Patikėkite, kai kalbama apie milžiniškus medikų krūvius, užimtumą. Esu labai dėkinga Metų medicinos darbuotojo titulą pelniusiai (žmonės pastebi gerus gydytojus ir juos vertina!) akušerei ginekologei INDREI GRUŠAITEI VANAGIENEI, kad rado laiko atsakyti į klausimus, pasidalijo savo mintimis, išgyvenimais.

– Gerbiama daktare, trumpam dirstelėkime į jūsų vaikystę, mokyklą, tuometį laisvalaikį...

– Gyvenau ir mokiausi Garliavoje. Pradinių klasių mokytoja ne tik sudėjo pagrindus moksluose, bet ir įskiepijo meilę folklorui, tautosakai, Tėvynei. Su folkloro ansamblio repeticijomis, koncertais, išvykomis siejosi didžioji mano laisvalaikio dalis iki pat studijų Kauno medicinos universitete. Tai buvo smagus laikas, kurį labai gera prisiminti.

Baigiau Juozo Lukšos gimnaziją, kurioje didelis dėmesys buvo skiriamas dvasiniam, patriotiniam, socialiniam ir kultūriniam asmenybės ugdymui. Dainavau mokyklos chore.  

– Kas paskatino pasirinkti mediko profesiją? Tam, sakyčiau, reikia drąsos ir gerų rezultatų. Buvote moksliukė?

– Kodėl pasirinkau būtent medicinos studijas? Net negaliu atsakyti... Viskas susiklostė savaime, natūraliai, neįsivaizdavau, kad galėčiau rinktis studijoms kažkokią kitą sritį. Turint galvoje, kad giminėje nėra nė vieno gydytojo, netgi pačiai keista, kad patraukė būtent medicina. Studijų laikus prisimenu kaip vienus iš geriausių. Į mokslus ir studijas žiūrėjau tikrai atsakingai, bet moksliuke savęs nelaikau: nereikėdavo mokytis naktimis, kad baigčiau universitetą aukščiausiais balais.

– Kodėl būtent „moterų gydytoja“?

– Nors mano zodiako ženklas Mergelė, bet, kaip juokauju, labiau esu Svarstyklės, nes priimdama sprendimus labai daug svarstau, dėlioju pliusus ir minusus, todėl džiaugiuosi, kad mano gyvenime viskas savaime susidėsto į vietas ir pačiu geriausiu man būdu. Taip buvo ir su akušerijos ginekologijos rezidentūra. Savo darbą be galo myliu, jam atiduodu daug savęs.  

– Kokia buvo jūsų darbo pradžia?

– Jau trečiaisiais rezidentūros metais pradėjau budėti Utenos ligoninės akušerijos ginekologijos skyriuje. Jame „užaugau“, subrendau, išmokau savarankiškai priimti sprendimus. Visada būsiu dėkinga to skyriaus kolektyvui už pagalbą, paramą ir gerą žodį.

– O po rezidentūros?

– Baigusi rezidentūrą, nuo 2018 metų dirbu Jonavos ligoninės akušerijos ginekologijos skyriuje. Čia kaip niekur kitur patyriau ir šilto, ir šalto ne tiek kaip gydytoja, bet kaip žmogus. Dabar į viską žiūriu su dėkingumu, nes tai mane labai sustiprino kaip asmenybę.

 Džiaugiuosi, kad Jonavos rajono savivaldybės ir ligoninės administracijos dėka Akušerijos ginekologijos skyrius atsinaujino, kad šeimos gauna ne tik kokybiškas paslaugas, bet ir gali jaustis patogiai tiek per gimdymą, tiek po jo.

Sėkmingas gimdymas, sveikas naujagimis ir laimingi tėvai – kasdieninis apdovanojimas už darbą ir mūsų darbo siekiamybė. Aš vadovaujuosi principu – elkis taip, kaip norėtum, kad būtų elgiamasi su tavimi. Stengiuosi, kad moterys jaustųsi saugios, nejaustų įtampos ir žinotų, kas su jomis vyksta ar vyks.

Dalyvauju konferencijose, nuolat gilinu žinias skaitydama naujausią literatūrą, straipsnius, ieškodama atsakymų į man iškilusius klausimus.

– Metų medicinos darbuotojo titulas. Įpareigoja?

– Metų gydytoja... Maloniausia, kad patys žmonės rinko ir balsavo. Man tai – didžiulė garbė ir ženklas, kad pastangos, nuoširdumas ir darbas nenueina veltui. Tuo pačiu tai yra ir įsipareigojimas sau pačiai toliau stengtis ir daryti viską, ką galiu, kad medicina ir žmogiškumas eitų koja kojon.

– Darbe pasitaiko visko. Kas jus nuvilia, skaudina?

– Nusivylimas? Man didžiausias nusivylimas yra žmonių nesupratingumas, šmeižtas ir nepagarba. Akušerijoje kiekviena nelaimė yra itin skaudi. Skaudi ne tik šeimai, bet ir visai specialistų komandai...

– O koks akušerės ginekologės Indrės Grušaitės Vanagienės laisvalaikis?

– Visą laisvalaikį skiriu sau ir savo šeimai. Auginame devynerių metų dukrytę. Geriausias atitrūkimas nuo darbų yra kelionės, todėl kasmet stengiamės pakeliauti.

– Svajonės?

– Svajonės? Svajonių visada turėjau ir dabar turiu. Galiu patvirtinti, kad svajonės pildosi (šypsosi). Įvardinti neįvardinsiu, nes esu įsitikinusi, kad ne tik laimė, bet ir svajonės mėgsta tylą. Svarbu jų turėti ir tyliai, kad ir mažais žingsniukais, jų siekti, jas vizualizuoti.

Kiekvienam noriu palinkėti nebijoti svajoti, nes svajonių nebūna per didelių. Sveikatos, nes jos prireiks svajonėms pasiekti. Ir, svarbiausia, neprarasti žmogiškumo, nes tai yra visa ko pagrindas.  

– Ačiū už pokalbį.

Violeta KABELYTĖ