Jonavos kultūros centro (KC) direktoriaus pavaduotoja Jurgita Serapinė apie kultūrą galėtų kalbėti ne valandas, o dienas. Beveik keturis dešimtmečius atidavusi darbui kultūrinei veiklai, moteris prisipažįsta neįsivaizduojanti savęs kitoje sferoje. Anot Jurgitos, kultūra – tai vertybių derinys, tapatybės, tradicijų bei papročių atspindys nūdienos kontekste.
Pašaukimas ir hobis
Be J. Serapinės neapsieina nė vienas kultūrinis renginys. Ji yra ne tik direktoriaus pavaduotoja, bet ir projektų, scenarijų kūrėja, režisierė, daugelio švenčių viena iš organizatorių.
„Esu likimo apdovanotoji, nes mano darbas – mano pašaukimas ir mano hobis”, – nusišypso edukologijos mokslų magistrė, beje, prieš tai dar baigusi teatro režisūrą, renginių organizavimo bei kultūros vadybos studijas.
„Visą gyvenimą dirbau kultūros srityje ir net neskaičiavau, kiek tų metų prabėgo. Pirmosios darbo patirties sėmiausi dar studijuodama. Praktikos įgijau dirbdama Marijampolės, Joniškio kultūros centruose. Bet ilgiausią gyvenimo atkarpą paskyriau Jonavai. Tiesa, dvylika metų mokiau teatro raiškos ir scenos kalbos pagrindų Jonavos Janinos Miščiukaitės meno mokyklos Teatro skyriaus ugdytinius. Taigi, dirbdama KC, lygiagrečiai mokiau moksleivius sceninio meno pagrindų”, – prisimena pašnekovė.
Pasak Jurgitos, jai atrodo nebūtinai teisingas teiginys, kad kas keleri metai reikėtų keisti darbovietes ir imtis vis naujos srities.
„Įsivaizduokime, kad taip elgiasi medikas, kaitaliojantis darbo specifiką. Tai kaip atsirastų profesionalai, kurie iki mažiausių smulkmenų išmano ir supranta savo sritį, teorines žinias pritaiko ilgametėje praktikoje, išranda naujovių ir tampa mokslininkais, kurių išradimai stebina pasaulį? Profesionalumas įgyjamas ne tik mokslo, bet ir ilgo, nuoseklaus ir kruopštaus darbo deka”, – nuomone dalijasi ilgametė kultūros darbuotoja.
Neatsiejami dalykai
Filosofas Vydūnas yra teigęs, kad kultūra – tai tautiškumas, kalba ir papročiai. J. Serapinė prisimena vieno lenkų režisieriaus mintį, kad meną Dievas sukūrė tiems, kam neužtenka bažnyčios.
„Iš tiesų kultūra ir dvasingumas yra neatsiejami dalykai. Tuo mes ir skiriamės nuo kitų būtybių žemėje – turime dvasinį pasaulį. Vidinis gyvenimas labiausiai susijęs su kultūra ir tikėjimu. Žmogus, ieškodamas dvasinio komforto, atsiremia būtent į šiuos du dalykus. Todėl vieniems pakanka tik tikėjimo, kas yra labai gerai, tačiau kitiems kažko dar stinga. Ir to „kažko“ jie ieško mene. Tad aš galvoju, kad mano darbas yra labai svarbus, nes žmonės į KC ateina ieškodami ne materialinių, bet dvasinių vertybių”, – samprotauja pašnekovė.
Vidinio grožio vertė
Jurgitos nuomone, žmogaus kultūringumas priklauso nuo jo dvasinės ir kultūrinės brandos.
„Moralė taip pat yra kultūros dalis. Be to, kiekviena tauta turi savo tradicijas ir papročius. Etninė kultūra yra ir mūsų pasaulio supratimas, tarpusavio santykiai – kaip anūkai bendrauja su senoliais, vaikai su tėvais, broliai su seserimis, kaip bendraujame su kaimynais ir t. t. Ir tai yra labai svarbus momentas: jeigu žmogui jo krašto etninė kultūra yra artima, jis jaučiasi savo tautos dalimi. Apskritai kultūra yra visa tai, kas mus supa ir kas slypi mumyse”, – mintija ji.
Jau treti metai į KC renkasi pulkelis jonaviečių, norinčių išmokti giedoti sutartines, kurios tolimoje praeityje buvo neatsiejama visos tautos kultūros dalis. J. Serapinė pasidžiaugia, kad sutartinės žavi ir ne vieną jauną žmogų. Vadinasi, pašnekovės teigimu, KC daro prasmingus darbus, nes prasminiai sutartinių žodžiai yra darna, sutarimas, santarvė, dvasingumas.
Anot KC direktoriaus pavaduotojos, mes nežinome, ką Dievas yra įdėjęs į mūsų sielas. Bet kultūrinių poreikių ir vidinio grožio tikrai nepagailėjo. Taip Kūrėjas sukūrė kūrėją, galintį tapyti, eiliuoti, kurti muziką, rašyti, o ta kūryba pagauna mus ir jau nebepaleidžia.
