Pirmas vasaros mėnuo eina į pabaigą. Buvo ir šilumos, ir lietaus, net protarpiais aršia kaitra saulė mėgino nugąsdinti. Tačiau visumoj, birželio mėnuo buvo visai neblogas: nei sausra laukų neišdegino, nei liūčių potvyniai pasėlių nesupūdė. Tūlas mūsų prosenovės lietuvis būtų džiaugęsis tokia vasaros pradžia. Jau atšventėme Antanines, deginome Joninių laužus, baigiame šienapjūtės darbus, liko tik Petrinių saulės šokis.
Šienapjūtė
Seniau kaimo žmonės visus lauko darbus dirbo tikslingai pagal gamtos kalendorių, lydimi griežtos ir nekintančios papročių sekos. Štai šienapjūtė prasidėdavo išgirdus griežlės ir putpelių balsus, ir sužydus vasarinių augalų pievoms. O tas laikas sutampa su Antaninėmis – birželio 13 diena ir tęsiasi visą mėnesį.
Etnologas, gamtos mokslų daktaras Libertas Klimka pasakoja, jog retas darbas tokia gera nuotaika, taip smagiai buvo dirbamas. Kaime gimusiam tiesiog delnai panyžta pamačius šienpjovius. Būtinai pasiprašys pradalgę, kitą išvaryti, na, tiesiog savo malonumui... Šieną, dobilus reikia pjauti esant jaunam mėnuliui – gerai atželia atolas.
Kitados kaimas turėdavo bendrų pievų. Tad ir šienapjūtė buvo bendras talkos darbas. Išeidavo vyrai į lankas saulei tekant, kada pats gamtos gražumas, pats gyvybinės energijos šėlsmas. Suskamba, sužvanga plakami dalgeliai. Išvarę pradalgę, kitą vyrai sustoja galulauky, pasirėmę ant dalgių užtraukia dainą. Šienapjūtės dainos pagal dažnai jose skambantį priedainį „valioj“ vadinamos valiavimais. Dainuojamos jos tęsiamai, lėtai, kad plauktų per visas paupių pievas, grįžtų aidu nuo miško, paupio šlaitų:
Valioj, mano dalgeli, valioj, valioj!
Nepapustęs dalgelio, nepapjausi šienelio,
Valioj, mano dalgeli...
Ir iš kito kaimo atsiliepia: „Valioj, valioj...“ Išties valiavimas – tai tikra vyrų daina. O šienavimas – tikras vyriškas darbas. Jei jau paaugusį bernioką priims į šienpjovius – gali laikyti save vyru. Per poilsio valandėlę šienpjoviai užgroja, iš builio stiebo pasidarę skudučius, iš karklo ar sedulos – birbynę, lumzdelį. Vidurdienį į lauką jiems lauknešėliuose atnešami pietūs: žalibarščiai, rūgpienis su karštomis bulvėmis, lašinukai su svogūnais, atsigėrimui – sula, rauginta po sudygusių avižų pluta.
Keletas prosenoviškų papročių bei tikėjimų išlikę ir sutinkant pirmosios šienapjūtės dienos pabaigą. Į namus žengiančius pjovėjus ir grėbėjas šeimininkė perliedavo vandeniu – „kad šienapjūtė sausa būtų“, o pievoje sodriai ataugtų žolė. Padedant dalgius nakčiai juos reikia papustyti, antraip laumės ant jų jodinės, ašmenis išlankstys.
Dalgio paruošimo svarbumas
Dalgiu mūsų krašte žolė pjaunama nuo labai seniai. Archeologai randa dalgelių, įdėtų į vyrų kapus III – IV a. po Kr. IX – XII a. dalgių forma jau labai panaši į mūsų laikų. Sakmė pasakoja, kad dalgį žmogus gudrumu išviliojęs iš velnio. O senojoje mitologijoje velnio būta ir kalviu, ir gyvulių augintoju.
