„Marga karvė dangų laižo. Kas?“ Nagi vaivorykštė, laumės juosta! Ko jau ko, o vaivorykščių Lietuvoje galima prisižiūrėti ganėtinai. Ir pilnų, ir dvigubų, ir pritvinkusių debesų fone, ir nusigiedrijusiame danguje. Netgi vėlyvą pavakarę, nors ir reta pamatyti. Čia Lietuva – čia lietūs lyja...

Vardų įvairovė

Vaivorykštė, šis gražus atmosferos reiškinys, dar vadinama ir kitokiais vardais. Tai ir gervės, ir gelmės juosta. Že­maičiuose dažniausiai randamas pavadinimas yra oraryk­štė, Pakruojo ir Šiaulių apylinkėse girdėti žmones sakant dermės juosta – irgi tinkantis vardas tokiai grožybei. O kad vandenį gerianti ir pripildanti juo debesis, tai straublė. Dzūkų patarlė sako: „Geria kaip straublė vandenį.“ Arba palyginant: „Kaip straublė iš ežero vandenį!“ Apie Simną sakoma: „Laumės juosta atsiranda, kai laumės ruošia vestuves, taip pasidabina.“

Kai kurie etnologai tvirtina, jog žodis vaivorykštė skaidytinas į skiemenis vaivor- ir -ykštė, bet ne į vaivo rykštė (pagal liaudies etimologiją). Vaivor- žodis kildintinas iš pelkėse augančių uogakrūmių – vaivorų, o kadangi vaivorykštės galai nusileidžia į vandenį, tuo pačiu ir į pelkių šlapynes, kurios yra laumių  (laumės juosta) mėgiamos buveinės, tai toks įvardijimas pilnai tikėtinas.

Pavadinimai su „juosta“, atrodo, bus vėlyvesnės kilmės. „Vaivorykštės“ terminas greičiausiai įsigalėjo spaudos ir mokyklų dėka.

Nijolė Laurinkienė – Lietuvos etnologė, tautosakininkė, habilituota humanitarinių mokslų daktarė prie išvardintų vaivorykštės pavadinimų priskiria ir smaką. Šis vaivorykštės vardas užregistruotas Dzūkijoje (Varėnos, Alytaus, Lazdijų r.), taip pat Prienų, Kaišiadorių, Aukštadvario apylinkėse. Smakas lietuvių žodinėje tradicijoje visų pirma asocijuojasi su stebuklinių pasakų slibinu – chtonine pabaisa, su kuria kaunasi ją sunaikinti siekiantis herojus. Tad žodis smakas lietuvių kalboje turi dvi reikšmes: slibino ir minėtąją vaivorykštės, ir yra skolinys iš lenkų arba baltarusių kalbos. Lenkų kalboje žodis smok reiškia slibiną, taip pat siurblį. Baltarusių смок turi panašias kaip ir lenkų šio žodžio atitikmens reikšmes: siurblio, geležinio nutekamojo vamzdžio, gaisrinio siurblio ir pasakų gyvatės. Taigi visiškai aišku, kad lietuvių smakas yra skolinys iš slavų kalbų. Kadangi vaivorykštė mūsų tautosakoje įsivaizduota kaip vandens siurbėja, traukėja, o kartu ir kaip slibinas, tai šios lietuvių smako – vaivorykštės reikšmės, kaip matyti, siejasi su minėtomis atitinkamo žodžio reikšmėmis lenkų ir baltarusių kalbose.

Rytų Lietuvoje – apie Salaką, Dusetas, Adutiškį, Gervėčius, Uteną – vaivorykštė gali būti vadinama drigne, drigna, drignu . Be vaivorykštės, žodis drignė gali reikšti šviesų ratą apie mėnulį ar saulę (drigne pavadinamas ir augalas – durnaropė); kitos drignės reikšmės: tarkuotų bulvių košė; nenuorama. Drignėtas – tai: 1. su drignėmis apsiūkęs; 2. margas, ryškiai dryžuotas. Vadinasi, drignė – tai, kas marga, dryžuota, spalvinga. Apie Gervėčius, Adutiškį vartojamas vaivorykštę pavadinantis žodis dzigna, fonetiniu požiūriu artimas drignei.

