Paskelbtas Laisvalaikis

Ore sklandantys vampyrai

Penktadienis, 16 August 2024 08:37 Parašė 

Vampyrai? Žinoma, ne – šikšnosparniai. Apie šiuos gyvūnus sklando įvairiausių pramanų. Esą jie – tikri skraidantys vampyrai – ir kraują geria, ir miegančius vaikus kandžioja, ir į plaukus veliasi, ir akis gali išdraskyti... Iš tiesų visa tai jokio ryšio su šikšnosparniais neturi. Ir bijoti jų turėtų tik vabzdžiai: vienas šikšnosparnis per valandą jų gali sugauti apie 1000. O jei inkile 30 šių gyvūnų? Oho, kokios jų galimybės! Ne veltui kaimynystėje šikšnosparnius turintys žmonės pasakoja, kad prie jų uodų nėra daug. Išimtį sudaro šikšnosparniai vampyrai, gyvenantys Pietų Amerikoje ir išties mintantys krauju, tiesa, ne žmonių, o smulkiųjų graužikų, paukščių, retai – naminių gyvūnų.

Mieli padarėliai 

Lietuvoje gyvena 15 rūšių šikšnosparnių, dar trys ieškotinos. Tai vieninteliai žinduoliai, kurie prisitaikę aktyviai skraidyti. Jie – visiškai taikios ir niekam bloga nedarančios būtybės. Paėmęs šį gyvūną į rankas, netrunki pajusti jo kailiuko švelnumą ir minkštumą. Ilgi priekinių galūnių pirštai (po 4) „palaiko“ sparnus. Ilga siaura uodega, prilygstanti galvos ilgiui, yra aptraukta plėvele. Užpakalinių galūnių pirštai neturi plėvelės: jais šikšnosparniai užsikabina už šakų ir kitų iškyšulių – miega jie, kaip visi žinome, žemyn galva!

Šie gyvūnai labai prastai mato, užtat jų uoslė ir klausa – puikiai išvystytos. Tačiau svarbiausia – gaudyti vabzdžius ir orientuotis erdvėje jiems padeda echolokaciniai gebėjimai. Jų, be šikšnosparnių, turi ir delfinai. Skrisdami šie gauruotieji „navigatoriai“ skleidžia ultragarsą: jeigu priekyje yra kokia nors kliūtis ar vabzdys, ultragarsas „atsispindės“, jį pagaus spaecialus šikšnosparnio organas, ir gyvūnas arba aplenks nejudančią kliūtį, arba ims vytis vabzdį. Labai įmantrios kai kurių šikšnosparnių raukšlės ant nosies ir sudėtinga išorinių ausų sandara tiesiogiai susiję su tokia lokacija.

Ausys – labai svarbūs šikšnosparnių organai, nes jos priima ultragarsą. Beje, skirtingų rūšių šikšnosparnių ausys labai skiriasi savo dydžiu: vienų – vos matosi, kitų – siekia pusę kūno ilgio. Mažieji vampyriukai turi iki 38 dantų.

Gyvenimo ypatumai

Lietuvoje gyvena vabzdžiais mintantys šikšnosparniai. Dieną, „įsisupę“ į savo plačius sparnus tarsi į antklodę, jie miega medžių drevėse, olose, urvuose, senų namų palėpėse. O atėjus tamsai skrenda į medžioklę. Šikšnosparniai sparnais mosuoja labai tankiai, bet nakties danguje skrenda be jokio garso. Kol visi paukščiai miega, jie stropiai naikina pačius žalingiausius vabzdžius.

Šikšnosparniai gyvena kolonijomis. Kartais kolonijos būna labai didelės, o gyvena jie apie 40 metų. Šikšnosparnių tyrinėtojas ir jų apsaugos Lietuvoje draugijos pirmininkas Deividas Makavičius, pasakoja, kad mirus tėvui Stanislovui, su juo susisiekė paveldosaugininkai iš Kėdainių rajono. Iš jų sužinojęs, jog dvasininkas į testamentą buvo įtraukęs neįprastą prašymą – pasirūpinti bažnyčios palėpėje gyvenusiais Dievo kūrinėliais – šikšnosparniais.

Tėvas Stanislovas pats rytais pasišluodavo jų naktinį „palikimą“, bet nieko nekeisdavo – per daug vertino gyvus sutvėrimus. Pasak tyrinėtojo D. Makavičiaus, kai buvo keičiamas bažnyčios stogas, gamtosaugininkams teko konsultuoti, kaip elgtis, kad po renovacijų šikšnosparniai grįžtų. Tą vasarą buvo įrengtos specialios buveinės, todėl po metų jie vėl grįžo.

Lietuvoje gyvenantiems šikšnosparniams gaminami specialūs inkilai – namukai. Juos gamina ir šių gyvūnėlių draugijos pirmininkas D. Makavičius: „Namukus atrenku atsižvelgdamas į mokslinius tyrimus. Jie neturėtų būti labai gražūs ir nublizginti, svarbu, kad būtų funkcionalūs. Tik nebūtinai nameliai, gaminti Didžiojoje Britanijoje, tiks mūsų platumose gyvenantiems šikšnosparniams. Esame atrinkę dviejų tipų, kurie šiems gyvūnams patinka. Kelis tūkstančius jų įkurdinome prie Papės ežero (Latvija). Vietiniai namelius užsako norėdami sumažinti uodų, tad atvykėliams tenka rečiau plekšnoti save ir orą“.

Lietuvoje ir Latvijoje didžiausios šikšnosparnių veisimosi kolonijos, o migruodami jie skrenda plačiai, bet koncentruojasi arčiau pajūrio ir didžiųjų upių.

