Paskelbtas Laisvalaikis

Lietuviškos miškų ir pievų orchidėjos

Trečiadienis, 17 July 2024 15:02 Parašė 

Daugelis orchidėjas pažįsta kaip gražuoles gėles puošiančias prekybos centrų ar gėlių parduotuvių vitrinas. Tačiau dideliam nustebimui, savo krašte mes irgi turime natūraliai augančių orchidėjų. Mūsų miškuose ir pievose tarpsta nedideli nuostabūs augalėliai, dažnai nematomi ir nežinomi, nes yra gan reti ir pasirinkę sau tinkamas specifines augimvietes. Mokslinėse ir net mokslo populiarinimo knygose šios gėlės vadinamos Orchidaceae – gegužraibinių šeimos augalais. Kalbėdami kasdieniniame gyvenime, juos vadiname tiesiog orchidėjomis. Birželis ir liepa – pats jų žydėjimo metas.

Mūsų krašte augančios orchidėjos yra kuklios, palyginti su puošniomis, atogrąžų miškuose klestinčiomis arba su „pagerinto“ grožio žiedais gėlių parduotuvėse, bet visos jos priklauso tai pačiai augalų šeimai. Ir žiedų forma, ir dauginimosi ypatybėmis orchidėjos yra išskirtinės visame augalijos pasaulyje, o gyvenimo ciklas nepaprastas, lyg jos būtų atskraidintos į Žemę iš kitos planetos.

Orchidėjos Žemėje atsirado beveik paskutinės iš visų augalų, iš gamtos paėmus neįprastas, kitiems augalams nebūdingas ypatybes ir išvaizdą. Jų prisitaikymo ir formų įmantrybės tebėra nesibaigę procesai. Neužtektų ir viso darbingo žmogaus gyvenimo orchidėjų paslaptims išaiškinti. Todėl gegužraibiniai augalai iki šiol ištirti nepakankamai.

„Dieviška kilmė“

„Orchis“, iš graikų kalbos laisvai verčiant į lietuvių, reiškia „dieviškos kilmės“. Iš tiesų šie augalai evoliucijos eigoje yra pasiekę neįsivaizduojamų aukštumų. Nėra Žemėje augalų originalesniais, kvapnesniais, ilgiau nevystančiais žiedais už orchidėjų. Jas augalų pasaulyje galima būtų palyginti su žmonėmis – tobuliausiais Dievo kūriniais, iškilusiais virš gyvūnų pasaulio. Šių augalų biologija nepaprastai sudėtinga. Orchidėjų Žemėje yra daugiausia rūšių, daugiau nei bet kurios kitos šeimos. Visos orchidėjos prisitaikiusios vabzdžių apdulkinimui. Tie prisitaikymai būna tokie įdomūs ir sudėtingi, kad kartais atrodo, jog šie augalai yra protaujantys.

Tropikų miškuose auga orchidėjų rūšys, kurių žiedai primena buivolų galvas. Suklydusios musės ar kiti kraujasiurbiai vabzdžiai skrenda ir tupia ant „buivolo galvos“ – net nenutuokdami, kad yra apgauti, jie apdulkina augalus. Dar kitų orchidėjų žiedai sugeba pasinaudoti kai kurių vabzdžių seksualiniais instinktais. Jie savo forma ir kvapu primena vabzdžių pateles ir šitaip prisivilioja patinėlius. Įdomiausia, kad šie žiedai taip sudaryti, kad suviliotas vabzdžio patinėlis nepaleidžiamas, kol neapdulkina augalo.

Tropikuose pasitaiko orchidėjų, kurių žiedai primena spalvingus tropikų paukštelius kolibrius. Orchidėjų žiedai vilioja apdulkintojus ne tik kvapais, spalva, bet ir nektaro gausa. Tiesa, tas nektaras nebūna vabzdžiams pateiktas „ant lėkštutės“, o taip paslėptas žiedo užkaboriuose, kad vabzdys jo niekaip nepaims tol, kol neprisilies prie žiedo dulkinių bei piestelės purkos ir neapdulkins augalo. Maža to, kai kurios tropikų orchidėjos tarytum žino, kokias spalvas kurie gyvūnai mėgsta: jeigu orchidėją apdulkina paukščiai, žiedų spalva būna ryškiai raudona, jei naktiniai drugiai – balta, jei lavoninės musės – raudonai ruda, gendančios mėsos. O ir kvapas tokių žiedų iš tolo riečia nosį. Tačiau kitų orchidėjų žiedų aromatas gali varžytis net su geriausių prancūziškų kvepalų.