Mikalojus Katkus, prozininkas, etnografas, liaudies švietėjas, savo knygoje „Balanos gadynė”, 1862 metų kaimo šienpjovio dalgio paruošimą šienapjūtei taip aprašė: „Tinkamas prirengimas dalgio šienui pjauti yra privalus kiekvienam kaimos darbininkui, jei jis nenori prašyti kito pagelbos; bet, deja, ne kiekvienas gali tinkamai prirengti dalgį. Dalgis reikalauja smulkaus įsidėmėjimo į jo užmačias, tveriant jį į kotą; o kalant dalgį, reikia smulkiai matyti ir suprasti, kaip tįsta plienas, plaktuku mušamas ko siauriausiu ašmenų pakraščiu. Pirmapradis pjovėjas, kad ir žinodamas, kur mušti reikia, pataiko plaktuku sykį toliau nuo ašmenų, kitą sykį per pentelę: jo ranka neįtaisyta, jam negalima duoti į rankas gero dalgio; du tris sykius iškalęs, taip sugadins dalgį, kad jo niekas nebepataisys, su juom galima bus tik žirnius pjauti, padavus jį mergaitei. Tokio dalgio ašmenys susidėję yra vingėmis, vadinamomis plumpote. Tiesa, dirbtuvės davė mašinėles ir iškalti, ir įtverti dalgiui, bet tikri šienpjoviai į jas nė žiūrėti nežiūri; iš pradžios puolė jas pirkti, tik neilgai; dabar tų mašinėlių vėl nėra. Mokėjimas įtaisyti dalgį nuo senovės buvo pagarboje tarp kaimiškių. Ne be reikalo tūlas ūkininkas, įėjęs į kapines, atsidūsta ir ištaria: „Kokių čia artojų, kokių šienpjovių ilsisi...“
Seniau dalgis sunkiau buvo gauti, negu dabar, per tai labiau jį skalsino. Dabar šienpjovys turi akmeninį sodoklį (galąstuvas) ir juo galanda dalgį po kiekvienos pradalgės. Seniau irgi turėdavo sodoklį, bet pasigaudavo jo retai, tik tada, kai ašmenys pribunka, nes akmuo ėda plieną ir pagreitina dalgio susipjovimą. Kad dalgio užtektų ilgesniam laikui, šienpjovys, be sodoklio, turėdavo dar pustyklę. Buvo tai maža medinė mentelė, prirengta taip, kad trintų plieną iš lengvo, atitiesdama pradedančius išlinkti nuo žolės pjovimo ašmenis <...> Kiekvienas vyras prisidirbdavo pustyklių ne vieną, bet ligi dešimties, nes jos greitai susigyvena. Kai dalgis nustoja pustyklės klausęs, tada šienpjovys griebiasi sodoklio. Pagalandus sykį sodokliu, vėl pustyklė tinka; galų gale reikia dalgį kalti. Šią gadynę dalgis branginamas mažiau, o sveikata daugiau, per tai dalgiai galandami vien su sodokliais, net ir su pielyčiomis.“
Na, o dalgis, reikalui esant, iš labai svarbaus darbo įrankio virsdavo ir grėsmingu ginklu. Kalviai ištiesindavo jų pentis, užmaudavo ant ilgesnio ir tvirtesnio koto. Dalgininkų būriai sudarė didesnę pusę Tado Kosciuškos sukilėlių pajėgų. 1794 metų Raclavicų mūšio sėkmingą baigtį nulėmė dalgininkų ataka. Jų prisibijodavo ir nuožmieji kazokai. Sukilėliams net buvo išleista mokomoji knygelė „Trumpas mokslas apie ietis ir dalgius“, kurią parašė architektas Ch. P. Aigneris. Šie pamokymai pravertė dalgininkams ir 1831 bei 1863 metų sukilimuose.
Tradicijos ir papročiai
„Petrinės lietuviškame kaime – antroji iškili vasaros šventė po saulėgrįžos, - vėlei porina senuosius papročius etnologas L. Klimka. Daug kur Lietuvoje vyksta šventųjų apaštalų Petro ir Pauliaus atlaidai. Žmonės taip sako apie dangiškuosius globėjus: „Šventas Petras yra raktininkas, o šventas Paulius – raštininkas; jie abudu dangaus vartus saugoja ir dangun įleidžia.“ Todėl dažnai šv. Apaštalų skulptūriniai atvaizdai statomi abipus kaimo bažnytėlės durų arba prie pagrindinio altoriaus. Šv. Petras liaudiškoje ikonografijoje vaizduojamas su raktu rankoje, šv. Paulius – su knyga.
Dienos nuo Joninių iki Petrinių vadintos kupolinėmis. Kupolės – tikriausiai bendrinis vaistažolių arba burtams suskintų gėlių puokštės pavadinimas. O gamtoje vis tik galima pastebėti tam tikrus pasikeitimus – diena pradėjo trumpėti. Nuo saulėgrįžos prarastos net keturios šviesiosios paros dalies minutės. Pasak prosenovinių vaizdinių, Saulutė palieka dangaus kalną, nebeužkopia į jo viršūnę. Paskutinį kartą per Petrines ji teka šokdama, pasipuošusi margaspalviais rūbais. Bet tą rytmečio stebuklą gali pamatyti tik tyros sąžinės žmonės... ir ne miegaliai, nes saulė pakyla apie 5 valandą ryto.
Po Petrinių gegutė nustoja kukuoti: ar tai pavirstanti vanagėliu, ar tai užspringstanti miežio akuotu. Jei dar tektų vėliau kada išgirsti jos nerimastingą kukū kukū – blogas ženklas: kiti metai būtų nederlūs, sunkūs žmonėms. Pagal senolių pastebėjimus, po Petrinių prasidedanti lietingesnė vasaros pusė. Tik volungė užgiedos – ir lyja... Mat volungė troškulį malšina tik rasa nuo medžių lapų, jai uždrausta gerti iš upelių, nes tingėjo kartu su kitais paukščiais juos kasti. Todėl nuolat ir prašanti Dievo lietaus. To paties nori ir sėjikas, nes jis už tinginystę gali gerti tik nuo akmens. Plonas ir gailus jo balselis – lyk, lyk!