Atskirai vis dėlto reikėtų paminėti vaivorykštės vardą linksmynė. Lietuvių tautosakos rankraštyne sutelktoje medžiagoje ir ją atspindinčiame Lietuvių pasakojamosios tautosakos kataloge jo aptikti neteko. Šitaip vaivorykštė pavadinta Teodoro Narbuto pateiktoje sakmėje apie pasaulinį tvaną ir po jo dievo Praamžiaus žmonėms pasiųstą „ramintoją vaivorykštę Linksmynę“.

Biblinė legenda – vėlyvesnių laikų

Vieno žymiausio Lietuvos tautosakininko Jono Balio „Tikėjimuose“ rašoma, kad vi­sur Lietuvoje tikima, kad vandenį traukdama vaivorykštė kartu įtraukianti ir žuvis, varles, pasipainiojusius prie van­dens gyvulius ir vaikus, kurie paskum nukrentą iš debesų, užtat reikią vengti tų vietų, kur vaivorykštės galai atsiremia į vandenį. Taip pat visoje Lietuvoje yra randamas tikėjimas, kad vaivorykštė yra Dievo duotas ženklas, jog daugiau tvano nebebus, nustos lyti — pirmiausia šį ženklą Dievas davęs Nojui. Užtat pamatę vaivorykštę žmonės sprendžia, kad ne­bebūsią lietaus. Ši nuomonė, atsiradusi bažnytinėj įtakoj, yra vėlyvesnės kilmės, negu pirmoji, kur vaivorykštė kaip tik žada lietų, kadangi ji „traukia“ į debesis vandenį. Biblinės legen­dos įtakoj greičiausiai susidarė tokie vaivorykštės pavadini­mai, kaip Dievo, laivo, malonės, gal ir dermės juostos.

Kaip ir į kitus dangaus kūnus, taip ir į vaivorykštę ne­galima rodyti pirštu, nes gali visą žmogų įtraukti į debesis arba bent pirštą bei ranką nutraukti. Taip pat negalima sa­kyti, kuri vaivorykštės juosta yra gražesnė, reikia sakyti, kad visos yra lygiai gražios, kitaip užpykdyta vaivorykštė gali užlieti vandeniu.

Labai įdomus ir senas yra toks piemenų būrimas, užrašy­tas Lyduokių par. (Ukmergės aps.) Idant išnyktų laumės juosta nuo dangaus, reikia traukyti sukabinus smilius pir­štus ir sakyti: „Truku, truku, dievuliuku laumės juostą, kad dievulis nesusijuostų; tau pusė, man pusė, o dievuliui galiu­kas.“ Taip kalbant, laumės juosta tuojau sutrūksta ir išsi­skirsto. Tuo būdu piemenys išdrįsta kažkokiam „dievuliukui“ pokštą iškrėsti, sutraukydami jo juostą.

Populiariausias vardas – laumės juosta

Stipriausiai vaivorykštės mitinę prigimtį išduoda būtent laumės juostos pavadinimas. Toji laumė, vardu Vaiva, esanti oro stichijos dievo Perkūno žmona. Juk po Perkūno rūstaus žodžio, jo pikto pagrumenimo, padangė nušvinta nuostabiomis spalvomis. Kartais ir taip pasakoma, pamačius vaivorykštę: „Laumė ragana pirtį kūrena, vanosis.“

Vaivorykštė – laumės atributas, jos aprangos dalis arba įrankis, kuriuo pasinaudodama laumė atlieka tam tikrus veiksmus. Šią mitinę būtybę su vaivorykšte suartina visų pirma tai, kad jos abi turi ryšį su vandenimis. Vaivorykšte vanduo traukiamas iš žemėje tyvuliuojančių telkinių į dangų, ten jis įgyja lietaus pavidalą ir vėl grįžta į žemę. Vandens traukėja, to nenutrūkstamo proceso laiduotoja būdavo įsivaizduojama esanti laumė: pati laumės prigimtis daugiausia yra susijusi su vandenimis: sakmėse dažna jos buvimo vieta – prie vandens. Čia ji skalbia, daužo kultuve skalbinius, maudosi, šukuojasi. Skalbimas – ypač būdinga Laumei. Vienoje sakmėje, komentuojančioje vaivorykštės atsiradimą, siejant tai su laumėmis, tos laumės kaip tik ir apibūdinamos kaip skalbėjos:

