Rugpjūčio 14 d. vakarą Upninkėlių ir jos apylinkėse gyvenantys žmonės rinkosi į tradicija tapusią, 5-ąją Upninkėlių bendruomenės šventę. Vakaras prasidėjo prie Virgilijaus Sedlecko klėties. Suolai buvo sustatyti trikampio forma, lyg penkios atskiros salelės. Čia grupelėmis susėdus kaimynams, draugams ar giminėms prasidėjo keturių turų viktorina.
Penkių komandų dalyviai išsirinko savo kapitonus ir garsiai paskelbė komandų pavadinimus: „Skruzdėlynas“, „Kibiras“, „Amiliūtė“, „Upėtakiai“, „Kamšeliokai“. Nuo I-o iki IV-to turo komandos turėjo atsakyti į dešimtį klausimų. Po finalinio viktorinos turo trečią vietą laimėjo „Amiliūtės“ komanda (kapitonė Nijolė Varslauskienė). Antrą vietą laimėjo „Skruzdėlynas“ (kapitonė Marija Radzevičiūtė). Pirmą vietą laimėjo komanda „Kibiras“ (kapitonė Upninkų seniūnė Lolita Nekrošienė). Viktoriną vedė Ieva Stepšytė, kuri ir sudarė penkių skirtingų etapų klausimyną, skaičiavo komandų rezultatus. Geriausiai įsiminiau klausimus į kuriuos nežinojau atsakymų... Iš I-o etapo – „Remiantis 1923 m. gyventojų surašymo duomenimis Lietuvoje (neįtraukiant Vilniaus ir Klaipėdos) buvo 4 didieji miestai su daugiau nei 10 tūkstančių gyventojų – Kaunas, Šiauliai, Panevėžys ir...? Atsakymas – Ukmergė. Iš II-o etapo – „Ko nesukelia žąsų gagėjimas? Atsakymas – Aido. Iš III-io etapo: „ Iš ko gaminamas Pietų Afrikoje alus? Atsakymas – Bananų. Iš IV-to etapo: „Kas Lietuvoje yra aptinkama vardu Guotė? Atsakymas – Grybas. Ir klausimas iš finalo: „Lietuviško lėktuvo ANBO akronimas?“ Atsakymas – Antanas Nori Būti Ore.
Smagi buvo viktorina. Nugalėtojai gavo Ievos Stepšytės sukurtus prizus, tai – medžio šakos simboliai su išskaptuotais užrašais. Viktorinai pasibaigus, mediniai suolai nukeliavo prie lininėmis staltiesėmis užtiestų stalų, nukrautų valgiais ir gėrimais. Kiekviena šeimininkė atsinešė savo rankomis pagamintą patį skaniausią maistą, kuris buvo sudėtas į rankų darbo medinius indus. Ir aš ten buvau, alų midų gėriau, keptus šonkauliukus ragavau.
Upninkėlių seniūnaitė Aušra Morkūnienė pasveikino visus susirinkusius ir džiaugėsi, kad kasmet susirenka vis didesnis būrys tradiciją puoselėjančių vienminčių. Ji dėkojo per Žolines sugrįžusiems užsienyje gyvenantiems tautiečiams, neužmiršusiems savo šaknų ir prisidėjusiems prie šventės organizavimo. Aušra Morkūnienė nuo gimimo (1973 m.) gyvena Upninkėlių k., Malkosnės g. 5. Šiame name ji praleido visą savo gyvenimą. Čia gyveno kelios vienos šeimos kartos. 1900 m. sodybą pastatė jos prosenelis, nuo tada čia gyveno senelis, jos tėvas ir ji pati niekada nebuvo palikusi šių namų. Namas pilnas paslapčių, alkio, mirčių, meilės ir sielvarto, tyvuliuojantis šiluma ir ramybe. Aušra Morkūnienė yra baigusi ŽŪT Marijampolėje, ištekėjo už vyro Rimanto iš to paties kaimo, susilaukė dviejų dukrų.