Šiuolaikinio meno idėja
Šiandien J. Serapinei būtu sunku išvardyti per keturis dešimtmečius nuveiktus darbus. Žinoma, neišdildomų prisiminimų paliko Joninės, Jonų ir Janinų sostinės bei vienadienės Jonų respublikos paskelbimas, Kultūrnešio šventės, tarptautiniai ir respublikiniai festivaliai, daugelis kitų projektų. Visgi pašnekovė prisipažįsta turinti savo favoritines kultūros sritis. Pirmoje vietoje ji įvardija šiuolaikinį meną.
„Man įdomūs kūrybiniai meniniai eksperimentai (meninės akcijos, instaliacijos, performansai), mielai klausausi elektroninės muzikos, nors tai nėra mano mėgiamiausias žanras. Jeigu turiu galimybę rinktis, mieliau renkuosi džiazo, klasikos ir roko muzikos koncertus. Tačiau tuo pačiu žaviuosi jonaviečio eksperimentinio garso ir performanso menininko Armanto Gečiausko (Arma Agharta) ar Beno Šarkos, „Gliukų“ teatro įkūrėjo, kūrybiniais „išdykavimais“. Nostalgiškai prisimenu šiuolaikinio meno forumą „Homo ludens“, apie kurį LRT buvo sukūrusi dokumentinį filmą. Jeigu būtų galimybė, tikrai sukurčiau Loftą Jonavoje”, – atvirauja Jurgita.
Jos manymu, ta erdvė būtų skirta kūrybiniams eksperimentams, koncertams, plenerams, performansams, diskusijoms, susitikimams. Tai būtų dailininkų , poetų, muzikantų susibūrimo vieta.
Anot pašnekovės, tikslinė grupė galėtų būti įvairaus amžiaus kūrybinių ambicijų turintys žmonės, vis dar ieškantys savęs. Kaip pavyzdį J. Serapinė pamini laisvą menininką Feliksą Paulauską, kurio kūrybiniai sumanymai kartais net jai atrodo perdaug drąsūs.
„Į šiuolaikinį meną žiūriu kaip į laisvę nebijoti eksperimentuoti, nes net pačios kvailiausios idėjos turi kūną. Tai man labai įdomu ir gaila, kad Jonavoje šiuolaikinio meno yra nedaug. Tai neturėtų būti tik KC sritis, nes mūsų įstaigos misija yra daug platesnė. Šiuolaikinio meno nišą galėtų užpildyti rajono nevyriausybinės organizacijos“, – idėjomis dalijasi Jurgita.
Nepamirštami papročiai
Laikas nusineša daugelį dalykų į užmarštį. Bet kiekvienas laikotarpis turi savo kultūrinių lobių, atskleidžiančių ano meto mūsų tautos papročius bei tradicijas.
XVI a. gyvenęs prancūzų rašytojas, filosofas Mišelis de Montenis sakė: „Kaip malonu būtų klausytis, jei kas papasakotų apie mano protėvių papročius, išvaizdą, būdą, kalbą, apie permainingą jų likimą. Nepraleisčiau nė vieno žodžio!“
Verta įsiklausyti ir suvokti šių žodžių prasmę. Prisimindami mūsų senolių gyvenimo būdą, neleisdami dulkėms apnešti lietuvių tautos etnokultūros, išsaugosime savo tapatybę ir parodysime pagarbą gentainiams.
„Ateis metas, kai mūsų kartos sukurtomis tradicijomis domėsis ir jas užrašinės etnografai. Jau dabar bandoma užrašyti sovietinio laikotarpio laidojimo tradicijas, kurių liudininkais yra daug garbaus ažiaus žmonių. Tarkime, sunkvežimiai nuleistais bortais, vežantys velionį į kapines, raudos, giedami kalnai suvokiama kaip to laikmečio tradicija. Jau dabar renkami prisiminimai, kaip mirusieji būdavo šarvojami namuose – uždengiami veidrodžiai, ruošiamas maistas, pjaunamos kiaulės, o į kapines velionį lydi pučiamųjų orkestras. Tokie buvo laidojimo papročiai, šiandien jau sudominę tradicijų tyrinėtojus. Folkloro ansambliai užrašo ir mokosi kantičkų giesmių, kurios yra itin ilgos ir skamba lyg mantros. Teisinga ir prasminga – laiko ratas sukasi”, – mintija ilgametė kultūros darbuotoja Jurgita.
Artėja sutartinių festivalis „Sutarysma“, organizuojamas ant Mažųjų Žinėnų piliakalnio. Neabejoju – jame pamatysime šio žanro dainas dainuojančią ir Jonavos kultūros centro direktoriaus pavaduotoją Jurgitą, širdį ir sielą – visą save – paskyrusią kultūros puoselėjimui.
Irena BŪTĖNAITĖ
