Neseniai pasirodė jonaviečių laukiamo Jonavos krašto kultūros ir istorijos metraščio „Taurosta“ pirmas 2024-ųjų numeris. Žurnalas leidžiamas 350 egzempliorių tiražu du kartus per metus – birželio ir lapkričio mėnesiais. Kviečiame skaitytojus drauge pavartyti naująjį metraštį ir susipažinti su publikacijų temomis.
Išjausta istorija
Žmogus, kuris skaito kiekvieną „Taurostos“ numerį (nuo leidimo pradžios šis yra jau 19-as), neabejoju, pastebėjo, kad straipsnių siužetuose atsispindi ne tik mūsų krašto įvykiai, bet ir pristatomo personažo veikla visoje Lietuvoje ir net už jos ribų. Taip praplečiamos žinios apie publikacijų veikėjus, jų įtaką mūsų šaliai ir tautai.
Šiame numeryje spausdinamas Dariaus Simanaičio straipsnis „Patys užsitraukėme gėdą...“ skiriamas režisieriaus Rimo Tumino, šių metų kovą išėjusio į Amžinybę, asmenybei. Tiksliau – ne tiek paties menininko talentui ar gyvenimo peripetijoms atskleisti, kiek viešai parodyti pašalinių žmonių – žurnalistų, valdžios atstovų – nepagrįstus, nepamatuotus, humaniškumo ribas peržengiančius žmogaus pažeminimus ir pasmerkimą. Apie tai kalba ir straipsnio pavadinimas.
Nuo 2002 iki 2022 m. pasaulinio garso režisierius iš Lietuvos, dirbęs Maskvos Vachtangovo teatro meno vadovu, tautiečių buvo įvardytas kaip „persona non grata“. Kodėl?. „Todėl, kad 2021-ųjų rudenį, dar prieš rusų invaziją į Ukrainą patyrusio propagandisto V. Poznerio laidoje kažkaip netikusiai, „neteisingai“ atsakė į klausimą apie „rusų okupantus“, tarp kitų gal irgi nelabai vykusių akcentų... Tačiau, ką jis iš tikrųjų turėjo omenyje, niekas paskui jau nebeklausė, nepasidomėjo... Tad nuskambėjo kaip nuskambėjo... Ir buvo pasmerktas.
Į tai Lietuvoje ypač aštriai sureagavo vienas žurnalistas, palinkėdamas režisieriui „pasilikti Vladimirovičiumi“. Žurnalistas irgi yra labai garsus, populiarus, jo nuomonė turi įtakos, bet – tik „šiapus tvoros“... /.../ Žurnalistas atliko sarginio šuns funkciją, tada kultūros ministras (Lietuvos – I. B.) režisierių išvadino „girtu rusų kareiviu“ ir atleido iš jo paties teatro, o visuomenė socialiniuose tinkluose pirma „apvėmė“ režisierių, po to ir ministrą... Visi dabar jaučiasi kažką reikšmingo nuveikę „vardan Lietuvos“...
Režisierius kukliai pasitraukė ir išvažiavo dirbti į užsienį, kur jį vertino. Vertino visur, tik ne gimtojoje Lietuvoje... Čia jis tapo svetimu“, – rašo D. Simanaitis.
Autorius pateikia labai išjaustą, tarsi paties išgyventą istoriją. Mūsų šalyje nusistovėjo tokia tvarka – nesigilinti, bet smerkti, trypti, apšmeižti. Pastaraisiais metais nemažai purvo pilama ant mūsų tautos dainiaus Justino Marcinkevičiaus, palikusio istorinę trilogiją „Katedra“, „Mindaugas“, „Mažvydas“, ieškoma bent mažiausio šapelio ant to, kuris geba protauti, įžvelgti perspektyvą ar drįsta išsakyti savo nuomonę. Taip skyla Lietuva.
„Yra krikščioniška apmąsčius, suprasti klydus, prisipažinti, atsiprašyti ir siekti atitaisyti padarytą žalą.
Mes turime ką permąstyti ir už ką atsiprašyti Rimo Tumino: už savo nebrandumą, skubotus kaltinimus be pagrindo, už tai, kad tėvynė jį grįžusį namo pasitiko ne tik šaltai, bet ir priešiškai, už negebėjimą susigaudyti, kas yra kas iš tikrųjų, nesugebėjimą suprasti, kokia jo indėlio Lietuvai vertė ne tik kultūriniu aspektu. Dėl režisieriaus darbų mes pasaulio akyse tampame įdomūs ir didesni. /.../ Bet ar mes norėsime atsiprašyti ir bent iš dalies atitaisyti žalą, kurią padarėme ne tik jam, bet labiausiai sau patiems?“ – retoriškai klausia straipsnio autorius.