Aušra Morkūnienė su dideliu pasididžiavimu ir džiaugsmu pristatė naują bendruomenės simbolį – vėliavą ir herbą, kurių Upninkėlių kaimo istorijoje dar nebuvo. „Vėliava yra daugiau nei audinys – ji atspindi mūsų tapatybes, vertybes ir siekius. Vėliava yra tarsi švyturys, kuris mus vienija ir pasauliui parodo, kas mes esame. Joje esančių simbolių dizainas buvo kruopščiai parinktas, aptartas, apsvarstytas su bendruomene, kad atspindėtų unikalią čia gyvenančių žmonių dvasią ir egzistencinę aplinką. Vėliavoje esantis medis – tai mūsų senolė liepa, simbolizuojanti stiprybę, atsparumą ir bendruomeniškumą, kuri mus vienija praeityje ir dabartyje. Ši liepa atspindi mūsų gilias šaknis ir stiprų ryšį Bajoriškių ir Upninkėlių kaimų istorijoje.
Vėliavos herbo apačioje tekantis upelis – Malkosnė, simbolizuojantis gyvenimo tęstinumą ir laiko tekėjimą. Malkosnė atspindi mūsų senolių, mūsų pačių dabarties ir ateities kartų kelionę. Upelis taip pat reiškia natūralios aplinkos svarbą ir mūsų visų čia esančių įsipareigojimą jį išsaugoti ateities kartoms.
Kartu liepa ir upelis pasakoja apie harmoniją tarp mūsų žmonių ir gamtos. Ši vėliava yra bendros istorijos ir vilties ateičiai liudijimas.“
Vėliavą pašventino Klebonas Giedrius Maskolaitis. Jis meldėsi ir visiems susirinkusiems linkėjo “Gražaus gyvenimo. Matyti ir girdėti vieni kitus. Paklausti, kaip sekasi? Nenusisukti ir nepraeiti pro šalį neištiesę pagalbos rankos.“
Vėliavos pakėlimo ceremonijoje dalyvavo apie 80 žmonių su savo vaikais ir vaikaičiais, broliais ir seserimis, mamomis ir tėčiais, seneliais. Rimantui Morkūnui keliant vėliavą, susirinkusi bendruomenė dainavo dainą „Lietuva“, fotografavosi, filmavosi, šoko ir šėlo ratu susikabinę rankomis. Sutemus buvo rodomas lauko filmas. Ekranas – paklodė ant Virgilijaus Sedlecko klėties sienos. Net senolės, apsiglėbusios savo pačius mažiausius pabiručius, trepsėjo vietoje.
Po vėliavos pakėlimo vyko padėkos. Aušra Morkūnienė dėkojo Upninkų seniūnijos darbuotojams: seniūnei Lolitai Nekrošienei, Dariui Puzeriui. Lolita Nekrošienė atvyko į šventę taip pat su dovanomis. Ji linkėjo susirinkusiems kurti gražesnį pasaulį be neapykantos, puikybės ir kitų ydų. „Dirbti ir stengtis bendruomenės labui ir jei ką gyvenime darote, tai turi turėti prasmę.“
Vėliau seniūnaitė dėkojo Ievai Stepšytei, labai daug prisidėjusiai prie šventės organizavimo, trumpametražinio filmo „Kaip laimėti milijoną?“ sukūrimą apie Upninkėlių bendruomenę
Padėka mūsų parapijos buvusiam visų mylimam ir gerbiamam klebonui Giedriui Maskolaičiui. Padėka Rimantui Morkūnui už išmūrytą pagrindą vėliavai. Padėka Lilijai Stepšienei už jos pačios rankomis sukurtas gėlių kompozicijas, bei dovanas svečiams. Padėka Marijai Radzevičiūtei už parūpintą medieną šventinio laužo jaukumui sukurti.
Degėme laužą, linksmybės tęsėsi iki ryto. Susirinkusiems atminty liks daug gražių ir įsimintinų akimirkų drauge.
Eitvydė Pranevičienė