„Vieną kartą laumės skalbė baltinius, jų buvo visokių spalvų. Jos visus baltinius išdėjo ant pievos pažiūrėt. Tuo tarpu viena laumė liepė jiems pakilti aukštyn, ir tie baltiniai ant dangaus sudarė gražią, įvairių spalvų juostą. Todėl ją pavadino laumės juosta, arba vaivorykšte.”

Kita laumių veiklos sritis, su kuria siejama vaivorykštės kilmė, – audimas. Laumės lietuvių tautosakoje neretai vaizduojamos kaip verpėjos, audėjos. Sakmėje apie vaivorykštės atsiradimą pasakojama, kad laumių išaustos juostos, panašiai kaip anksčiau aptartame tekste laumių išskalbti skalbiniai, pakyla į dangų:

„Vieną kartą laumės audė juostas ir iškėlusios žiūrėjo, katros gražesnė. Ir štai pamatė, kad trečiosios laumės juosta pakilo ant dangaus. Ten ir dabar pasiliko.”

Tarmiška kalba užrašytas vienas sakmės variantas, kuriame teigiama, kad vaivorykštė atsiradusi iš laumės pamestos juostos:

„Vaivorykštė atsirado šitaip. Sako, laumę vijęs raganius. Laumė bėgdama pametus sava juostų, tai kai pa letaus, ir pasimata juosta.”

Dar vienas tautosakos tekstas, kuriame kalbama apie laumę ir jos juostą – vaivorykštę, yra pateiktas etnologo L. A. Jucevičiaus:

„Laumė tai buvusi stebuklingo gražumo deivė, ji gyvenusi debesyse. Ką ji globojusi – apie tai žmonių kalbos nieko nepasako. O jos istorija buvusi tokia: sėdėdama savo deimantinėje krasėje, pamačiusi kartą vieną dailų vaikiną ant žemės ir išskleidusi savo juostą (vaivorykštę), nusileidusi pas jį. To pasimatymo vaisius buvęs toks, jog dievaitė pagimdžiusi sūnų, vardu Meilų. Sūnų tą auklėjusi viena žiniuonė Vilijos pakrantėje. Motina tris kartus dienoje nužengdavusi iš dangaus ir penėdavusi jį savo krūtimis; šitaip trukę keletą mėnesių, kol vyriausiasis dievas susekęs, kame Laumė laikanti paslėpusi savo ir žemės vyro meilės vaisių, o tada stvėręs jį už kojų ir bloškęs virš pačių aukščiausių debesų ir tenai, sietyne, davęs jam žvaigždžių tarpe vietą. Pačiai dievaitei jis nupjovęs krūtis ir sukapojęs į smulkius gabalėlius, išsėjęs jas po visą žemę. Todėl tad mūsų liaudis akmenėlius, žinomus mineralogijoje belemnitų ar perkūno strėlių vardu, vadina Laumės papais.”

Kitas padavimas užrašytas ir pirmą kartą paskelbtas žinomo tautosakos rinkėjo, kraštotyrininko Balio Buračo:

„Žemaitijoje, netoli Kuršėnų, yra Laumakių balos, kuriose seniau irgi gyvenusios jaunos, gražios laumės, o čia pat, Kipšų dvare, bastęsis kipšų, arba velnių, karaliūnas. Jaunos laumutės, įsimylėjusios kipšų karaliūną, viliodavo jį padebesiuose patiesusios gražią juostą, kurią ir visi Kipšų dvarelio darbininkai matydavę tysant iš Laumakių raisto. Kartą dangaus deivalis Perkūnalis supykęs nepermaldaujamai ir trenkęs iš padebesio į laumių raistą. Tuomet galą gavo karaliūnas Kipšas ir jo mylimoji Laumė. Kipšo liko tik širdis, kuri ir dabar ten tebėra akmeniu pavirtusi. Kipšo būta didoko, nes jo suakmenėjusi širdis, stovinti Laumių raiste, ant Velnio pylimo, yra dviejų metrų aukščio.”

