
Birželio 14-oji – Gedulo ir Vilties diena, primenanti tragiškus 1941-ųjų Lietuvos istorijos įvykius, žmonių trėmimą į tolimojo Sibiro platybes. Tądien visoje šalyje organizuojami renginiai, kuriuose pagerbiami toli nuo tėvynės žuvę tremtiniai, iš lagerių nebesugrįžę politiniai kaliniai. Birželio 14-ąją Jonavos kultūros centras pakvietė jonaviečius susitikti prie rezistentams sukurto memorialo Panerių gatvėje, pasidalyti prisiminimais, perskaityti pavardes tų, kurie patyrė tremties likimą.
Vienybėje – tautos stiprybė
Minėjimas prasidėjo visuotine Tylos minute – susikaupimo akimirka, atgaivinusia to laikmečio tragediją ir skausmą, o nuskambėjusi Vinco Kudirkos „Tautiška giesmė“ sustiprino tikėjimą, kad tik žmonių vienybė neleis įvykiams pasikartoti.
„Šiandien minime tragišką tautos datą. Prieš 83-ejus metus prasidėję masiniai trėmimai, į kurių sąrašus buvo įrašyti mūsų tautos genofondo gabiausi, labiausiai išsimokslinę Lietuvos Respublikos piliečiai, ūkininkai ir žemdirbiai, auginę duoną. Daugiau kaip 100 tūkstančių jų taip ir nebegrįžo į savo tėvynę. Birželio 14-oji – valstybės tautos kančios ir gedulo diena. Tačiau dažniausiai šalia gedulo atsiranda viltis. Ją turėjo ir daugelis išvežtųjų į Sibirą, nes kiekvienas norėjo sugrįžti pas Lietuvoje likusius artimuosius, gimines, pažįstamus. Istorija rodo, kad daugeliui toji viltis neišsipildė, tačiau net ir tiems, kurie sugrįžo į tėviškę, nebuvo lengva pradėti gyvenimą iš naujo. Šiurpi praeitis įspėja, kad visi privalome būti atsakingi už tai, kad tokie žiaurūs įvykiai nesikartotų, kad tos skaudžios išgyvenimo kančios liktų tik prisiminimuose, bet netaptų pasikartojimu, kad nei mums, nei mūsų vaikams nereikėtų patirti to siaubo, kurį patyrė mūsų tėvai, seneliai, proseneliai. Todėl jaunajai kartai – jauniesiems šauliams, skautams, savo vaikams ir anūkams –privalome priminti šią datą kaip Gedulo ir Vilties datą. Vilties – kad įvykiai nesikartos, Gedulo – kad tai tragiška tautos netektis, kuri neturi būti pakartota jokiais smurtiniais bei imperialistiniais tikslais. Būkime visi vieningi, drąsūs, nes vienybė saugo tautos stiprybę, gyvenkime visi su viltimi, kad rytojus bus šviesesnis, o praeitis bus tik skaudi netektis ir pamoka ateities kartoms”, – į susirinkusiuosius kreipėsi Jonavos rajono savivaldybės meras Mindaugas Sinkevičius.
Prabildavo žmonių dvasia
Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos (LPKTS) Jonavos skyriaus pirmininkė Irena Tamoševičienė tremtine tapo būdama vos devynių dienų. „Ten praleidau 10 su puse metų, baigiau tris klases. Augdamas vaikas ima suprasti, kas dedasi aplink. Ir aš labai graudinausi, nes mačiau, kaip lietuviai braukia ašaras, sielojasi, meldžiasi, kad kuo greičiau galėtų sugrįžti į savo šalį. Prisimenu, visas šventes mano tautiečiai ten švęsdavo. Aš žinojau, kas yra Sekminės, berželiais apkaišydavome savo buveinių duris ne tik per Jonines, Antanines ar kitas varduves, bet ir krikščioniškųjų švenčių proga. Ir tokias šventes net sudėtingomis sąlygomis lietuviai surengdavo tiesiog iš nieko. Taip prabildavo tremtinių dvasia. Net altorius pasidarydavome barako gale – ir čia visi kalbėjo maldas, prašydami Aukščiausiąjį išgirsti jas ir kuo greičiau padėti ištrūkti iš to košmaro. Mes kiekvienas troškome tik gero. Ir širdimi, ir veiksmais”, – prisiminimais dalijosi p. Irena.