Šikšnosparnių pasimatymai

Rugpjūčio ir rugsėjo pabaigoje šie skrajūnai kviečia praskrendančias pateles į pasimatymus. Išgirdusios kvietimus, jos nusileidžia susipažinti, o po 9 mėnesių gimsta bendri jaunikliai.

„Tuo jie panašūs į mus, – pasakoja D. Makavičius, – nėštumas trunka tiek, kiek ir pas žmones, ir atsiveda vieną arba du jauniklius per metus. Nuo mūsų šie gyvūnai skiriasi gal tik tuo, kad nepalieka savo vaikų. Užklupti žmogaus, šikšnosparniai pridengia jauniklį ir save sparnu: jei žudysit – mus kartu“.

Gegužės pabaigoje ir birželio pradžioje šikšnosparnių patelės veda jauniklius. Gimsta dažniausiai tik vienas gana stambus jauniklis, kuris iš pradžių būna plikas ir aklas. Kai kurios patelių rūšys jauniklį palieka slėptuvėje, o pačios išskrenda maitintis. Tačiau kitų rūšių patelė jauniklį bent pirmąsias dienas nešiojasi su savimi, o pats jauniklis būna tvirtai įsikibęs pieniniais dantukais į spenelį.

Tėčiai tuo metu laikosi atskirai. Keletą savaičių jaunikliai būna bejėgiai ir priklausomi nuo mamų priežiūros. Jei kokia bėda (stogą keičia ar medžio drevė prakiuro), mamos juos lyg mažus kengūriukus persineša į saugesnę vietą. Vyresnių, kai tampa sunkesni, bet dar neskraido, jau nebepaneša. Dėl šios priežasties jų daugiausia ir žūsta birželio gale ir liepos pradžioje. Smalsūs šikšnosparnių paaugliukai iš palėpių prikrenta į žmonių kambarius, neberanda kelio atgal, dalis miršta, todėl jų nėra gausu.

Sparnuota pelė – namuose

Šikšnosparnių tyrinėtojas D. Makavičius teigia, kad kai įkūrė draugiją, didžioji dalis žmonių klausdavo, kaip atsikratyti šių padarėlių. Dabar gi, apie 90 proc. teiraujasi, kaip jiems padėti, jei įskrenda į kambarį ar apsigyvena palėpėje. Pasitaiko, kad vienas kitas paniškai bijo, bet domisi, kaip draugiškai su gyvūnais išsiskirti jiems nepakenkiant. „Žmonės tapo sąmoningesni, pastebime, kad ir į šių gyvūnų edukacijas susirenka ne vienetai, o dešimtys smalsuolių“, – džiaugiasi draugijos pirmininkas.

Kaip elgtis aptikus šikšnosparnių jauniklius namų aplinkoje? „Kiekvienas atvejis individualus, labai priklauso nuo situacijos, kur juos aptikote: angoje, plyšyje ir pan. Jie nėra graužikai, todėl baimintis, kad laidus ar kokias instaliacijas nugrauš, nereikėtų. Tačiau jei esate numatę renovacijos ar statybos darbus, bet norite šiuos žinduolius išsaugoti, patarimų galite kreiptis į mane (telefono numerį nesunkiai rasite internete)“, - dėsto D. Makavičius.

Tamsiais vakarais norinčių savo kieme mėgautis šikšnosparnių mylėtojų didėja, tad ką daryti, kad jie apsigyventų naujai pakabintame inkile? „Ar apsigyvens, šimtaprocentinės garantijos niekada nėra, – teigia šių gyvūnų tyrinėtojas. - Jei aptiks skraidydami tamsoje ir aplinką ultragarsu tyrinėdami, įsikurs ilgam. Besidominčius instruktuojame, kur ir kaip jiems namukus kabinti. Būna, atsiunčia žmogus žemėlapį, nuotraukų ar savo aplinką pafilmavęs, patariame. Svarbu, inkilo per daug nepaslėpti, nepakabinti nei per aukštai, nei per žemai (geriausia – 6 metrų aukštyje), į šiaurę neatsukti, nes jie šilumamėgiai. Todėl keliaujant į pietus, jų rūšių vis daugėja. Bet jei namuką pakabinote, o gyventojų vis nėra, reikėtų pakeisti jo vietą. Tiesa, inkilus galima kelti ir šikšnosparnių laukti visus metus, priešingai nei kokių varnėnų. Viename namuke įsikuria 10 – 15 gyventojų“.

Itin protingi žinduoliai

„Kiek man teko susidurti, šikšnosparniai daug kartų protingesni už paukščius, neskaitant varninių. Be galo įdomu tyrinėti juos ir jų elgseną: kaip jie reaguoja į pasikeitimus, į žmogų ir pan., – vardina unikalias gyvūnų savybes D. Makavičius. – Nelaisvėje gyvenantis šikšnosparnis savo šeimininką atpažįsta iš balso ir kvapo. Priešingai nei kiti laukiniai gyventojai, jis pats nori bendrauti, žinoma, ne su bet kuo, o su tuo, kas jį prižiūri ir maitina“.

Yra manančių, kad šie sparnuoti kaimynai gali atnešti nemalonių ligų. Tačiau draugijos pirmininkas nuramina, kad ne daugiau nei katės ar žiurkės. „Šikšnosparnis yra tarpinis pasiutligės pernešėjas, bet pats nuo jos nemiršta. Kiek esame atlikę tyrimų, siuntę jų mėginių į Olandiją, užsikrėtusių neradome. Taigi, grėsmės žmogui nėra. Nebent bučiuotumėtės su pasiutusiu šikšnosparniu. Bet nesibučiuojate, tiesa?“ – juokiasi mitais apipintų padarėlių globėjas.

Parengė Jūratė VITKAUSKAITĖ