Devintinėmis baigiasi pavasario švenčių ciklas. Galima jį vadinti velykiniu, nes kiekviena šventė seniau buvo skaičiuojama nuo šv. Velykų datos. Baigiasi bažnytine Dievo Kūno ir Kraujo švente, pažymima devintosios savaitės po Velykų ketvirtadienį. Ją įvedė popiežius Urbonas IV apie 1264 metus. Šia švente pagerbiamas švč. Sakramentas, paliktas žmonėms Eucharistijoje.
Laiko pojūtis buvo vienas pirmųjų mąstančiojo žmogaus požymių. Kokie gamtos reiškiniai pirmiausia pastebimi, lengviausiai suvokiami, kas nuolat kartojasi be jokių išimčių? Žinoma, tai dienos ir nakties kaita, mėnulio fazių seka, ryškiausių žvaigždžių teka ir laida, metinis saulės kelias ir jį lydintys fenologinių reiškinių ciklai. Sekti gamtos ritmus – tai matuoti laiką. Primityviai gyvenusiai, medžiotojų ir gamtos gėrybių rankiotojų bendruomenei pakako laiką skirstyti gana trumpomis atkarpomis – paromis, savaitėmis, mėnesiais. Geriausiai čia tiko mėnulio fazės. Jų kaitos užrašymai – ankstyviausi žmonijos istorijoje kalendoriai – buvo padaryti senajame akmens amžiuje (paleolite) prieš 20 – 25 tūkst. metų. Tai įraižos aštria titnago skelte kaulo plokštelėje.
Naujajame akmens amžiuje, kai ėmė rastis žemdirbystė, prireikė žinoti ilgesnius laiko tarpsnius, suderinti juos su konkrečių ūkio darbų ir gamtos reiškinių trukme.Pavyzdžiui, kada sėti, kad šalnos daigų nenukąstų. Taip pat gyvybiškai svarbu žinoti, kiek laiko dar taupyti maisto atsargas, kas pavasarį netektų badauti. Tikriausiai ir žodis „laikas“ kilęs iš veiksmažodžio „laikyti“.
Antikinėje visuomenėje vyravo ciklinė laiko samprata. Pažintos laiko savybės paliko gilų įspūdį to meto žmogui. Gal todėl senovės graikų laiko ir žemdirbystės dievas Kronas vaizduojamas kaip tikras siaubūnas – beviltiškai stengdamasis išvengti lemties, jis ryja savo vaikus.
Krikščionybė ciklinį laiką pakeitė jo strėle. Žmonijos laikas prasidėjęs Adomo ir Ievos išvarymu iš rojaus, o baigsis apokalipse. Viduramžių genijus Izaokas Niutonas, kuris buvo ne tik fizikas, bet ir teologas, suabsoliutino laiką. Pasak jo, Visata esanti idealus laikrodis, kurį užvedė Dievas.
Procesija būgnams dundant
Pasak etnologo, gamtos mokslų daktaro, istoriko Liberto Klimkos, liaudiškas šios krikščioniškos šventės pavadinimas – Devintinės arba Devintinis, taip pat Vainikai, nes ir bažnytinės procesijos, ir namai puošiami gyvąja žaluma. Juk dabar pats gamtos gražumas – tiek žiedų aplink ir oras kupinas jų kvapų.
Kaime jau iš anksto šventei būdavo prisirenkama vaistažolių. Žinoma, atsižvelgiant ir į mėnulio fazę. Jeigu delčia, tai bus geresnės tos, kurios vaistingąsias medžiagas kaupia šaknyse ir gumbuose.
Lietuvos miesteliuose į Devintinių oktavos (aštuoniadienio) paskutiniąją procesiją suplaukdavo minių minios. Ir visi žmonės su gėlių bei žolynų puokštėmis. Procesijos vykdavo labai iškilmingai, net būgnams dundant. Dar ir dabar dažnos bažnyčios užkaboriuose galima pamatyti praėjusių amžių kariškus būgnus. Jie iš vario skardos, nemaži, pusapvaliai, su kojelėmis, papuošti herbais ir ornamentais – mat kitados būta tradicijos iš priešo pulkų atimtuosius dovanoti bažnyčiai.
Bažnyčios vidus per Devintines išpuošiamas vainikais, prie šoninių altorių statomi berželiai. O ant sienų po devynis sukabinti kiekvienos šeimos merginų nupinti iš rūtų, juozažolių ir įvairių vaistingų augalų vainikėliai. Ir jie turėdavo išbūti bažnyčioje devynis mišparus. Namuose sudžiūvusius vainikėlius laikydavo ant lentynėlės kampe prie šventųjų paveikslų. Užėjus grėsmingam audros debesiui, žolelių pasmilkydavo ties krosnies priežda. Naudodavo ir gydymui, tarkime, vaikus pasmilkydavo, jeigu būtų ko išsigandę ar „blogos akies“ nužiūrėti. Suskaudus viduriams tų pašventintų žolelių įberdavo arbaton.
