Per Lietuvą nuskubėjęs Poezijos pavasaris lieka kūrėjų atmintyje ir kultūros metraščių eilutėse. Prieš šešis dešimtmečius į pirmuosius almanachus sugulė senosios pokario kartos autorių posmai, šiandien čia vietos randa naujų žodinės išraiškos formų ieškantys jaunieji, avangardinių žanrų atstovai.

Įdomu, kad „Poezijos pavasario 2024“ almanache galime atsiversti ir dviejų jonaviečių – Ramūno Čičelio ir Mindaugo Švėgždos kūrybos. Abu dalyvavo ne tik Kauno muzikinio teatro scenoje vykusiame PP atidaryme, bet ir įvairius miestus apskriejusiuose poezijos skaitymo renginiuose. Mindaugas dar skaitė eiles Maironio literatūros muziejaus kiemelyje, avangardinės kūrybos popietėje, Ramūnas keliavo toliau – į Marijampolę, Elektrėnus, vėliau Kauno Prisikėlimo bažnyčioje įsijungė į 15-os sakralinės poezijos kūrėjų gretas. Renginio uždarymo akordai skambėjo Vilniaus Rotušėje, kur buvo prisiminti keli dešimtmečiai, išugdę profesionalių kūrėjų būrį, net du šimtai į almanachus tilpusių autorių. Šių leidinių turinyje – ne keli, kur kas daugiau ir iš mūsų krašto kilusių plunksnos bičiulių.

Džiugu, kad šiemet R. Čičeliui pavyko „nuskinti“ premiją už almanacho puslapiuose spausdinamą eseistiką. Esė – nelengvas žanras, įvardijantis save kažkur tarp aktualaus apmąstymo ir novelės, o tokia kūryba jonaviečiui, pasirodo, itin „prie dūšios“. Ramūnas prieš keletą savaičių išleido dar vieną knygą su pavadinimu „Paribiai ir centrai“, kurioje netradiciškai apmąsto sąvokos „tėvynė“ problematiką, palygina miestelių pranašumus prieš išorinį didmiesčių blizgesį. Tuo tarpu savo būsimu poezijos leidiniu Ramūnas neskuba džiaugtis, sako, kad tokia knyga galėtų pasirodyti maždaug po ketverių metų, kai ant darbastalio sumažės literatūrologui patikėtų rankraščių šūsnys.

Marius Glinskas