Vyskupas iš Čičinų krašto
Šiemet minimos kraštiečio vyskupo Vladislovo Michelevičiaus (1924 06 08–2008 11 12) 100-osios gimimo metinės. Apie šį garbų žmogų publikacijoje „Gyvenimas, pašvęstas tarnauti žmonėms“ plačiai pasakoja jo dukterėčia Vilūnė Bučinskienė.
Būsimasis vyskupas buvo aštuntas vaikas Antano ir Joanos Michelevičių šeimoje. Gausios šeimos galva, ieškodama didesnės erdvės tokiai šeimynai (po Vladislovo gimė dar trys vaikai), nusipirko dalį Čičinų dvaro (apie 10,34 ha žemės, tada iš viso turėjo 40 ha) su erdviu palivarko gyvenamuoju namu. Čičinai priklausė Kulvos parapijai, todėl šeima lankė Kulvos bažnyčią, buvusią už 6 km, ją rėmė, nupirko fisharmoniją.
Berniukas mokėsi Laikiškių pradinėje mokykloje, o pradžios mokslus baigė Rimkuose. „Savo vaikystę Čičinuose Vladislovas prisimindavo nostalgiškai ir šiltai. Šeima buvo gausi ir draugiška, gyveno santarvėje vienas su kitu ir su Dievu, dalijosi skanesniu kąsniu. Vaikai nuo mažumės buvo pratinami prie darbo, už kurį kartais iš tėvo gaudavo kelis centus ar litus, juos taupė“, – publikacijoje pasakoja jo dukterėčia.
Vėliau sekė mokslai Tėvų jėzuitų gimnazijoje Kaune. Ši ugdymo įstaiga laikėsi aukštos kokybės išsilavinimo standartų, o jos gimnazistai išsiskirdavo iš kitų moksleivių erudicija, žiniomis ir gebėjimais. Mat jėzuitai ugdė ir puoselėjo savo mokinių dorovę, ruošė juos gyvenimui, bet buvo labai reiklūs. Pavyzdžiui, per lietuvių kalbos egzaminą raštu padarius vieną gramatikos klaidą, toliau neleisdavo laikyti egzamino. Nūdienos moksleiviams, kurie į pagalbą gali pasitelkti kompiuterius ar kitokius „suflerius“, tai būtų visiška tragedija. Beje, 1930-aisiais prestižinę gimnaziją baigė Antano ir Zofijos Smetonų sūnus Julius Rimgaudas.
Baigęs kunigų seminariją, V. Michelevičius tarnavo įvairiose parapijose. Pokario metai buvo itin neramūs, tačiau santykis su Dievu padėjo išvengti didesnių asmeninių nuoskaudų. Tarnystė bažnyčiai ir Aukščiausiajam dėliojo kylančius karjeros laiptus – 1986 m. lapkričio 13 d. popiežius Jonas Paulius II paskyrė jį tituliniu Tapso vyskupu ir Kauno arkivyskupijos bei Vilkaviškio vyskupijos apaštališkojo administratoriaus augziliaru, o tų pačių metų gruodžio 7 d. arkivyskupas L. Povilonis įšventino V. Michelevičių vyskupu ir paskyrė jį savo generalvikaru...
V. Michelevičius buvo poliglotas – mokėjo rusų, lenkų, lotynų, italų, anglų, prancūzų, vokiečių kalbas, buvo dėmesingas ir atviras giminėms ir parapijiečiams.
Publikacijoje rasite daug nuotraukų, susijusių su Jonava ir jos žmonėmis, o jo giminaitė aktorė Dalia Michelevičiūtė ne kartą dalyvavo poezijos klubo „Šaltinis“ rengiamose respublikinėse šventėse..
„Jubiliejų“ rubrika
„Jubiliejų“ rubrikoje rasite straipsnį „Mero gyvenimo dėlionėje – ryškiaspalviai Jonavos atspindžiai“. Publikacija patvirtina, kad žmogaus charakterio pagrindai ir svarbiausieji jo bruožai susiformuoja paauglystės laikotarpiu. Meras Mindaugas Sinkevičius visada turi savo nuomonę, įžvelgia perspektyvą, įsigilina ir su komanda išsprendžia pačias sudėtingiausias užduotis. Tai asmenybė, siekianti suprasti kitą slegiantį rūpestį ir padėti jam. Būkime teisūs: jis, rajono vadovas, yra paprasčiausias žmogus, turintis tuos pačius jausmus, kaip ir kiekvienas iš mūsų. Jeigu ir manote, kad gerai pažįstate Savivaldybės merą, dar kartą perskaitykite jo 40-mečiui skirtą tekstą.