Po dešimties su puse metų sugrįžusi į Lietuvą, mergaitė netvėrė džiaugsmu, o lietuviško sodo obuoliai buvo beprotiškai skanūs, nes kvepėjo tėviške.
„Būdama vaikas, tada dar nesupratau daugelio dalykų. Paskui susitikau su Jonavoje gyvenančiu buvusiu tremtiniu Eugenijumi Cibarausku. Dabar lankau jo kauburėlį – tegul nevysta gėlės ant jo kapo. Tai buvo šviesą ir gėrį skleidžiantis žmogus, kurio nepalaužė tremtis. Kiek jonaviečių valgė jo iškeptus pyragus, tortus, gyvąją duoną? Gaila, kad mažėja mūsų pulkelis. O tie, kurie dar esame, privalome saugoti visas gyvenimo vertybes ir mokyti gerumo jo nesuprantančiuosius“, – sakė I. Tamoševičienė.
Blogį turi nugalėti gerumas
Moteris apgailestavo, kad prieš daugiau kaip 30 metų žmonės buvo draugiškesni ir atviresni, o šiandien „einame nudelbę akis į žemę, tarytum būtume kažką pametę“. „O ką mes pametėme? Vieni – sąžinę, kiti – sielą. Bet jie ir neieško jų, ieško dar kažko, tarsi po po ta žeme gulėtų lobių skrynios. O lobiai yra čia pat, ant žemės. Nebepakeliame akių į dangų, nebematome ar nebenorime matyti gėrio. Pakaktų atverti akis, įkvėpti gurkšnį gerumo ir atsipeikėti”, – jaudindamasi kalbėjo I. Tamoševičienė.
LPKTS Jonavos skyriaus pirmininkė sako nerandanti atsakymo, kodėl pasikeitė žmonės nuo Atgimimo laikotarpio. Deja, ne į gerąją pusę. Anot jos, gyvename tokiu metu, kada baisu atvirai kalbėti, išsakyti savo nuomonę. „Ar dabar derėtų bijoti? Kur tas pasitikėjimas? Norisi, kad žmogus matytų daug plačiau, neitų panarinęs galvą, kad jo sąžinė būtų švari. Kaip sakė Jurgis Matulaitis, blogį turime nugalėti gerumu. Tai labai sunku, bet turime stengtis ir dalytis gėriu, kurį nešiojame savo sielose”, – samprotavo ji.
Jonavos skyriaus pirmininkė I. Tamoševičienė dėkojo Raimundo Samulevičiaus progimnazijos mokiniams, kurie, paraginti mokytojos Aldonos Gailienės, užrašė savo artimųjų tremties atsiminimus ir juos perteikė asmeniniuose rašinėliuose. Anot LPKTS skyriaus vadovės, delsti negalima – būtina surinkti žmonių pasakojimus, nes jie taps viso krašto istorijos dalimi. „Ačiū jauniems žmonėms ir mokytojams, kurie renka artimųjų patirtį ir ją užrašo“, – sakė I. Tamoševičienė.
Malonios susitikimų akimirkos
Į Gedulo ir Vilties dienos minėjimą atėjo pulkelis buvusių tremtinių. Tarp jų – skaudžios patirties liudininkas Evaldas Makutėnas. „Ši data – tai prisiminimų diena. Kai mus išvežė, buvau devynerių metų, tai ne ką labai ir supratau, bet mačiau, kaip graudžiai verkė mama. Nuvežė į Krasnojarsko rajoną, Kazačensko rajoną. Iš ten nukreipė prie Angaros, į miško kirtavietę. Tose tolybėse praėjo trylika metų… 1961-aisiais likimas dovanojo džiaugsmą – sugrįžome į Lietuvą. Dabar, regis, galėtume gyventi ir džiaugtis laisva Lietuva, bet mūsų pulkelis kiekvieną dieną vis mažėja… Ir čia jau mes esame bejėgiai ką nors pakeisti. O ši diena – tai prisiminimų laikas, pasimatymų su tokio pat likimo žmonėmis metas. Štai, su Jonu Sirvydžiu mokėmės Obelių mokykloje, (Rokiškio rajone – I. B.), abu esame tremtiniai, turime daug prisiminimų. Gera susitikti ir pasimatyti“, – mintimis dalijosi E. Makutėnas, pripažindamas, kad atkūrus nepriklausomą Lietuvą nepavyko išvengti kai kurių klaidų, buvo nueita, jo žodžiais tariant, „lengviausiu keliu“, tad šiandien turime tai, ką turime.