Petrinių šventę kaimo žmonės senovėje laikė labai svarbia, tad jau išvakarėse nedirbdavo sunkesnių darbų ir imdavo pasninkauti. Kas to nesilaikys, sakydavo, gali skaudžiai nukentėti – šventasis Petras į dangų neįleis arba perkūnas į namus trenks, o gal ir tą bėdžių lauke dirbantį nuspirs. Šieno į kupetas nekraudavo, o moterys baltinių nevelėdavo, antraip visokie parazitai namus užpultų. Štai kokie tie lietuvių liaudiški tikėjimai: juose ir senosios religijos aidai, ir viduramžių krikščioniški vaizdiniai. Mokslo kalba tai vadinama sinkretizmu. Ir mažai Europoje rasime tautų, kurių etninėje kultūroje šis bruožas būtų toks ryškus“.
Petrinių „kermošius“
Kalendorinių papročių tyrinėtojai mano, kad Petrinėmis kitados užsibaigdavo baltiškasis vasarvidžio apeigų ciklas. Latviai per šią šventę dainuoja Joninių (Ligo) ketureilius, tik Janio vardą pakeičia į Peterio. Jeigu Janio vardines vadino gėlių diena, tai Petrinės yra lapų diena, o Peteris – „lapainis“. Apie abiejų švenčių vienodas apeigas rašo ir M. Valančius „Palangos Juzėje“. O prosenovišką jų kilmę patvirtina XVIII a. Vilniaus jėzuitų kolegijos misionierių pranešimai. Juos papiktino vietinių žmonių dvi dienas ir dvi naktis gamtoje, ant paupių kalnelių trunkanti šventė, kurios metu pirmieji valgio kąsniai numetami, o gėrimo nuliejama artimųjų vėlėms, prašant gero oro ir derliaus.
Dar ne taip seniai gražią Petrinių tradiciją turėjo mūsų sostinė Vilnius. Antakalnyje, prie nuostabiosios šventųjų apaštalų Petro ir Pauliaus bažnyčios, po šv. Mišių vykdavęs ypatingas „kermošius“. Vilnijos krašto audėjos suveždavo čion margąsias lovatieses, baltąsias drobeles, žvaigždėtus „abrūsus“. Akys raibdavo tarsi pilnoje žiedų pievoje. Visą aikštę užstatydavo vežimais, iš kurių ir būdavo prekiaujama. Tai užfiksuota pirmųjų Vilniaus fotografų nuotraukose. O po atlaidų, po turgaus jaunimas susiburdavo padainuoti ir pažaisti vaizdingose Antakalnio kalvose, pušų paunksmėje. Skambėdavo lietuviškos ir gudiškos dainos. Merginos ten burdavo iš raktažolių, dar vadinamų šv. Petro rakteliais. Taip pat ir iš boružėlės skrydžio: padės ant delno ir... skrisk! Į kurią pusę ir ar toli – ten likimas merginą pavilios. Kurios gudresnės, tyliai boružėlės paprašydavo: „Skrisk, kur duonelė baltesnė.“ Įdomūs ir kiti šio vabalėlio vardai: barbutė, putpelikė, šašytė, Dievo Marytė ar Katrytė, Dievo karvutė. Bet svarbu, kad ją vadino ir petrute, petreliu. Bernai juokdavosi iš merginų būrimo, mėgdžiodamiesi: „Petreli, bėk, bėk! Tavo vaikai rėk, rėk! Šaukštai, bliūdai nemazgoti, po suoleliu sukavoti“. Vaikai iš boružėlės skrydžio spėdavo orus. Patupdo ant piršto galo ir klausia: „Maryt, Katryt, kada bus pagada? Rytoj ar seredoj, ryt ar poryt?“ Ant kurio žodžio nuskrenda, to ir reikia tikėtis.
„Mįslingos tos Antakalnio kalvos. Kodėl būtent šioje vietoje pastatytas Vilniaus baroko perlas? Žvelgiant iš Gedimino pilies kuorų vasarvidžio rytą, saulę matytume patekančią kaip tik virš šios šventyklos kupolo. Tad legendos apie čia kitados stovėjusį senojo tikėjimo dievų panteoną gal nėra vien tik romantiškai nusiteikusių XIX a. istorikų pramanai. O Petrinių mugės sugrįžimas į miesto gyvenimą būtų labai pageidautinas – juk tai senojo Vilniaus tradicija. Vėl atgimtų audėjų menas, galėtume ir patys juo pasidžiaugti, ir svečiams parodyti“, - mąsto etnologas L.Klimka.
Parengė Jūratė VITKAUSKAITĖ
