Kai susiruošiame pas gydytoją specialistą, pirmiausia pasidomime jo „istorija“: kokie pacientų atsiliepimai, paklausinėjame, kokį rekomenduotų giminės, draugai. Arba paprasčiausiai pasigugliname. Tą patį padariau ir prieš susitikdama su Metų medicinos darbuotojo titulą pelniusia medicinos mokslų daktare endokrinologe KRISTINA BALTRAMONAITIENE. Jei kada nors prireiks šios srities specialisto pagalbos, manau, kreipsiuosi į ją, nes puikūs atsiliepimai kalba už save. Štai tik keletas jų:

„Profesionali, dalykiška, puikiai išmananti savo darbą, maloniai bendraujanti, gydanti ne tik vaistais, bet ir gerais, nuoširdžiais žodžiais ir patarimais. Nuoširdus ačiū už gerėjančią sveikatą ir nuoširdumą“.

„Nuostabi gydytoja, daugiau tokių specialistų kaip ji. Viską kuo puikiausiai išdėsto ir paaiškina. Labai dėkinga už malonius vizitus ir norą padėti“.

„Labai maloni gydytoja. Rekomenduoju.“

„Labai gera ir profesionali gydytoja. Išklauso ir pataria. Aš labai jautri esu. Ji nuramino ir patarė. Labai rūpestinga, labai nuoširdi. Padarė reikiamus tyrimus, pati paskambino ir pranešė. Tik į ją kreipiuosi, viena iš geriausių Gydytojų“.

„Labai miela, nuoširdi gydytoja. Iki galo išklauso pacientą, o pati išaiškina viską neskubėdama, kad pacientas viską suprastų. Linkiu jai sveikatos ir gerų pacientų“.

„Nepaprastai malonus, ramus bendravimas. Viską paaiškina, ką darys ir kodėl. Man atrodė, kad taip būna tik televizijos laidose apie sveikatą. O, pasirodo, ši Daktarė taip ir daro. Ačiū. Nuoširdžiai“.

***

Su daktare susitikome nedideliame kabinete Rimkų šeimos sveikatos centre. Vakarėjo, pokalbis vyniojosi neskubant, pajuokaujant, pasvarstant apie nūdieną.

Kodėl būtent mediko profesija? Dr. Kristina sako, kad jos tėvai, inžinieriai, padėjo apsispręsti sakydami, kad gydytojas – tai profesija, kuri visais laikais, bet kuriuo metu yra reikalinga. O kadangi Klaipėdos 15-osios vidurinės mokyklos moksleivė mokėsi gerai, niekas nenustebo, kai mergina sėkmingai įstojo į Kauno medicinos universitetą.

Mokslams – 16 metų

– Medicina nėra lengva sritis, ar nesigailėjote pasirinkusi? – provokuoju daktarę.

– Kai mokėmės, net negalvojom apie tai. Tiesiog mokaisi, tokia pareiga buvo. Reikia rezidentūrą baigti, vieną, kitą, pasiūlė doktorantūrą, savaime aiškus reikalas, kad reikia pabaigti ir tobulėti savo profesijoje, – sako dr. Kristina.

Kauno medicinos universitetas, „grynieji“ mokslai, tada – 2003 m. – endokrinologo specialybė, o 2008-aisiais apsigynė disertaciją.

– Endokrinologiją pasirinkau ne dėl to, kad „stebuklinga“, bet todėl, kad klinikose buvo labai geras endokrinologijos kolektyvas, tiesiog mane įtraukė į tą veiklą, – prisimena Kristina Baltramonaitienė ir pradeda skaičiuoti, kiek metų truko studijos. Nei daug, nei mažai – iš viso 16!

Naujai „iškepta“ medicinos mokslų daktarė net nesusimąstė, ar būti gydytoja, ar dėstytojauti Medicinos universitete. Jautė pašaukimą dirbti mediko darbą, o ne mokyti kitus.

– Geriau „atleisti“ dešimt pacientų, negu parašyti vieną straipsnį ar kažką veikti laboratorijoje, – juokiasi dr. Kristina. Gydytojos nuomone, tie, kas mokosi medicinos šitiek metų, net nepagalvoja, ar čia aukojimasis, nes ratas taip įsisuka, jog net nesusimąstai, tiesiog to reikia ir darai.

Laikas rezidentūroje

Mūsų pokalbis vėl pasisuka kita linkme, grįžtame į pačią pradžią, o prisiminusi rezidentūrą (ji buvo įvairialypė), gydytoja šypsosi. Pirminę atliko Klaipėdos miesto ligoninėje.

– Esu klaipėdietė, buvau savam mieste, o tai didžiulis pliusas. Aišku, ėjom per visus skyrius, žodžiu, buvo tiesiog linksma rezidentūra, – juokiasi daktarė. Vėliau vieni kursiokai tapo kardiologais, kažkas neurologais, o kas – endokrinologais...

Pirmieji medikės pacientai buvo rezidentūroje.

– Galvojau, kad labai daug žinau, ypač apie endokrinologiją, dabar suprantu, kad nelabai ką aš ten žinojau, tik vaidinau, kad žinau, – šypteli dr. Kristina. – O pacientai – kaip klinikose –  visi sudėtingi, tokie klinikiniai atvejai, kai tik dabar gali įvertinti, jog tikrai buvo ypatingas klinikinis atvejis, kai teko važinėti su visokiais tyrimų stikliukais iki onkologinio ir atgal, ieškoti magnetinio rezonanso...

Kristina Baltramonaitienė sako paties pirmojo paciento neatsimenanti ir juokdamasi prisipažįsta buvusi didesniame strese nei jos ligonis.