Jonavos rajono Garbės pilietis J. Sirvydis kiekvienais metais ateina susitikti su likimo broliais. Ir šių metų birželio 14-ąją jis kartu su kitais paskendo prisiminimuose. Šis žmogus, patyręs labai sunkų paauglystės ir jaunystės gyvenimą, išsaugojo savyje gerumą ir žmogiškuosius jausmus. Anot jo, toks buvo laikmetis. Svarbiausia, kad ateityje tai nebepasikartotų.
Pradėkime nuo savęs
Birželio 14-ąją prasidėję trėmimai palietė tolimiausius Lietuvos kampelius ir tapo lietuvių tautos skausmo, smurto, kančių ir netekčių simboliu. Gyvų įvykių liudininkų vis mažėja, o istorinė atmintis turi būti gyva – reikia priminti apie trėmimus ir išvežtus žmones, apie Sąjūdžio įkūrimą, kitas Lietuvai svarbias datas ir gyvai pasakoti apie jų prasmę.
Apie tai kalbėjo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) Jonavos skyriaus pirmininkė Jolita Peleckienė, primindama tragiškąją Sausio 13-ąją, palikusią skausmo randą lietuvių širdyse, ir džiaugsmingą Vasario 16-ąją, Lietuvos valstybės atkūrimo dieną, ir mūsų kartos istorijai nepamirštamą Kovo 11-ąją.
„Birželio 14-oji – tai mūsų tautos genocido diena. Netrukus ateis Liepos 6-oji, Karaliaus Mindaugo karūnavimo diena. O paskui susimąstyti pašauks Rugpjūčio 23-ioji, Juodojo kaspino ir Baltijos kelio diena. Visa tai yra istorija, kurios negalime pamiršti, bet turime didžiuotis ir viltis, kad būsime gyvi ir toliau kursime mūsų valstybę. Norisi daugiau gėrio, atsisakyti pykčio, pavydo ir kitokių blogio apraiškų savo sielose. Tai privalome pradėti nuo savęs – neškime gėrį, neškime istoriją, neškime patirtį mūsų jaunajai kartai. Tai pradėkime jau nuo šiandien“, – ragino J. Peleckienė.
Ištarti, išgirsti, išsaugoti
„Istoriją būtina saugoti, net jei ji ir skausminga. Atminties neištremsi. Saugokime ją. Būkime vieningi. Kviečiu perskaityti tremtinių pavardes, jas IŠTARTI, IŠGIRSTI, IŠSAUGOTI”, – į susirinkusiuosius kreipėsi minėjimo vedėja Karolina Petrenčiuk-Naujokienė.
Prie mikrofono vienas paskui kitą ėjo jaunieji šauliai, skautai, tremtį patyrę asmenys, renginio organizatoriai – visi, kam svarbi lietuvių tautos praeitis. Vytautas Davalga, kilęs iš Bartonių kaimo (Kulvos sen.), perskaitė ilgą savo šeimos ir giminės pavardžių sąrašą, bet pasigedo savosios. Anot Vytauto, matyt, kompiuteris bus ją „pametęs“.
Tądien prie memorialo susirinkę garbaus amžiaus žmonės spaudė vienas kitam rankas, linkėjo sveikatos, prisiminė tuos, kurie jau išėję į Amžinybę, būriavosi prie stendų, kuriuose buvo eksponuojama Varanauskų, Katkų, Veronikos Gabužienės, kitų tremtį patyrusių šeimų nuotraukos ir aprašai.
Daugelio atmintyje iškilo tarybinio laikmečio kioskas, prieš kelis dešimtmečius šioje vietoje traukęs alaus gėrėjus, upės pakrantėje plytėjęs didžiulis pliažas. Šiandien ši aikštelė yra virtusi krašto istorijos atminties erdve, kurioje jonaviečio Vytauto Venckūno iniciatyva iškilo didžiulė stela (autorius skulptorius Gintaris Česiūnas). Daugelis atėjusiųjų uždegė žvakutes, padėjo gėlių prie paminklo už laisvę kovojusiems ir žuvusiems mūsų kraštiečiams.
Paneriu nuplaukė Jonavos kultūros centro styginių kvarteto (vad. Diana Rimkutė) grojama muzika.
Irena BŪTĖNAITĖ