Orchidėjų sandara

Kiek įvairūs ir įdomūs orchidėjų žiedai, tiek paprasti jų vegetatyviniai organai: stiebai, šaknys bei lapai. Visos orchidėjos – žoliniai augalai. Tarp jų nėra nei medžių, nei krūmų. Jų lapai paprasti, dažniausiai lygiakraščiai. Tiesa, lapai kartais būna pasipuošę violetiškai rudomis, kavos spalvomis, tačiau jos ne dėl grožio. Dėmės – tai pigmentų sankaupos, intensyvinančios fotosintezę. Kai kurie botanikai teigia, jog šios dėmės skirtos saulės spinduliams gaudyti bei sustiprinti vandens garinimą, kad orchidėjos, augdamos šlapiose vietose, galėtų atsikratyti jo pertekliaus.

Lietuvoje auga trys orchidinių augalų rūšys, kurios, lyg kokie kurmiai, gyvena po žeme, minta organinėmis medžiagomis ir tik retkarčiais į žemės paviršių iškelia savo gelsvus ar rusvus stiebus vien tam, kad peržydėtų ir subrandintų sėklas, kad paskleistų po žemę savo palikuonis.

Visos Lietuvoje augančios orchidėjos turi požeminius maisto medžiagų sandėlius – nedidelius šakniagumbius, stiebagumbius, šakniastiebius. Tropikuose auga tūkstančiai epifitinių orchidėjų rūšių, kurios orinėmis šaknimis įsitaiso ant medžių kamienų bei šakų, ant uolų ir akmenų. Šie augalai tenkinasi atmosferoje esančia drėgme.

Sudėtingas laukinių orchidėjų gyvenimas

Daugiausia orchidėjų klesti šilto ir drėgno klimato zonose, bet kai kurios žydi ir tundrose, virš amžinojo įšalo! Net nežinia, kiek pasaulyje jų rūšių yra (žinoma apie 25 000), Lietuvoje randama 36. Šis skaičius dar negalutinis. Kai kurie orchidėjų tyrinėtojai nurodo esant 38 rūšis, nes dvi rūšys dar „pakeliui“ į pripažinimą.

Štai nauja orchidėjų rūšis mūsų šalies floroje – musinis ofris – atrasta tik 1993 metais. Kelios orchidėjos, mūsų krašte augusios XVIII – XX a., jau nebeaptinkamos ir laikomos visiškai išnykusiomis. Augalijos pasaulio sudėtis nepaliaujamai kinta, kaip ir viskas šioje Žemėje.

Laukinių orchidėjų gyvenimas sudėtingas, jų dauginimasis sėklomis painus ir sunkus. Kad šie augalai sudygtų ir išgyventų, mikroskopiškai mažoms orchidėjų sėkloms reikia 5 – 6 palankių sąlygų. Sėkla, kurią sudaro tik kelios ląstelės, skraido ore, nes panaši į pilką dulkę. Joje slypi tik būsimas daigelis, bet jam maitintis maisto medžiagų sėkloje nėra. Sėkliukė – dulkė turi nukristi į drėgną žemės duobutę, plyšelį, po lapais ir pan., o ten turi pasitaikyti reikalingos rūšies grybo hifų (mikroskopinio plonumo siūlelių, sudarančių grybieną). Sėkliukė turi prikibti prie to hifo, o jis turi ištirpinti jos apvakalėlį. Vėliau sėklytė susiglaudžia su grybo hifo ląstele. Drėgmėje sėkla išbrinksta, ruošiasi dygti ir tuo pačiu momentu grybo „siūlelis“ ima maitinti sėklos gemalą. Taip grybo hifo globojama naujos orchidėjos užuomazga pradeda egzistuoti pasaulyje.

Tačiau grybo hifai yra tik tarpininkai sėklų maitinimo procese, nes grybiena dar maitinasi iš medžių šakniaplaukių. Taigi, orchidėjoms išaugti reikalingi du maitintojai, iš kurių grybai yra tiesioginiai. Sėklos ir grybo tandemas po žeme turi nepražūti 2 – 4, kartais keliolika metų, kol daigelis, lyg mažytis žirniukas, iš žemės iškiša pirmąjį žalią lapelį. Praeis dar keletas ar keliolika metų, kol naujasis orchidėjos augalas išaugs iki normalaus dydžio ir pražys pirmą kartą. Žinant supainiotas sėklų dygimo aplinkybes, orchidėjų kelionė iki pražydėjimo prilygsta detektyvinėms augalų istorijoms.

Tačiau tokia yra tik sėkmingųjų sėklų gyvenimo pradžia. Tiek daug aplinkybių sutampa retai ir milijonai orchidėjų sėkliukių dingsta be pėdsako. Užtat kiekviena orchidėja „išmoko“ subrandinti šimtus tūkstančių, kartais 10 – 20 mln. sėklų ir paleisti jas vėjais. Tada nors mažytei jų daliai pasiseka sėkmingai sudygti. Laimė, dauguma naujų augalų išauga iš požeminių ūglių pumpurų, todėl kai kurios orchidėjos išplinta kur kas greičiau.