Pamąstymai apie pacientą

Kai einame pas gydytoją, dažniausiai žinome, ko iš jo norime, bet ar kada patys pasidomėjome, ko iš mūsų tikisi medikas? Koks pacientas jiems yra tobulas?  

– Tobulas pacientas yra tas, kuris ateina jau žinodamas, ko ateina. Nes yra dalis pacientų, kurie sako: „Va, siunčia mane, laba diena, atėjau“. Medikai tikisi, kad žmogus bus pasiruošęs konsultacijai, pasimatavęs cukrų, susirašęs, kokius vaistus vartoja, gali susirašyti klausimus, kad būtų galima atsakyti, pasikalbėti ir net padiskutuoti, – vardija daktarė.

Pasak jos, jei pacientas nesidomi savo liga, tai kitąsyk jam sunku ir paaiškinti, kokią problemą jis turi. Medikai visada tikisi, kad ligonis bus geranoriškas, ir, aišku, nemėgsta piktų pacientų.

– Endokrinologijoje ekstrinių situacijų praktiškai nėra, tiesiog tokios lėtinės ligos, kurios iš pradžių žmogui pasirodo labai reikšmingos, o paskui, laikui bėgant, ligonis tiesiog pripranta prie tokios savo būties, – sako dr. Kristina.

Keturios darbo vietos

Pagrindinė Kristinos Baltramonaitienės darbovietė jau daug metų yra Jonavos ligoninės konsultacinė poliklinika. Yra dar endokrinologijos kabinetas Rimkų šeimos sveikatos centre, taip pat dirba „Achemos“ poliklinikoje ir Kauno klinikoje „Seramedica“.  

Į klausimą, kokios būtų pačios geriausios žmonių gydymo, priežiūros sąlygos, daktarė atsako, kad, jos nuomone, visos sąlygos tam yra, šiandien dar geresnės, nes pacientai praktiškai gauna visą naujausią gydymą (kalbant apie endokrinologiją), praktiškai visi vaistai kompensuojami, yra priemonės kad ir gliukozei matuoti, tik reikia šias galimybes išnaudoti.

Vis dėlto, pabrėžia endokrinologė, pagrindine problema išlieka sveikos gyvensenos suvokimas, reikia daugiau dėmesio skirti profilaktikai, pacientų mokymui, kad žmonės suprastų, jog ne viskas yra tabletėje, o tiesiog reikia mylėti save, būti fiziškai aktyviam. Žodžiu, Lietuvoje medicina yra pakankamai gera, tik mes nemokame ja pasinaudoti, o jei ir pasinaudojame, to nevertinam.

– Savišvieta, paciento švietimas yra pagrindinis dalykas, kaip ir žmogaus norėjimas šviestis. Jei jis turi ligą, bet ja nesidomi, manau, nė vienas gydytojas tada nepadės, – sako dr. Kristina. – Kalbant apie mūsų ligas, endokrinologiją (nutukimas, cukrinis diabetas), labai svarbu, kaip pacientas laikosi rekomendacijų. Viską sudėlioju, surašau ant lapelio, ką kaip vartoti, ką daryti, bet klausimas, kiek tų rekomendacijų laikomės, kiek norime kažkokį efektą pasiekti.

Džiaugiasi, kad nėra ministrė

– Jei taptumėte sveikatos apsaugos ministre, kam skirtumėte didžiausią dėmesį? Ką pirmiausia įgyvendintumėte? – provokuoju daktarę.

– Visų pirma džiaugiuosi, kad nesu ministrė, – juokiasi medikė. – Manau, kad čia toks darbas (nutyla nebaigusi minties)... O pakeisti? Ko gero, didinčiau finansavimą sveikatos apsaugai, kad už darbą būtų teisingas atlygis. Kalbu ne tik apie gydytoją, bet ir apie slaugytojus. Iš tikrųjų mano (ir ne tik) darbas daug priklauso nuo slaugytojo, nuo komandos. Norėčiau, kad žmonės labiau rūpintųsi savo sveikata, kad keistųsi požiūris į ligą. Galbūt ne visada ir reikia to daktaro: būna taip, jog registruojamės dėl to, kad registruotumėmės. Aišku, tvarka reikalinga ir visoje medicinoje, o šnekėti ta tema galima labai daug...

Jūra ir ramybė

Apie šeimą Kristina Baltramonaitienė nėra linkusi atvirauti, tik lakoniškai išsitaria turinti gerą šeimą.

– Laisvalaikio turiu labai nedaug, bet galiu pasigirti (ir visiems rekomenduoju sportuoti), kad einu į sporto klubą, jei pasiseka, tris kartus per savaitę ir, žinoma, savaitgalinė mankšta, – sako gydytoja.

Medikė, kaip ir dauguma, mėgsta keliones, labai patinka ramiai praleisti laiką prie jūros, ilsėtis ir niekur neskubėti. Niekur neskubėti šiame greitame amžiuje – daktarei yra pats didžiausias privalumas. Arčiausiai širdies – Italija (gera kava, omarai – atsidūsta su ilgesiu) ir prisipažįsta pastaruoju metu atradusi audio knygas.

– Gali tvarkytis ir tuo pačiu klausytis, taip pailsini nuo darbo pavargusias akis. Dabar klausausi apie tapytoją, ko gero, žinomą intrigantą ir visokį chuliganą Karavadžą, – juokiasi dr. Kristina. O didžiausia svajonė yra turėti daugiau laisvo laiko, būti sveikai, kad galėtumei džiaugtis gyvenimu.

– Ir kad būtų taika. Čia, ko gero, dabar pati svarbiausia svajonė, – atsisveikindama sako medicinos mokslų daktarė, endokrinologė Kristina Baltramonaitienė.   

Onutė ČIUKŠIENĖ