Kitų tautų mitai

Vaivorykštės kaip drakono, gyvatės vaizdinys yra žinomas pasaulio tautų mituose. Gyvatę įžvelgia vaivorykštėje Šiaurės ir Pietų Amerikos indėnai, Australijos aborigenai, dahomėjiečiai ir jų kaimynai Vakarų Afrikoje, senovės persai. Australų gyvatės kaip vaivorykštės vaizdiniu išreiškiamas tikėjimas, kad egzistuojanti vandens dvasia, gyvatė pabaisa. Toji australų vaivorykštė asocijuodavosi su lietumi ir vaisingumo magija. Kinai vaivorykštę įsivaizdavo kaip lanku sulenktą drakoną.

Vaivorykštės ir audinio ryšys užfiksuotas ne tik lietuvių, bet ir kai kuriose kitose mitologinėse tradicijose. Sakykim, viena indėnų gentis tikėjo, kad vaivorykštė – tai audeklas, išaustas milžiniško voro, kuris nori pagauti saulę.

 Šventa karvė lietuvių mitologijoje

Vaivorykštė siurbianti vandenį iš balų, iš ežerų, iš Nemuno, iš marių. Todėl sakmėse, pasakose, mįslėse – taigi mitinėje mąstysenoje – ir pavirto į margą karvę. Sigutės pasakoje karvutė padėjo našlaitei atlikti piktosios pamotės užduotą darbą: pernakt suverpė ir išaudė drobeles; bereikėjo verpalus į vieną ausį įkišti, ir audinys – iš kitos išbanguoja. Štai ir matome tautosakoje dar vieną bendrą visoms indoeuropiečių tautoms mitologijos dalyką – šventą karvę. Gal net neįtarėme turį ją savosios etninės kultūros gelmėse, manydami tik Indijoje karves laisvai klaidžiojant miestų gatvėmis.

Pas mus jos vaivorykštės – Vaivos, būta vieno galingiausių dievų Perkūno žmona. Tačiau gyvulininkystę baltų ir jų kaimynų mitologijoje globoja Perkūno priešininkas Velinas. Ar nebus jis perviliojęs į savo karalystę ir gražuolės Vaivos? Apie tokį meilės ir išdavystės siužetą yra užsiminę lietuvių mitologijos tyrinėtojai, matydami čia dievų nesantaikos pirmąją priežastį. O dėl tų varžytuvių sukasi ir gamtos ratas; nugali Perkūnas – įsivyrauja vasara; Velinas ima viršų – žemę sukausto gruodas. Ir viskas dėl Vaivos palankumo...

Mokslo spėjimai

Moksliškai vaivorykštės atsiradimą buvo bandoma paaiškinti jau XVIII amžiaus pradžioje. Mūsų krašto mokslininkai nedaug teatsiliko nuo savo europinių kolegų. Štai senojo Vilniaus universiteto profesorius Jonas Reiteris 1647 m. parašė knygą „ Vaivorykštė, arba pasirodančios spalvos“. Kaip priimta tais laikais, autorius pratarmėje nusako savo nagrinėjamo objekto svarbą: „Nieko nėra, maloningasis skaitytojau, taip bendra, kaip spalva, ir nieko taip sunku pažinti. Puošiasi gyvuliai, sparnuočiai, gėlės spalvų įvairumu...“ Knygoje teisingai spėjama, kad vaivorykštės priežastis – tai saulės spaindulių ir lietaus lašelių sąveika. Tačiau konkrečiai paaiškinti spalvas gamtoje mokslas įstengė tik didžiajam Izaokui Niutonui įrodžius, kad balta spalva susideda iš spektro. Šviesos dispersijos reiškinį jis aprašė 1704 – iais išleistame „Optikos“ traktate, taigi jau daugiau kaip prieš 300 metų.