Tačiau keistas dalykas: šitaip sunkiai, lėtai ir varganai orchidėjos dauginasi natūralioje aplinkoje – gamtoje. O gamtininkai, įsimylėję gegužraibinius augalus, yra atradę greitų ir sėkmingų būdų išauginti laukines orchidėjas savo gėlynuose ir vazonuose. Štai ir biologo Sigučio Obelevičiaus retųjų augalų kolekcijoje (Anykščių r.) šalmuotosios gegužraibės auga ir žydi išpurentos žemės lysvėje tarytum pomidorų sodinukai... Kiti orchidėjų mėgėjai, gavę dirvožemio su grybiena, taip pat greitai sudaigina ir išaugina naujus augalus. Tokie eksperimentai užkrečia įdomumu ir neįprastais rezultatais.

Orchidinių augalų buveinės

Kur įsikuria lietuviškos orchidėjos? Visus orchidinius augalus pagal augimvietes galima suskirstyti į tris grupes: pievų, miškų bei pelkių rūšis. Tiesa, kai kurios rūšys gali augti ir miškuose, ir pievose ( dvilapės blandys, kiaušininės dviguonės), kitos – ir pelkėse, ir pievose (pelkiniai skiautalūpiai, raudonosios gegūnės). Tačiau niekada orchidinių augalų nerasime dirbamose žemėse, todėl orchidėjos nekonkuruoja su žmonėmis, kaip pvz., usnys ar kiečiai. Daugiausia orchidinių augalų rūšių galima aptikti natūraliose įvairaus drėgmės režimo (dažniausiai drėgnose) pievose. Šiuose išnykstančiuose Europoje biotopuose galima surasti beveik pusę mūsų šalies orchidinių augalų rūšių – 17. Miškuose ir pelkėse esama maždaug po 13 rūšių.

Ar orchidiniai augalai, kurių dauginimasis toks sudėtingas, sugeba prisitaikyti prie ekstremalių, nepalankių, besikeičiančių aplinkos sąlygų? Yra visaip, vieni prisitaiko, kiti užleidžia vietą agresyviems konkurentams. Ištverminguoliais laikomos ilgalūpės, dvilapės blandys, pieviniai plaurečiai, kiaušininės dviguonės. Vidurio Europoje prie kintančių sąlygų puikiai prisitaiko musiniai ofriai, o Lietuvoje – plačialapiai ir pelkiniai skiautalūpiai, baltijinės bei raudonosios gegūnės. Šių rūšių galima aptikti dar neseniai eksploatuotuose karjeruose, melioracijos grioviuose, parkuose, kelkraščiuose. Tačiau daugelis orchidinių augalų yra labai siauros ekologinės amplitudės. Pvz., pelkinė laksva aptinkama vien tik kimininėse aukštapelkėse, paežerių liūnuose, o plačialapė klumpaitė – vien derlinguose plačialapiuose ir mišriuose miškuose. Tačiau apskritai orchidiniai augalai sunkiai konkuruoja su kitais aukštesniaisiais augalais, ypač varpiniais, astriniais ir todėl neauga tokiose ekologinėse nišose, kur juos išstumia kiti, agresyvesni augalai. Dėl silpno konkurecingumo laukinės orchidėjos paprastai auga pavieniui, nesuformuoja didelių sąžalynų.

Įdomu, kad užmirkusiose vietose orchidinių augalų šaknys yra nukreiptos ne žemyn, kaip visų augalų, bet... į viršų. Šitokiu būdu augalai papildo deguonies atsargas. Kai kurių orchidinių augalų šaknys ir šakniagumbiai pasižymi dar viena reta ir labai neįprasta augalų pasauliui savybe: orchidėjos sugeba keletą centimetrų nuleisti gilyn ar pakelti aukštyn savo šaknis ir šakniagumbius. Požeminės dalys patalpinamos būtent tokiame gylyje, kuriame yra pačios palankiausios gyvenimo sąlygos, daugiau maisto medžiagų, oro, optimalus drėgmės kiekis.

„Kosminės“ orchidėjos

Įdomūs ir kosminės botanikos tyrimai, atlikti su orchidėjomis. Daugelis augalų rūšių, skraidintų po kosmosą, neišvengiamai žūva, nepakeldamos nesvarumo būklės. Tik orchidėjos yra išimtis. Daugiau kaip 150 rūšių pasirodė tinkamos kosmonautikos programoms. Kai kurios jų, apsilankiusios kosmose, išgyveno 60 ir net 171 dieną. Daugelis orchidėjų ( ypač epifitinių) rūšių puikiai pakelia nesvarumo būseną, joms reikalingos minimalios aplinkos sąlygos: mažas šaknų, taigi ir reikalingo substrato plotas, jos tenkinasi maisto medžiagų minimumu, pakelia sausą orą, nelaistomos išgyvena iki 3 savaičių. Taigi, verta kosmonautų gyvenimą ilgalaikėse kosmoso komandiruotėse praskaidrinti kosminėse oranžerijose auginamų archidėjų žiedais.

Parengė Jūratė VITKAUSKAITĖ