nebuvo. <…> Demonologai, sukūrę raganavimo ereziją, gynė katalikų bažnyčią”(J.Jurginis „Raganų gaudymo šimtmetis”). Įdomu tai, kad Europoje buvo stengiamasi kuo daugiau pražudyti šviesesnių, išsilavinusių žmonių, o pas mus, Lietuvoje, atvirkščiai – laužuose daugiau spirgėjo beraščiai valstiečiai, baudžiauninkai. Demonologija pagrįstas fanatizmas ne tik moraliai smukdė kaimą, bet stabdė ir bendrą kultūros pažangą. Tikėjimas dievo malone, stebuklais ir piktosios dvasios pinklėmis žemiškame gyvenime mažino kritiško ir logiško mąstymo reikšmę. Nugalėjusi eretikus humanistus ir reformatus, nuo XVII a. vidurio katalikybė pasidarė viešpataujanti ideologija. Jėzuitams nebereikėjo, intelektualiai lenktyniaujant su savo priešininkais, įrodinėti savo teisumo.
Per raganų gaudymo šimtmetį neišėjo nė viena knyga, kurioje būtų užsimenama apie baudžiavą kaip socialinį ar moralinį blogį. Užuominų ir aiškinimų, kad valstiečių santykiai su žemvaldžiu turi būti grindžiami laisva sutartimi, galima rasti veikaluose, parašytuose iki XVII a. vidurio. Niekas nebesidomėjo lietuvių kilme, kalba, papročiais ir tautosaka.
Lietuvos bajorai savo teises gynė ir tuo didžiavosi prieš kitų šalių kilmingojo luomo žmones. Bet savo valstybės teisių kodekso — Lietuvos Statuto jie negynė. Teisdami raganas, jie minėjo Karolio V teisyną, kuris Lietuvoje negaliojo, citavo Bibliją, kurioje Mozės pasakyta, kad burtininkus reikia užmušti akmenimis, rėmėsi bažnyčios skelbiama „šventąja teisybe", nes katalikų vyskupai ir jėzuitų ordinas nepripažino 1588 m. Lietuvos Statuto. Statute buvo straipsnis, skelbiąs toleranciją visoms Lietuvoje esančioms bažnyčioms ir leidžiąs žemės savininkui pasirinkti religiją. Buvo griaunami santykiai, rėmęsi kaimynystės, giminystės ir bičiulystės papročiais. Bajorai, dvarininkai ir bežemiai pradėjo atsipeikėti tik tada, kai suprato, kad raganų gaudymas negelbsti irstančios baudžiavos ir smunkančios katalikybės. Raganų teismai baigėsi prasidėjus naujai — šviečiamajai epochai. Tik supratę, kad jų gerovė priklauso nuo valstiečių ūkių stiprėjimo, Lietuvos dvarininkai ėmėsi reformos (remtąsi knyga K. Jablonskis ir R. Jasas „Raganų teismai Lietuvoje”).
Na, o mes šiandien galime tik pasidžiaugti, jog laisvai kvėpuojame žydinčiomis pievomis, peršalus užsiplikome čiobrelių arbatos, gydytojai, nors ir šypsosi skeptiškai, bet nedraudžia, juolab nesiunčia į ugnį, vis dar mokančias užkalbėti rožę moterėles. Niekas nekliudo gilintis į magišką gamtos pasaulį, rinkti gydančius žolynus, tikėti tuo, kuo norime, gyventi taip, kaip geidžia mūsų širdis…
Parengė Jūratė VITKAUSKAITĖ