Vaivorykštė lemia oro permainas

Kaimo žmonės iš vaivorykštės bandydavo spėti apie oro permainas. Jei vaivorykštė labai ryški, tai dar bus darganų; juo ji žalesnė, tuo daugiau lietaus, juo raudonesnė, tuo daugiau vėjo. Jeigu ji nušvinta ryte, tai dar lynos, jei vakare – gali nusistovėti ilgėlesnė giedra. Pietų pusėje pasirodžiusi laumės juosta žada tikrai gerą „pagadą“. Tai štai kokia ta vaivorykštė – „Auksu mesta, sidabru atausta, deimanto peiliu rėžta.“

Dangaus ir žemės vandenų jungėja

Pagrindinis vaivorykštę apibūdinantis jos atliekamas veiksmas – vandens traukimas iš žemėje esančių vandens telkinių (ežerų, upių, marių) į dangų – į debesis, kur jis virsta lietumi ir kaip lietaus lašai vėl grįžta į žemę. Šitaip, įgyjant vandeniui skirtingą pavidalą, vyksta nuolatinis – cikliškas vandens judėjimas, ir tasai ratu vykstantis procesas sujungia žemę ir dangų:

„Laumės juosta geria vandenį iš ežerų ir upių. Be tos juostos debesiai pristigtų vandens ir mes neturėtum lietaus. Kada laumės juosta siurbia vandenį, tai vanduo net ūžia.”

Vaivorykštės veiksmai nusakomi veiksmažodžiais gerti, siurbti, sriaubti, traukti, imti . Kartais ji apibūdinama kaip gyva tą vandenį traukianti būtybė. Toji būtybė galinti būti Laumė arba Smakas. Latvių sakmėse vaivorykštė įsivaizduojama kaip žvėris, geriantis iš upės ar ežero:

„Senieji sako, kad vaivorykštė kaip koks žvėris geria prie upės ar ežero.“

Lietuvių Laumė, Smakas, latvių žvėris – personifikuotos vaivorykštės pavidalai.

Kai kuriose sakmėse išryškinamas vaivorykštės, kaip lietaus laiduotojos, vaidmuo: vaivorykštei iš marių į lanką paėmus vandens, net dvi savaites gali lyti. Tad pabrėžiamas vaivorykštės ryšys tiek su žemės, tiek su dangaus vandenimis. Vaivorykštė – tarpininkė, skirtingų mitinio pasaulio sferų vandenų jungėja.

Vaivorykštės kaip vandens siurbėjos motyvas žinomas ir rytų slavų folklore. Charkovo gubernijoje kadaise buvo pasakojama, kad vaivorykštė – tai vamzdis, vienu galu liečiantis dangų, o kitą nuleidęs į šulinį. Baltarusiai pasakojo, kaip vaivorykštė geria vandenį iš upės.

Vaivorykštė lietuvių folkloriniuose naratyvuose, dažniausiai atspindinčiuose senajį pasaulėvaizdį, laikyta nepaprastu gamtos fenomenu. Stebint neaprėpiamame dangaus skliaute atsiveriantį įvairiaspalvį lanko pavidalo švytėjimą ir suvokiant tai kaip mistinę didybę, tikėta šio reiškinio magiška galia. Vaivorykštė, kaip tam tikras vaizdinys, ženklas, simbolis, buvo įtraukta ne tik į mitopoetinės pasaulėžiūros sistemą, bet ir į krikščionių religijos pasaulį. Vaivorykštę charakterizuoja jau patys jos vardai, apibūdinimai, kurių etimologija atskleidžia esminius šio gamtos reiškinio požymius.

Vaivorykštei kaip mitiniam vaizdiniui buvo suteikta galia manipuliuoti žemės ir dangaus vandenimis, valdyti jų tarpusavio ryšį. Vaivorykštė – gamtos objektų, dangaus ir žemės vandenų jungėja. Jos įsivaizdavimas kaip kosminės juostos, nurodo jos jungiamąją, pasaulį aprėpiančiąją funkciją.

Parengė Jūratė VITKAUSKAITĖ