Šiemet 80-ties metų sukaktį mini ir buvęs Politechnikos mokyklos direktorius, literatūrinio žodžio gerbėjas ir puoselėtojas, publicistas, medžio drožėjas Vytautas Ilonis. Apie šį meniškos sielos pedagogą pasakoja apybraiža „Vaikystės svajonė nurodė kūrėjui kelią“.
V. Ilonis yra išleidęs kelias prozos knygas, tai: „Mokytojo duona“, „Sudie, žirgai“, „Verslininkai“. Kaip teigia straipsnio herojus, dabar vasaras atiduoda apmąstymams ir ramybei sodyboje už Šėtos. Jo žodžiais tariant, norisi „paprasčiausiai ilsėtis, išsivalyti mintis“. Ateityje, tikėtina, dar sulauksime naujų mokytojo Vytauto sukurtų prozos leidinių.
Straipsnis „Apie dailininką pasakoja krašto muziejaus eksponatai“ kviečia prisiminti dailininką Antaną Samulevičių-Samuolį, kuriam šiemet sukanka 125.
Publikacijos autorė, istorikė, muziejininkė Giedrė Narbutaitė-Kontrimė pastebimi, kad visų eksponatų, saugomų Krašto muziejuje ir jo filiale Samulevičių memorialinėje sodyboje Praulių kaime, išvardyti ir aptarti neįmanoma dėl jų gausos, todėl žurnale apsiribojama penkiais įdomiausiais darbais. Kauno Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje veikia paroda „Geltona moteris. Antano Samuolio (1899–1942) retrospektyva ir inspiracijos“, kurioje eksponuojami ir „Taurostoje“ minimi kūriniai. Paroda veiks iki rugsėjo 8 d. Informaciją apie parodą galima rasti muziejaus internetiniame puslapyje www.ciurlionis.lt, o norintys apsilankyti Samulevičių memorialinėje sodyboje Praulių kaime, turėtų suderinti laiką tel. +370 675 47 297.
Kontrastingos gyvenimo spalvos
Rubrikos „Susitikimai su įdomiais žmonėmis“ svečias – karo kapelionas Arnoldas Valkauskas. Jo mintys perteikiamos straipsnyje „Gyvenimas ant apokaliptinės ribos“. „Puikybė yra viena sunkiausių aistrų, nes norima pasirodyti dideliu, nepaliečiamu, ypatingu ir versti kitus patikėti šia skleidžiama tiesa. Tai yra blogis“, – akcentuoja kun. A. Valkauskas.
Kaip kūrėsi ir keitėsi Jonavos rajono neįgaliųjų draugija, pernai skaičiavusi 35-erių metų veiklos laikotarpį, pasakojama publikacijoje „Į draugiją subūrė poreikis gyventi kitaip“.
Istorinę mūsų krašto praeitį primins medžiagos „Kunigas Stanislovas Smuglevičius ir Jonavos parapijos kūrimas“ bei „Žeimių bažnyčios ir klebonijos įvesdinamasis inventorius, sudarytas 1820 m.“
Šalia džiugių žinių apie Savivaldybės Prano Dovalgos premijos įteikimą, Lietuvos tapytojų, tarp kurių yra ir kraštietis dr. Jonas Butkevičius, parodą Strasbūro Europos parlamento rūmuose, krepšinio klubo ir baseino pasiekimus, glaudžiasi ir liūdnasis kampelis „In memoriam“. Jame dar kartą prisimenami neseniai mus amžinai palikę kūrėjai: poetas, rajono poezijos klubo „Šaltinis“ narys, politikas, Jonavos Justino Vareikio progimnazijos kūno kultūros mokytojas metodininkas Albinas Pavasaris (1954 02 20–2023 12 24) ir žeimietis, buvęs Lietuvos technikos direktorius, istorikas, keliautojas ir fotografas Kazimieras Mackevičius (1950 01 22–2024 04 05).
Metraštyje gausu įvairių temų. O leidinį įsigyti ar paskaityti galima Jonavos rajono savivaldybės Grigorijaus Kanovičiaus viešojoje bibliotekoje.
Irena BŪTĖNAITĖ