Gydymo būdai - pasitelkus gamtos ritmus
Senovėje žolelių galią sustiprindavo burtais, pasitelkdavo gamtos ritmus. Tautosakos rinkėja Elvyra Glemžaitė – Dulaitienė aprašė tokį įdomų Kupiškio krašte žinotą gydymo būdą. Smilkymui žolės iš vainikėlio imamos po vieną, bet skaičiuojamos atžagariai: nei devynios, nei aštuonios, nei septynios, nei šešios... nei viena. Sudedamos jos į atskirą krūvelę. Tada renkamos samanos nuo medžio: berniukui nuo vyriško – ąžuolo ar beržo, mergaitei nuo moteriško – liepos ar pušies. Jos papildomos samanomis, kryžmiškai nulaupytomis nuo seno prie sodybos stovinčio kryžiaus. Ir dar reikia parinkti samanų iš visų keturių gryčios kerčių – einama per gryčią iš vienos kertės į kitą kryžmiškai ir papešama samanų iš tarpelio tarp rąstų. Viskas sudedama prie šventintų žolelių krūvos. Tada vaistai skirstomi į devynias krūveles, vis skaičiuojant atžagariai, o paskui – į tris. Kiekviena iš jų padalijama pusiau ir tos dalys įrišamos į šešis mazgelius. Ligoniukas smilkomas jomis tris dienas po du kartus – iš ryto ir vakare, saulei dar nepatekėjus ir nenusileidus. Paminėti skaičiai nėra atsitiktiniai – jie atklydę iš prosenoviško mėnulinio kalendoriaus. Beje, jei reikėdavo gydyti berniuką, tai imdavo ne per Devintines, bet per Jonines šventintas žoleles.
Usnys – velnio augalas
Po berželių pašventinimo bažnyčioje žmonės nusilauždavo šakelę, parnešę namo užkišdavo po stogo grebėstu – saugos nuo perkūno įtrenkimo. Dar būta tokio graudaus papročio – Devintinio žolelių įdėti į karsto pagalvėlę mirusiąjam; taip darė ir žemaičiai, ir dzūkai.
Žematijoje tarp gėlių puokštėje paslėpdavo piktdagį – sakydavo, kad primintų Kristaus kančią. Su tuo dygiuoju augalu darydavo burtą, kad usnys iš laukų pranyktų: įkišdavo jį šaknimis aukštyn į dirbamą dirvą. Šiame tikėjime – labai senais laikais praktikuotų apeigų aidai. Sakoma, usnys – velnio augalas. Tačiau tas sakmių ir pasakų velniukas ikikrikščioniškais laikais bus buvęs naminių gyvulių mitinis globėjas – dievaitis Velinas. Jis galėjo leisti velėnai išbujoti, pievoms sužaliuoti. Bet pavasarį tai padaryti jį priverčiąs Perkūnas pirmuoju griaustiniu. Velino ir Perkūno nesantaika suka gamtos ratą: pavasarį nugali griausmavaldis – viskas sužaliuoja; vėlyvą rudenį Velinas gruodu užrakina žemę, apkloja ją sniego patalais. Piktdagį atbulai įsodinus, o jis pašventintas, velnias kur dings – turi paslėpti savo piktžoles po žeme.
Moterys Devintinių žolynų įbedžiodavo uždiegtose įvairių daržovių „rasodos“ lysvelėse – tikėdavosi taip kurmius nubaidyti. O kopūstų tarpueiliuose šventintų berželio šakelių prikaišiojus kirminai jų nepuolą.
Devintinių papročiai
Devintinės – riba, po kurios nebesėjama, nebesodinami ir daržai. Antraip derlius nespės subręsti iki rudens šalnų – trumputė ta mūsų vasarėlė. Todėl ir posakis toks: „Še tau, boba, Devintinės!“ (sakomas nustebus ar kam nepasisekus). O pyktį išliejant sukeikiama: „Kad jį Devintinis!“ Šeimininkei Devintinės – nemenkas rūpestis: reikia ne tik piemenėliui sūrį suslėgti, bet ir visai šeimai po devynis skanius varškėčius, raguolius ar tarkių pyragiukus išvirti. Per Sekmines užteko po septynis...
Apskritai Devintinių, arba tarmiškai Deivakūnio, papročiai Žemaitijoje yra labai panašūs į aukštaičių Sekminių. Berželių šakomis papuošiami kiemo vartai, trobos gonkeliai, jų prikalama prie durų, iškaišomas trobos vidus. Piemenėliai išvakarėse, pargindami bandą iš ganyklos, karves apvainikuoja. Gauna už tas pastangas bei gerus palinkėjimus iš šeimininkės sūrį ir kiaušinių. Tada visi pamiškėje susirinkę daro piemenų „balių“. Kviečia draugėn ir miško žvėris pasivaišinti. Iš šio prosenoviško papročio pasilikęs toks priežodis: „Še tau, vilke, Devintinės - šit atėjo neketinęs“.
„Toks šventės „vėlavimas“ einant vakarų kryptimi sutampa su jūros įtaka gamtos reiškiniams. Žemaitijoje viskas truputį vėliau – ir sodų žydėjimas, ir šienapjūtės laikas. Tad akivaizdu, kad lietuvių tradicijos ir papročiai labai glaudžiai susiję su tėviškės gamtos ritmais“, - dėsto prosenolių gyvenimo būdo subtilybes etnologas L. Klimka.
Parengė Jūratė VITKAUSKAITĖ
